Kažin, kiek žmonių jautė nusivylimą, kad berniuko Thomo Crookso kulka nepraskriejo šiek tiek dešiniau, ten, kur buvo daiktas, prie kurio priaugusi Donaldo Trumpo ausis.

Regis, kur kas daugiau, negu pasibaisėjo šiuo pasikėsinimu. Be abejo, išskyrus politikus, ir tie, beje, piktinosi ne dėl to, kad mylėtų Trumpą, ne dėl to, kad jiems būtų iš esmės nepriimtinas smurtas, o tik iš baimės, kad ir patys gali gauti kulką į kaktą.

Viena vertus, smurtas iš tiesų blogai, kita vertus, gal tokiu būdu politikai prisimins, kad už savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę. Ko gero, naivu to tikėtis, bet kartais reikalinga ir naivi viltis.

Pasaulis tampa vis keistesnis. Nors galima sakyti ir kitaip – apie pasaulį (kaip ir apie visa kita) mes nuolat susidarome išankstinę nuomonę, kurią nesiliaujantys įvykiai ir procesai negailestingai griauna.

[[ge:lrytas:lrytas:31283745]][[ge:lrytas:lrytas:31687513]][[ge:lrytas:lrytas:32274248]][[ge:lrytas:lrytas:32793856]]

Tuomet sakome – kas gi darosi, anksčiau buvo ne taip? Iš tiesų visada viskas buvo ne taip, bet mes nežinojome, nenorėjome žinoti, buvome per menkai informuoti, buvo per mažai priemonių formuoti mūsų nuomonę, kad iš tiesų visada viskas šiek tiek kitaip, nei mes įsivaizduojame ir manome.

Tas reliatyvumo jausmas nėra malonus. Nesaugus, nesaugumo jausmas. Ir tokiomis aplinkybėmis labai lengvai išlenda populistai, kurie sako: aš jus apsaugosiu. Pasaulyje pilna pavojų, o aš galingas ir jus apsaugosiu (tai dažniausiai populistų ir diktatorių tezė).

Nežinau, kodėl ši pasikėsinimo į buvusį (ir labai tikėtina – būsimą) Amerikos prezidentą misterija mane traukia. Sąmokslo teorijos manęs nedomina, nors jų internete prikurta galybė ir visos jos kvailos. Iš tiesų, kai žiūriu įrašus, toks įspūdis, kad vyksta spektaklis spektaklyje.

Tai yra vienas spektaklis yra D.Trumpo rinkimų kampanija, o kitas spektaklis, kuriame dalyvauja Th.Crooksas ir specialiosios tarnybos. Ir esame mes, šių spektaklių žiūrovai. Ir kai sakau apie nusivylimą, kad kulka praskriejo pro šalį, sakau tai ne gundomas nuodingo cinizmo.

Vis dažniau apima jausmas, kad viskas, apie ką mes samprotaujame ir ką matome, vyksta virtualiame pasaulyje, ir tas virtualus pasaulis tarsi nebesusijęs su realiuoju. Viskas, ką mes matome, yra mums rodoma istorija, kažkieno mums pasakojama istorija, o ne ta, kuri vyksta iš tikrųjų.

Visada viską matome kažkieno akimis, ir jeigu istorija pateikiama įtikinamai, tikime ja kaip iš tiesų įvykusiu faktu. Pavyzdžiui, amerikiečių specialiąsias tarnybas įpratę matyti Holivudo akimis. Ir štai kontrastas: Holivudo filmai mus seniai įtikino, kad specialiųjų tarnybų agentai beveik antžmogiai, jie sumanūs, įžvalgūs, viską kontroliuoja, numato, o čia, pasikėsinimo į D.Trumpą atveju, pražiopso dvidešimtmetį, kuris neturi jokio karinio (žvalgybinio, diversinio etc.) pasirengimo.

Vis dėlto kažką man ši istorija primena, kažkas joje yra archetipiška, tarsi būtų žybtelėjusi kažkokia didesnio pasakojimo, gal net mito nuolauža.

Aišku viena – D.Trumpas tikrai ne didvyris, nors respublikonai ir nori jį tokiu vaizduoti. Supratęs, kad lekia kulkos, jis labai jau greitai nėrė po stalu (tribūna), o po stalu lenda tik bailiai.

Žinoma, kiekvienas sveiko proto žmogus tokiomis aplinkybėmis nertų po stalu. Bet didvyriai neklauso sveiko proto. Jie rizikuoja kaip tik prieštaraudami sveikam protui. Taigi D.Trumpas – tikrai ne didvyris. O kad verslininkas ir kad pasinaudoja aplinkybėmis reklamai (išvedamas iš scenos pakelia kumštuką ir pan.), tai amerikoniškos svajonės esencija: nesvarbu, kas reklamuojama, svarbu, kad reklama gera.

D.Trumpas pareiškė, kad jį apsaugojo Dievo ranka. Jeigu Dievas dirba tokių bliunkių apsauginiu... na, tai tikra Dievo diskreditacija. Beje, Diego Maradona, kreivakojis vyrukas pižaminiais marškinėliais iš Argentinos, kadaise įmušęs įvartį ranka, irgi aiškino, kad tai ne jo, o Dievo ranka.

Ir miniai tokios nesąmonės patinka. Nes tai sako jų dievinamas stabas. Dievinimas aklas kaip ir meilė. O meilei bet kokios priežastys tinka. Net ir Dievas. Net ir velnias.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Jeanas François Lyotard’as, studijoje „Postmodernus būvis“ aptardamas šiuolaikinį žinojimą, pasako svarbų dalyką: „Klausimas (išsakytas ar turimas omenyje), kurį kelia profesinių mokslų studentas, valstybė arba aukštojo mokslo institucija, formuluojamas nebe „Ar tai tiesa?“, bet „Kokia iš to nauda?“

Žinojimo merkantilizacijos kontekste pastarasis klausimas dažniausiai reiškia: ar tatai galima parduoti? Ir tai visų tokių vertelgų kaip D.Trumpas pagrindinė vertybė, visa kita tik kamšalas, vata.

Neįtikėtina, kaip mikliai jis pardavė savo sukruvintą ausį, kaip greitai pasikėsinimą pavertė preke. Ir vėliau spektaklis tęsiasi, kaip puikiai ir ištaigingai parduodama atsitiktinė mitinge buvusio ugniagesio mirtis...

Mačiau nuotrauką, kur D.Trumpas bučiuoja to ugniagesio šalmą... Na, blogesnio skonio reikėtų ilgai ieškoti, bet Amerika viską praryja. Ten egzistuoja nuostabus, beveik mistinis principas – nereikia šalinti priežasties (pavyzdžiui, sutramdyti amerikiečių aistros ginkluotis iki dantų), bet būtina nemalonias tos priežasties pasekmes paversti meilės, ištikimybės, didvyriškumo ir kitokio kičo spektakliu. Svarbu ne užkirsti kelią tragedijai, bet pasistengti, kad ji virstų ištaiginga melodrama.

Vis dėlto ką primena ši pasikėsinimo istorija? Bosnijos serbas Gavrilo Principas nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir iš esmės išprovokavo karą, kuriame žuvo (jei dar įtrauktume ir gripo, kurio priežastis iš esmės irgi karas, aukas) dešimtys milijonų karių ir civilių.

Trumpam įsivaizduokime, kad D.Trumpas – šiuolaikinė, be abejo, karikatūrinė Adolfo Hitlerio versija. Jis juk akivaizdus tradicinių, fundamentalių vertybių puoselėtojas, o tai reiškia – rasistas, homofobas, mizoginas ir pan.

Beje, po pasikėsinimo respublikonai aršiai puolė specialiųjų tarnybų direktorę, dabar jau atsistatydinusią Kimberly Cheatle, kad jos tarnyboje per daug agenčių moterų.

Esą specialieji agentai turėtų būti tik vyrai. Tokiai ideologijai atstovauja ir D.Trumpas. Taigi gal berniukas taikėsi į Donaldą, o šovė į Adolfą? Įsivaizdavo atliekąs istorinę misiją? Aukojosi dėl žmonijos? Ar D.Trumpas panašus į A.Hitlerį? Nelabai. Anas vis dėlto buvo menininkas, nors ir nevykėlis, o šis – prekeivis, vulgarus, atgrasus, veidmainis, melagis, sukčius (regis, kaip tik už tai teisiamas).

Krikščionių pasaulyje visi turi teisę į Dievą ir jo gailestingumą, Amerikoje visi turi teisę turėti ginklą, nušauti kaimyną ar būti kaimyno nušauti. Kita vertus, žudymas seniai tapęs popkultūros esme, o JAV – tokios kultūros flagmanas.

Ne teroristai, o patys ginklų lobistai įdavė Th.Crooksui ginklą į rankas ir paaukojo jį ant kruvino ginkluotos laisvės altoriaus. Jis – ir žudikas, ir auka. Ir kai galvoju apie šį trapų, pažeidžiamą vaikiną, man tai panašu į jauno žmogaus desperaciją. Norą ką nors pakeisti, pasipriešinti, ir toks noras dažnai būna jaunosios kartos požymis.

Nežinau, gal tai bepročio veiksmas, dabar jau nesvarbu, svarbu, kaip mes tuos veiksmus aiškiname ir kokią prasmę jiems suteikiame. Ir jau žinau, ką tai primena, – Izaoko ir Abraomo istoriją. Ir, žinoma, neatsitiktinai. Beveik prieš 30 metų rašytoje pjesėje „P.S. Byla OK“ (pastatė režisierius Oskaras Koršunovas) viena kertinių scenų kaip tik yra Izaoko ir Abraomo scena.

Izaokas nužudo tėvą, nes jį užkniso vyresniosios kartos veidmainystė, užkniso prisitaikėlis, bailys tėvas. Buvau prisiskaitęs danų filosofo Soreno Kierkegaardo „Baimės ir drebėjimo“, iš ten ir atėjo tokia interpretacija. Anuomet norėjosi rasti santykį su sovietmečiu, o sovietmetis – kaip tik toks laikas, kai buvo puikios sąlygos prisitaikymui, baimei ir veidmainystei. Tad man įdomesnis buvo Izaokas nei Abraomas. Jis nužudo tėvą, nes nebenori tęsti baimės ir prisitaikėliškumo tradicijos.

Senojo Testamento istorijoje Abraomas, norėdamas parodyti ištikimybę Dievui, rengiasi paaukoti Izaoką, bet angelas jį sustabdo. Šioje pasikėsinimo į D.Trumpą istorijoje, kaip ir mano pjesėje „P.S. Byla OK“, Izaokas nori paaukoti Abraomą, bet jį sustabdo slaptųjų tarnybų snaiperis.

Seniai nori atimti iš vaikų ateitį, o vaikai priešinasi. Gal visa tai atrodo kvailokai ir bejėgiškai, bet protestas ne visada būna racionalus ir efektyvus. Jaunas žmogus pirmiausia klausia: „Ar tai tiesa?“ (aliuzija į anksčiau cituotą J.F.Lyotard’ą), paskui, nusivylęs tiesos ieškojimais, ima galvoti apie tai, ką būtų galima parduoti. O kartais būna ir taip, kad jaunas žmogus neprisitaiko. Pasipriešina ir žūsta.

Saugumiečiai ir kiti specialistai suka galvą, koks buvo Th.Crookso motyvas, nes jis nepaliko jokio manifesto. Manau, manifestas – jo amžius. Tai jaunosios kartos desperacija. Kartos, kuri vaikšto su ausinėmis ir kuprinėmis. Kokių dievų jie klausosi, kokį nerimą ir skausmą jie nešasi ant pečių?

Beje, paaiškėjo, kad Mėnulis nuo Žemės tolsta 3,82 cm per metus. Tai reiškia, kad galiausiai po 200 milijonų metų Žemės para truks 25 valandas. Velniai griebtų.

Sigitas Parulskis. Kas šovė į Donaldą Trumpą?