Jau įsibėgėja vasara – atostogų ir pramogų metas. Taip, pramogos mums tampa vis svarbesnės, per jas išreiškiame save.

Taigi į pramogas turime žiūrėti rimtai, nes jos byloja kur kas daugiau, nei manome.

Štai kodėl, praėjus daugiau nei mėnesiui po „Eurovizijos“ konkurso, noriu prisiminti šį dainos ir šokio festivalį ir pažvelgti į jį kiek kitaip. Mane labiausiai domina šio vyksmo formos ir turinio santykiai, ką ir kaip norima pasakyti pasirodymu, moksliškiau – demonstruojamų pramogų antropologija.

Ką turiu – tuo duriu. Toks galėtų būti „Eurovizijos“ festivalio moto. Konkursas, kaip visada, pademonstravo, kuo kiekviena šalis gyvena, kaip paaugo arba degradavo, žodžiu, kokiu būdu pramogauja Europa – kas aktualu, madinga. Kiekvienos šalies komanda kovojo tuo, ką turi geriausio: estai – saviironija, lietuviai – šokio sinchronija, šveicarai – kodo nulaužimo technologija.

Savo muzika, vaizdu ir žinute labiausiai patiko Kroatijos kolektyvas (vos nepasakiau kooperatyvas). Jie negailestingai tikroviškai ir, sakyčiau, žiauriai šmaikščiai parodė mažos šalies regiono vaikino kelią į didžiąją Europą: „Sudie, mama, sudie, tėti, miau, kate, sumiauksėk atgal... noriu tapti vienu iš tų miesto vaikinų, jie tokie gražūs ir tokie pažengę... nėra kelio atgal. Mano būtis susilieja su tamsa...“ Vos ne filosofinis tekstas – skausmingas tapatybės atsisakymas, noras būti tokiam, kaip šaunūs Europos vaikinai.

Kroatiška skaičiuotė „Rim Tim Tagi Dim“ adaptuojama iki ramšteiniško skambesio, tai garsiai byloja apie kaimo vaikino pasiryžimą tapti tikru europiečiu.

O kas gi tas šaunusis Europos vaikinas? Be abejonės, tai šveicaras Nemo su daina „The Code“ („Kodas“). Štai ką jis teigia: „Aš, aš nuėjau į pragarą ir atgal, kad atsidurčiau kelyje, sulaužiau kodą, oh oh ou... kaip ir amonitai, aš tiesiog daviau tam šiek tiek laiko, dabar radau rojų – sulaužiau kodą, oh oh ou...“

Visų pirma kas tie amonitai? Amonitas yra išnykusio jūros moliusko, kuris gyveno daugiau nei prieš 65 milijonus metų, fosilija. Ezoterikoje amonitas yra laikomas visatos ir amžinybės simboliu, reiškiančiu naują pradžią ir amžiną atsinaujinimą. Suprask, Nemo, lyg amonitas, ilgai laukęs pagaliau atsinaujino. Kokį kodą sulaužė Nemo? Ogi lyties kodą ir... tapo belytis, tiksliau – nebinarinės lyties. Šveicarijos visuomenė jau diskutuoja apie trečiosios lyties pripažinimą. Gal tuo klausimu ir referendumą paskelbs?

Nejučia prisiminiau savo vaikystę, J.Gagarino skrydį į kosmosą. Tada mes, sovietų imperijos vaikai, slapčia svajojome tapti kosmonautais. Gal ir Europos vaikai, matydami Nemo triumfą, svajoja tapti nebinarūs? Ką gali žinoti, gal Nemo atrastas rojus pavirs kelrode žvaigžde, naująja religija, pagal kurią būti belyčiam ir yra tikrasis išlaisvinimas iš kūniškų aistrų ir kančios pasaulio.

[[ge:lrytas:lrytas:31800670]][[ge:lrytas:lrytas:31186144]][[ge:lrytas:lrytas:31009193]][[ge:lrytas:lrytas:30467420]]

Bet... Tegyvuoja įvairovė! Ispanai griežtai paprieštaravo Nemo nebinarumui pademonstravę aistringą šou „Zorra“ („Kalė“), kur seksualumas liejosi per kraštus: „Aš jau žinau, kad esu juodoji avis... esu tikra moteris (kalė, kalė, kalė)... ir ta kalė, kurios taip bijojote, įgavo galių...“ Na, ką čia pasakysi? Džiugu, kad ir solidaus amžiaus moteris išlieka tokia aistringa, ypač kai ją supa seksualūs vyrai. Stop! Kokios lyties tie du asmenys su tinklinėmis pėdkelnėmis, na, su kuriais viešai bučiavosi Nebulossa, nuspėti negaliu.

Šių „Eurovizijos“ kraštutinumų fone prancūzų dainininko Slimane’o pasirodymas su daina „Mon amour“ („Mano meilė“) buvo baltai minimalistinis ir, gražiausia to žodžio prasme, konservatyvus: „Aš tave myliu, nežinau, kodėl vis kartoju tą sceną, bet visada kartojasi ta pati pabaiga... Ar negirdi? Ką mes darysime dėl mano skausmo? Ar tu mane myli, ar ne?“ Sutikite, aukščiausios prabos klasika – vyras, supratęs savo klaidą, nori susigrąžinti mylimosios palankumą. Gražu.

Įspūdingiausia scena, kai nutilus muzikai prancūzas, atsitraukęs nuo mikrofono, išjungęs video- ir audiotriukšmą, bandė vienas vidury arenos šauktis savo meilę. Ir jam pavyko! Konkurso komisija skyrė jam antrąją vietą. Būtų ir žiūrovai skyrę, jei ne karas Ukrainoje ir Izraelyje, – jie vis dėlto nutarė išreikšti empatiją kariaujančioms už savo išlikimą valstybėms ir skyrė joms daugiau balsų nei išsiskyrimo dramą išgyvenančiam prancūzui.

Abu pasirodymai – tiek Ukrainos, tiek ir Izraelio – buvo adekvatūs, išaugę iš realaus kenčiančių nuo agresijos tautų konteksto. Esant egzistencinėms grėsmėms, išgyvenimo pavojams visos kitos gyvenimo problemos sumenksta, net atrodo juokingos. Čia ir ištinka tikrumo akimirka – kuo gyvename, kas esame ir kuo norime tapti.

Kaipgi pasirodė lietuviai – Silvester Belt? Organiškai, pagal tai, kaip gyvename. O gyvename sudėtingais laikais, kai norisi luktelt ir nors akimirkai nustoti šokti. „Stovime tyloje grojančio radijo, nebenoriu šokt, bet man reikia šokt.“ Šios iš pirmo žvilgsnio keistos eilės labai tiksliai nusako Lietuvos situaciją: šalia karas, kuris bet kurią dieną gali pasiekti ir mus, ir ką darom? Ar šokam toliau ir nekreipiam dėmesio į karo pavojų, ar sustojam ir kažką keičiam, ruošiamės sutikti negandą? Bet mes ir toliau šokam. Ir dar – ta užuomina apie radiją privertė mane susimąstyti, kodėl Lietuvoje visos stotys groja ir tik kelios kalba? Paklausa diktuoja pasiūlą?

Praūžė „Eurovizija“, o poskonis liko. Nepasakyčiau, kad labai malonus, – priešingai, kaip po išsivadėjusio šampano. Europa pramogauja. Ar ilgam? Tol, kol gaus į galvą? Ko gero, nuobodžiaujančiai Europai reikia iššūkio, akivaizdaus motyvo, kodėl ji turėtų nustoti šokti ir pradėti gesinti beįsiliepsnojančius mūsų bendrus namus.

Bijau, kad geriausiai motyvuoja nelaimės. Negi turime laukti, kol jos mus ištiks?

Kodėl mes niekaip negalime nustoti šokti, pramogauti? Kodėl mūsų didžiausia svajonė yra nesibaigianti pramoga: komfortas, malonumai, įspūdžiai, kelionės, žodžiu, vien pasitenkinimas?

Gal tokia žmogaus prigimtis ir nieko čia nepadarysi – būk žmogumi, ir tiek? O gal priėjome kažkokio žmonijos vystymosi etapo pabaigą ir tai, kas vyksta, tėra užsitęsęs atsisveikinimo balius?

Čia prisiminiau neseniai klausytą „Frontiers Forum“ paskelbtą Yuvalio Noah Harari paskaitą „AI and the future of humanity“ („Dirbtinis intelektas ir žmonijos ateitis“). Profesorius teigia, jog žmonijai iškilo nepaprastas pavojus, bet ne toks, kokį pavaizdavo „Skynet“ istorijos kūrėjai, kur mus išžudys robotai-terminatoriai. Visai ne – mes patys save nužudysime. Kaip?

Reikalas tas, kad dirbtinis intelektas jau įsiskverbė į svarbiausią žmonijos civilizacijos kūrinį – kalbą. Kalba ir yra tai, kas iš gyvulio mus išplėtojo į žmogų. Kalba yra mūsų mentaliteto pagrindas ir komunikacijos įrankis. Kalbėdami mes suvokiame save, suprantame, kuo skiriamės nuo kitų, sukūrėme pasakojimus, istorijas, mitus, religijas. Kas įvyks, kai dirbtinis intelektas visa tai pakoreguos savo dirbtine galva, pateiks savo geresnę kad ir gyvenimo būdo, istorijos, religijos versiją? Įtariu, kad tai bus nepaprastai patrauklu, – taip puiku, kad žmonijos gyvenimas iš tiesų taps nesibaigiančia pramoga.

Tokiu būdu dirbtinis intelektas mus nuves į tikrąją nirvaną, kur būsime neįtikėtinai dieviški, nepaprastai laisvi, naivūs, gražūs ir už nieką neatsakingi, žodžiu, amžini pensininkai.

Panašu į tai, kad ateityje žmonės nieko nedirbs arba dirbs tik malonius darbus: augins gėles, rašys knygas ar žies puodus. Dirbtinis intelektas savo galimybėmis pranoks žmogų šimtus ir milijonus kartų... Realiai viską dirbs, gamins ir valdys dirbtinio intelekto sukurti robotai. Tai reiškia, kad ateityje mes būsime didelio žmonijos geto, geriausiu atveju zoologijos sodo, kur daug pramogų, smagios veiklos, gyventojai. Mus stebės, prižiūrės, kad ko neprikrėstume, galima sakyti, visą laiką ganys, dirbtinio intelekto įveiklinti robotai. O mes sėdėsime zoologijos sode ir žvengsime kaip arkliai. Ir aiškinsimės savo lytiškumo klausimus.

Ne veltui aš paminėjau arklius. Arkliai, traukdami ratus, jiems skirtu istoriniu laiku taip pat suvaidino savo svarbų vaidmenį. Kur dabar arkliai, buivolai, jaučiai? Zoologijos sode. Galime nueiti ir pasižiūrėti. Taip ir mes, žmonės, panašu, savo vaidmenį jau suvaidinome. Laikas į zoologijos sodą!

Gal ir nereikėtų baigti šio rašinio tokia optimistine nata. Dar teks kurį laiką pasikankinti, o kalbant be ironijos – gyventi. Reikės dar kurį laiką pavaidinti, kad priešinamės ne tik dirbtinio intelekto keliamiems pavojams, bet ir imperinei Rusijos agresijai. Mes, lietuviai, visa tai suprantame, bet kada gi šaunusis vakarietis išaugs iš naivaus europiečio pėdkelnių ir nustos šokti? Kada jam taps akivaizdu, kad reikia ruoštis smogti?

Štai parašiau gražų komentarą – laikas atsipūsti. Išsikūrensiu pirtelę, išsikaitinsiu kaip reikiant ir nersiu į šaltus tvenkinio vandenis. Reikia grūdintis. Juokauju, čia tas atvejis, kai pramoga ir sveikata sutaria. Vis dėlto ir man žiauriai patinka pramogauti.

Algirdas Kaušpėdas. Pašėlusių pramogų epocha