Kartą mudu su Alfredu Bumblausku sugalvojome patikrinti, ar legendiniame „Neringos“ restorane išliko nerealiai skanus befstrogenas.

Matot, „Neringos“ gerbėjus galima skirstyti į dvi dideles grupes: tuos, kurie užsisako „Kijevo“ kotletą, ir tuos, kurie renkasi befstrogeną. Mes su Alfredu esame pastarojoje grupėje. Abu patiekalai priklauso kulinariniam sostinės paveldui ir vieną iš jų užsakydami gražiai pagerbiame ir palaikome Vilniaus tradicijas.

– Klausyk, Algirdai, ką manai, ar elgiamės patriotiškai užsisakydami „Neringoje“ befstrogeną? – paklausė bičiulis.

– Žinoma, Alfredai, elgiamės labai patriotiškai ir netgi, sakyčiau, pilietiškai.

[[ge:lrytas:lrytas:30015654]][[ge:lrytas:lrytas:30467420]][[ge:lrytas:lrytas:31186144]][[ge:lrytas:lrytas:31800670]]

– O tai tau... – nuoširdžiai nustebo draugas, kad taip aukštai galime įvertinti savo elgesį. – Kuo gi, tavo galva, skiriasi patriotiškas elgesys nuo pilietiško, neretas juos vartoja kaip sinonimus?

– Elgtis patriotiškai – tai gerbti tradiciją, o elgtis pilietiškai – prisidėti prie jos išsaugojimo. Elgtumės patriotiškai, jei tik garbintume „Neringos“ restoraną, „Kijevo“ kotletą ir befstrogeną, bet nebūtinai čia apsilankytume. Elgiamės pilietiškai čia atėję, užsisakę ir sumokėję.

– Gerai sakai, – susimąstė Alfredas. – Skirtumas esminis. Tada kuo skiriasi patriotas nuo piliečio?

– Patriotas yra idėjinis žmogus, bet ne idiotas, na, toks, kuris teoriškai kažką gerbia, myli ar garbina, o pilietis – tai praktiškas žmogus, kuris kažką daro, kuria, dalyvauja, dalinasi.

– O pa pa... – šūktelėjo Alfredas. – O ar įmanoma „du viename“?

– Žinoma. Čia aukščiausias lygis, ir mes, valgydami „Neringos“ befstrogeną, esame ne kas kitas, o patriotiški piliečiai.

Vėliau prie deserto aptarėme ir pačių žodžių kilmę. Žodis „pilietis“ kilo iš pilies. Tai žmogus, priklausantis piliai. Senovės bendruomenės nuo priešų apsiginti statydavo pilis. Tai buvo žūtbūtinai svarbus kolektyvinis darbas. Būti piliečiu reiškė privilegiją iškilus pavojui gintis pilyje. Todėl piliečio sąvoka yra susijusi su konkrečia vieta ir veiksmu.

Žodis „patriotas“ kilęs iš senosios graikų kalbos „patriotēs“, tai reiškia iš tos pačios šalies. Čia jau kalbama ne tiek apie vietą, kiek apie tą pačią tapatybę, kultūrą, vertybes. Pavyzdžiui, Lietuvos piliečiui negaila, kad baltarusių opozicija naudoja Vytį kaip savo pasipriešinimo diktatoriaus režimui simbolį, o Lietuvos patriotui tai nepatinka, nes taip baltarusiai kėsinasi į lietuvių tapatybę.

Tokiu būdu kiekvienas savyje turime tam tikrą piliečio ir patrioto santykį, kurį kaip architektas galėčiau išreikšti ir grafiškai.

Piliečio dimensiją įsivaizduokime kaip horizontalę, o patrioto – kaip vertikalę. Išeina savotiškas vektorių kryžius.

Jei asmuo yra maksimaliai pilietiškas ir minimaliai patriotiškas, išeis labai pailga horizontali elipsė, o jei priešingai – liesa vertikalė.

Žodžiu, mano galva, tobula forma yra apskritimas, kur pilietiškumas lygus patriotiškumui. Žinoma, jei abi dimensijos yra menkos, išeis taškas, arba niekis – žmogus be vietos ir tapatybės.

Išmintingi šalies valdovai turėtų skatinti savo žmones būti ir patriotiškus, ir pilietiškus. Tai reiškia mylėti Tėvynę ir ją puoselėti. Meilei reikia istorijos, mito, poezijos ir muzikos, o kūrybai – laisvės.

Gyvename neramiais laikais. Šis metas reikalauja stiprybės ir sutelktumo. Todėl visai logiška, kad ieškome būdų tiek patriotiškumui, tiek ir pilietiškumui pakelti. Iš naujo persvarstome praeitį, jos veikėjus, mūsų santykį su jais.

Pasikalbėti su mokytojais apie simbolių reikšmę neseniai buvau pakviestas į vieną ikoniškiausių Vilniaus mokyklų – „Vyčio“ gimnaziją. Taip, tai buvusi neprilygstama Salomėjos Nėries gimnazija. Šią mokyklą baigė daug žinomų menininkų, mokslo ir visuomenės veikėjų. Čia 1963–1974 metais mokėsi ir mokyklą baigė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kas atsitiko, kad po 34 nepriklausomybės metų iškilo būtinybė keisti gimnazijos pavadinimą? Be didelių užuolankų paklausiau gimnazijos direktorės: gal čia ministerija nurodė? „Ne, – atsakė direktorė. – Patys susiprotėjome, jau kuris laikas mokytojai apie tai kuždėjosi, kol šių metų pradžioje atvirai pasikalbėjome ir sutartinai nusprendėme, kad jau laikas.“

Pokyčiui atsirasti būtinos dvi sąlygos: viena objektyvi, kita – subjektyvi. Objektyvus seniai žinomas faktas, kad poetė S.Nėris tarnavo okupantų režimui. Subjektyvus – šiandien išaugusi Rusijos grėsmė, kuri reikalauja iš naujo įvertinti aplinką ir save. Kokie mes? Kokia mūsų genties būklė? Ar atlaikysime rūstų išbandymą? „Vyčio“ gimnazijos mokytojai ir mokiniai, keisdami savo mokyklos vardą, atsakė: taip, mes atlaikysime!

[[ge:lrytas:lrytas:32911087]]

Kitas su gimnazijos aplinka susijęs dalykas – paminklas poetei. Neabejotina, kad tai aukštos meninės vertės skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir architekto Gedimino Baravyko darbas. Desovietizacijos komisija jau sprendžia paminklo likimą. Nė kiek neabejoju, kad paminklas keliaus į Grūto parką. Kodėl? Ogi todėl, kad šiais laikais mes negalime sau leisti jokių dviprasmybių. Taip arba ne. Ginsiu Tėvynę arba bėgsiu į Tenerifę. Esu patriotiškas pilietis arba ne – pusiau patrioto nebūna.

Susimąsčiau: kas, koks objektas per šiuos 34 nepriklausomybės metus labiausiai sustiprino mūsų orumą, meilės Tėvynei jausmą? Gal „Akropolio“ prekybos centrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o gal didingos sporto arenos ar mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros Santaros ir Santakos centrai? Taip, jie padėjo, bet iš visų labiausiai mus pakėlė naujai atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Valdovų rūmai.

Sunku pervertinti Valdovų rūmų reikšmę mūsų valstybingumo supratimui ir įprasminimui. Valdovų rūmai – tai prasmės fabrikas, kuris šiandien ypač našiai gamina Lietuvos patriotus. O pamenat, kiek buvo abejojančių? Valdovų rūmai – patriotiškų piliečių rengimo universitetas. Čia turi traukti ir senas, ir jaunas. Čia turime išmąstyti ir išmedituoti šiuolaikišką save – patriotą ir pilietį.

Štai kodėl nesustosiu tvirtinti, kad, atkūrus Žemutinėje pilyje esančius Valdovų rūmus, privalome atstatyti ir Aukštutinę pilį. Vilniaus Aukštutinė pilis, dar vadinama Gedimino pilimi, – vienas reikšmingiausių tautos simbolių. Iš tiesų Gediminas su dabartine Aukštutine pilimi turėjo mažai ką bendro, jo pilies, stovėjusios Žemutinės pilies teritorijoje, fragmentus ir vizualizacijas galime rasti Valdovų rūmų ekspozicijoje. Tai buvo Vytauto pilis.

Todėl negali būti Tautos simboliu griuvėsiai... Tai turi būti Vilniaus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės – karūna. Tai turi būti iškiliausio visų laikų Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo tviskanti gotikinė pilis. Tuo metu LDK buvo didžiausia Europos valstybė ir tai yra faktas, o ne griuvėsiai!

Visos tos kalbos, kad, girdi, saugome paveldinę autentiką, yra saldus pramanas. Originalūs pilies mūro fragmentai išlikę tik pamatų, pirmojo aukšto dalyse po vėliau priaugintais gražiais griuvėsiais.

Vakarinis, arba Gedimino, bokštas iš dalies (antras, trečias aukštai) buvo atstatytas lenkų restauratorių 1938–1939 metais, Kunigaikščių, arba rezidenciniai, rūmai iš dalies atstatyti pagal architekto Sigito Lasavicko projektą sovietmečio pabaigoje, o pilies sienos kur ne kur dailiai paaukštintos jau šiuolaikiniais laikas. Rezultatas – harmonizuoti griuvėsiai.

Liūdniausia, kad Vilniaus savivaldybė kaip Vilniaus ženklą pasirinko viršutinį rantytą vakarinio bokšto kontūrą, kuris nieko daugiau nereiškia kaip tik nebaigto atstatyti ketvirto aukšto langų angas (Gedimino bokštas buvo keturių aukštų ir dar su smaile). Kur mūsų savigarba? Garbindami griuvėsius leidžiame sau būti amžinai nelaiminga ir kenčiančia tauta, o tai aklagatvis. Padėkime tašką verkšlenimui: grąžinkime Lietuvai karūną – atstatykime Aukštutinę pilį ir leiskime veikti dar vienam prasmės fabrikui.

Štai ir priartėjome prie šios dienos – šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės, poetiškai pavadintos „Kad giria žaliuotų“.

Šventė panardino mus į meilės vandenyną – aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje... Nuostabus jausmas – tikras ir labai gilus. Štai tas darnus junginys, kur puikiai dera meilė Tėvynei ir kūryba, pagarba tradicijai ir prisidėjimas savo balsu prie dainuojančios Lietuvos. Patriotiška ir pilietiška vienu metu – tai stulbinamai gerai.

Stebėjau Dainų dieną ir galvojau, kokią neįtikėtiną galią turi Laisvė. Kad pajustume bendrumą ir svaiginančią artimo meilę, mums nereikia efektingų ugnies triukų ar fejerverkų – pakanka užtraukti „Lietuva, brangi“ ir džiaugsmo ašaros užlieja širdį. Kodėl mums taip gera kartu dainuoti? Nes tuo metu jaučiamės stiprūs ir gražūs, vieningi ir išmintingi, mylintys ir džiugūs! Šventė pasibaigė, bet meilė liko.

Pagalvojau, kaip žiauriai man pasisekė – visą gyvenimą dainuoju. Ir kaip čia neprisiminsi dainuojančios revoliucijos, Roko maršų, Baltijos kelio. Daina, daina, daina – tai ji mus įgalino atkovoti Laisvę. Daina – tai mūsų tautos gyvybė, mūsų tautos simbolis. Tad nenustokime dainuoti!

Algirdas Kaušpėdas. Patriotiškas pilietis. Kas jis?