Kad ir kaip visos pusės bandytų įrodyti kitaip, Vyriausybės sudėties keitimo klausimas nėra atskirtas nuo naujojo eurokomisaro skyrimo klausimo, įsitikinę naujienų portalo lrytas.lt kalbinti politologai.

Tai, greičiausiai, paskutinis ir svarbiausias Vyriausybės bei Prezidentūros žaidimas prieš būsimus Seimo rinkimus.

Politikos ekspertai svarsto, kad konservatoriai negali prezidentui Gitanui Nausėdai leisti iš šios situacijos „išeiti“ visišku laimėtoju – pakeisti du Vyriausybės ministrus ir neišleisti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio į eurokomisarus.

Tuo metu šalies vadovas G.Nausėda jau negali atsitraukti be taip garsiai žadėtų ministrų kabineto pokyčių, tačiau negali ir per daug užsimoti, jei nenori sukelti politinės krizės.

[[ge:lrytas:lrytas:32982074]]

Prezidento komanda vis garsiau ir aiškiau kalba apie tai, kad užsienio reikalų ministro G.Landsbergio kompetencijas atitinkančių Europos Komisijos (EK) portfelių Lietuva negaus. Tačiau politologai svarsto, kad tokią retoriką prezidento komanda pasirinko neatsitiktinai – ir nebūtinai tai reiškia, kad durys į EK G.Landsbergiui jau uždarytos.

Lemiamo susidūrimo akimirka nenumaldomai artėja – ir Vyriausybės sudėties, ir eurokomisaro klausimus premjerė su prezidentu ketina aptarti jau šią savaitę. Tad kuri pusė pirmoji nuspaus stabdžius? O gal iš tiesų sprendimas jau priimtas?

[[ge:lrytas:lrytas:33098499]][[ge:lrytas:lrytas:33099079]][[ge:lrytas:lrytas:33099079]][[ge:lrytas:lrytas:33118982]]

Pradėjo skubinti

Pirmadienį prezidentas G.Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo Ingridą Šimonytę paskyrė į premjerės pareigas ir pavedė jai per 15 dienų sudaryti ministrų kabinetą. O kad naujajame ministrų kabinete norės pokyčių, šalies vadovas pabrėžia kiekvieną kartą apie tai paklaustas.

Prezidentas pirmadienį nurodė, kad galimą Vyriausybės sudėtį su premjere planuoja aptarti dar šią savaitę, taip pat jis teigė besitikintis, jog užbaigti šį procesą pavyks „labai greitai“, užtikrintai kalbėjo apie vieną ministrą, kuriuo esą nepatenkinta jo kuruojama bendruomenė.

„Raudona lemputė įsižiebia tada, kada to sektoriaus bendruomenei tampa beveik nebeįmanoma susikalbėti su ministru. Tada jau nėra svarbu, kiek mėnesių liko iki kitų Seimo rinkimų“, – užuominomis apie ministrą, kurį norėtų pakeisti, kalbėjo G.Nausėda.

Premjerę šalies vadovas pirmadienį paskubino ir kitu – eurokomisaro skyrimo klausimu.

„Aš šiandien tikrai norėčiau šį procesą paspartinti, nes faktas jau yra įvykęs, EK pirmininkė patvirtinta, todėl turime labai greitai susitarti, ką teikiame Seimui, kokius kandidatus siūlome ir šitą procesą praeiti kiek galima greičiau“, – nurodė prezidentas.

[[ge:lrytas:lrytas:33122960]]

Dar kartą klausimo skubą antradienį pabrėžė ir prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

„Jeigu anksčiau sakėme, kad nėra ypatingos skubos paskirti Lietuvos atstovą į EK, tai nuo praeitos savaitės, kai buvo patvirtinta EK pirmininkė, jau laikrodis pradeda tiksėti ir reikia intensyviai galvoti, kas tuo Lietuvos kandidatu galėtų būti“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo A.Skaisgirytė.

Gudrus pasirinkimas

Nors G.Nausėda ganėtinai užtikrintai, kad ir neįvardydamas konkrečios pavardės, kalba apie tam tikro ministro pakeitimą, Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius spėja, kad galutinio sutarimo tarp premjerės ir prezidento dėl ministro ar ministrų keitimo dar nėra.

Vis dėlto, M.Baltrukevičius atkreipė dėmesį, kad pastarosiomis savaitėmis Prezidentūros komandos komunikacija dėl ministrų keitimo pasidarė gerokai konkretesnė – jeigu anksčiau prezidento aplinka ar pats šalies vadovas spekuliuodavo, kad gali būti rimti pokyčiai Vyriausybėje, dabar, atrodo, apetitas yra sumažėjęs.

Politologas svarstė, kad šiuo metu realiai savo pareigų netekti rizikuoja du ministrai: žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

Anot M.Baltrukevičiaus, prezidento komanda pasirinko tuos ministrus, kuriuos Vyriausybei paaukoti yra paprasčiau – A.Dulkys yra nepartinis, o K.Navicko pozicijos konservatorių partijoje, ką parodė ir reitingavimas, yra gana silpnos.

Mat jeigu šalies vadovas norėtų išjudinti, pavyzdžiui, energetikos ministrą Dainių Kreivį ar vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę, tą jam padaryti būtų daug sunkiau vien dėl jų statuso Tėvynės sąjungoje.

[[ge:lrytas:lrytas:33122957]]

„G.Nausėda pasirinko gana protingą strategiją, nes akivaizdu, kad ūkininkų bendruomenė nėra patenkinta žemės ūkio ministru, o ir medikų bendruomenė A.Dulkiui turi nemažai pastabų. Nepanašu, kad prezidentas norėtų siekti to, kas yra absoliučiai neįmanoma“, – įvertino politikos ekspertas.

„Sudėtingesnė praeitis“

Tuos pačius du ministrus „pavojaus zonoje“ mato ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Ignas Kalpokas.

„K.Navickas būtų mažiausiai politiškai vertingas, neturi autoriteto partijoje – jį kuo nors pakeisti neskaudėtų. Tuo metu A.Dulkys turėtų didesnius pakeitimo kaštus, tačiau jis nėra partijos narys.

Bet, vėlgi, dėl savaime suprantamų priežasčių A.Dulkys – vienas matomiausių šios Vyriausybės ministrų, sugėręs labai daug kritikos, taikytos šiai Vyriausybei, galų gale jis yra pačios I.Šimonytės asmeniškai atsivestas į Vyriausybę. Šiuo atveju kaštai būtų didesni, bet reikia turėti omeny, kad būtent su A.Dulkiu prezidentas turi, pavadinkime taip, sudėtingesnę praeities istoriją“, – priminė I.Kalpokas.

Tad ar galėtų I.Šimonytė lengvai sutikti su tokia prezidento užgaida ir tokiais pokyčiais?

„Tai būtų šioks toks pralaimėjimo pripažinimas, kita vertus, yra klausimas dėl užkulisinių susitarimų dėl eurokomisaro kandidatūros – jeigu tai būtų ant stalo, turbūt situaciją būtų galima matyti įvairiai“, – pastebėjo politologas.

[[ge:lrytas:lrytas:33122958]]

„Galime kalbėti apie vertybes, vertybėmis grįstą politiką kiek tik norime, bet galų gale vis tiek ta kasdienė politika yra apie galią ir įtaką. Ir jeigu būtų įmanoma išmainyti prezidento paramą partijos norimai kandidatūrai į įtakingą politinį postą, kuris yra ilgalaikiškesnis negu likę keli ministravimo mėnesiai, būčiau nuoširdžiai nustebęs, jeigu toks pasiūlymas nebūtų bent jau labai realistiškai apsvarstomas“, – pridūrė jis.

Du variantai

Ministrų keitimo procese ir derybas dėl eurokomisaro skyrimo mato ir M.Baltrukevičius.

„Faktas, kad šis ministrų keitimo klausimas, kaip bando parodyti visos pusės, nėra izoliuotas – netikiu, kad nei Tėvynės sąjungai, nei prezidentui šis klausimas neturi nieko bendro su EK nario paieška. Ir turbūt abi pusės supranta, kad vienokių ar kitokių kompromisų reikės“, – įsitikinęs jis.

M.Baltrukevičius pastebėjo, kad šiuo metu prezidento ir jo komandos retorika dėl galimo G.Landsbergio paskyrimo eurokomisaru vis aštrėja – dar antradienį prezidento patarėja A.Skaisgirytė pakartojo, kad Lietuva neturi jokių šansų gauti su užsienio reikalais susijusio portfelio, o prezidentas vis pastebi, kad G.Landsbergio kompetencijos nesusijusios, su, pavyzdžiui, ekonomikos srities portfeliais.

Visgi, analitiko manymu, griežtėjanti Prezidentūros retorika dėl G.Landsbergio skyrimo eurokomisaru gali reikšti du dalykus.

[[ge:lrytas:lrytas:33122950]]

Pirmasis – kad iš tiesų G.Landsbergis jokiu būdu nebūtų siūlomas į eurokomisarus. Tačiau taip pat tokiu būdu Prezidentūra gali mėginti sustiprinti savo derybines pozicijas tariantis dėl Vyriausybės sudėties.

„Jeigu pateiki šią situaciją kaip tokią, tarsi tu jokiu būdu nenori jokio kompromiso, tada kita pusė derybose turėtų daryti daugiau nuolaidų, jeigu norėtų bent kaip nors išplėšti norimą variantą. (...)

Prezidentūros poziciją aiškinčiau taip, kad nebūtinai G.Landsbergis jokiu, jokiu būdu nebus išsiųstas į EK, kiek tai gali būti priemonė didinti spaudimą, kai jau reikės konkrečiai kalbėtis tiek dėl ministrų, tiek dėl Europos Komisijos nario“, – spėjo M.Baltrukevičius.

Sutiktų paaukoti?

Ar tikrai premjerė I.Šimonytė taip norėtų išsiųsti G.Landsbergį į EK, kad sutiktų mainais paaukoti savo ministrus – net ir A.Dulkį, kurį pati ir atsivedė į Vyriausybę?

M.Baltrukevičius pastebėjo, kad G.Nausėda ir pasirinko tuos ministrus, kuriuos I.Šimonytei patraukti nebūtų taip sudėtinga, be to, šiuo atveju svarbus ne tik pačios I.Šimonytės, bet visos partijos vaidmuo.

„Tai yra partijos interesai ir sprendimai, ir partija tikrai sieks pirmininkui suteikti būtent tokią galimybę išeiti iš nacionalinės politikos į EK, kai jau aišku, kad partija turės kitą pirmininką, kai baigsis G.Landsbergio kadencija. Tai yra jų planas „A“, ir kol atrodo, kad yra bent teorinė galimybė jį pasiekti, partija bus į tai susikoncentravusi“, – kalbėjo politikos ekspertas.

O konservatoriams sėkmingai sužaisti ministrų keitimo bei eurokomisaro skyrimo klausimu svarbu ir dėl rinkėjų nuomonės prieš artėjančius Seimo rinkimus.

Konservatoriams, M.Baltrukevičiaus manymu, svarbiausia, kad prezidentas šioje situacijoje neišeitų kaip visiškas laimėtojas.

„Prezidentas visišku nugalėtoju būtų tokiu atveju, jeigu į EK keliauja ne G.Landsbergis, ir jeigu būtų pakeičiami du ministrai. Faktas, kad Tėvynės sąjunga negali leisti visiškos G.Nausėdos pergalės, bet tokia tikimybė ir neatrodo labai didelė“, – pastebėjo jis.

Tuo metu prezidentui, anot eksperto, taip pat svarbu neužsibrėžti per didelių tikslų, nes jam visai nereikia didelės aklavietės ar politinės krizės.

„Ar jam reikia, kad įsiutusi I.Šimonytė sakytų, jog „jeigu jau prezidentas nori tokių dalykų, tai tegul traukiasi visas ministrų kabinetas ir pasižiūrėsime, kaip prezidentas suras naują laikiną premjerą iki rinkimų“?

Prezidentui tai yra dvipusis procesas – iš vienos pusės matome, kad per savo patarėjus jis didina spaudimą, iš kitos pusės jis turi apsibrėžti realiai pasiekiamą tikslą.

Jam nereikia begalinių dramų, jam reikia parodyti, kad valdantieji yra priversti jo klausyti ir kai kuriais atvejais nusileisti. Bet jeigu jis reikalauja per daug, tai rizikuoja apskritai sukelti didžiulę politinę krizę arba tiesiog nepasiekti tiek, kiek galėtų“, – apibendrino jis.

Būtent todėl, svarstė M.Baltrukevičius, prezidento komanda savo retorika visiškai neatmeta G.Landsbergio kandidatūros.

„Prezidento komandos retorika yra ne tai, kad G.Landsbergis savaime yra blogis, bet blogis yra teikti kandidatą, kurio stiprybė yra užsienio politika, nes Lietuva to negaus. Ir tai yra neatsitiktiniai dalykai.

Galėtume sakyti, kad prezidentas galėtų būti drąsesnis, laisvesnis, jis žino, kad kritikuodamas Tėvynės sąjungą tikrai nepraloš – galėtų tiesiai šviesiai sakyti, jog G.Landsbergis jam jokiu būdu netinka. Tačiau pasiliekamas subtilesnis veikimo būdas, nes prezidentui reikia nepralaimėti“, – pabrėžė jis.

Atrodytų juokingai

Net jeigu G.Nausėdai ir I.Šimonytei pavyktų nesunkiai rasti sutarimą – ir dėl ministrų, ir dėl eurokomisaro – I.Kalpokas neatmeta, kad nebūtinai viešajai erdvei šis sprendimas būtų pristatomas kaip lengvas.

„Tiek premjerei, tiek prezidentui toks demonstracinis ragų parodymas vienas kitam išeitų į naudą, nes leistų pasirodyti kiek įmanoma stipriems. Tikėčiausi tam tikro šaršalo viešojoje erdvėje, bet tai nebūtinai reikš, kad toji abipusė kritika ir būtų ypač nuoširdi“, – svarstė jis.

Visgi, galiausiai tiek prezidentas, tiek premjerė turi interesą šiuos klausimus išspręsti kiek įmanoma greičiau.

„Prezidentūra galėtų parodyti kokią pergalę, kad pakeitė porą ministrų, o Vyriausybei likusius kelis mėnesius išdirbti maksimaliai sklandžiai irgi yra svarbu. Retorinis vienas kito apstumdymas yra realu, bet visi daugiau ar mažiau yra suinteresuoti to proceso greitumu.

Galų gale, jeigu Prezidentūra labai ilgai spyriosis, po kurio laiko gali pasirodyti juokinga, kad ministrų keitimo procesas gali užtrukti pusę jų dar likusios kadencijos. Tai galėtų pradėti atrodyti nerimta“, – pabrėžė jis.

Galimų politinių G. Nausėdos ir I. Šimonytės mainų kulminacija: pasirinkta strategija išduoda du scenarijus