Sovietiniais metais nei SSRS teritorijoje, nei Rytų Europoje esančiame socializmo lageryje nebuvo kito tokio miesto kaip Kaunas, kurį iš visų pusių suptų rinktinių oro desantinės kariuomenės daliniai.

Kaune buvo dislokuota geriausia SSRS Septintoji oro desantinė divizija su štabu Gedimino gatvėje ir elitinis specialiosios (žvalgybinės-diversinės) paskirties 108-asis pulkas Panemunėje, Vaidoto gatvėje.

Jonavos rajone, Rukloje, įsikūrusioje 44-ojoje mokomojoje desantininkų divizijoje buvo rengiamos šturmo brigados, kurių paskirtis – užimti ypatingos reikšmės objektus – vyriausybines įstaigas, diplomatines atstovybes, radijo ir televizijos stotis užsienio šalyse.

Desantininkų pulkai buvo dislokuoti Marijampolėje ir Kalvarijoje, o Kazlų Rūdos ir Kėdainių kariniuose aerodromuose – smogiamosios ir transporto karo aviacijos eskadrilės.

[[ge:lrytas:lrytas:17876759]]

Sovietinio režimo metais Kaunas, būdamas pagrindinis SSRS oro desantinės kariuomenės placdarmas „šuoliui“ į Vakarus, tapo aklinai uždaru miestu užsieniečiams.

Pirmąją žurnalistinio tyrimo dalį skaitykite paspaudę čia.

Iš padangių – į pirtį

Buvęs Kauno rajono buitinio aptarnavimo kombinato statybos aikštelės viršininkas Mykolas Vitkauskas SSRS oro desantinės kariuomenės vadų užsakymu turėjo pastatyti ir apipavidalinti Ruklos kariniame miestelyje vieną prabangiausių suomiškų pirčių Lietuvoje su iškilmingų pobūvių sale, interjeru pranokstančią geriausius ano meto restoranus.

Prisidengę generalinių inspekcijų vardu, ten tiesiai iš Maskvos dažnai atskrisdavo pasilinksminti buvusios SSRS gynybos ministrai, sovietų karinės žvalgybos generalitetas, desantininkų vadai.

Garbingiems svečiams sutikti buvo parengtas tam tikras ceremonialas. Iš lėktuvų su parašiutais iššokdavo būrys merginų, šios sporto šakos pasaulio čempionių. Rukloje buvo rengiamos specialios moterų diversančių grupės.

Parašiutininkės maskviečiams įteikdavo gėlių puokštes.

Paskui „sportininkės“ būdavo pakviečiamos į pirtį atsigaivinti su gana pagyvenusiais SSRS maršalais bei generolais.

Rukloje tokioms iškilmėms buvo sudarytos dvi kulinarų brigados – plovą virdavo tik šauktiniai kariai iš Vidurinės Azijos respublikų, o šašlykus kepdavo kartvelai ir armėnai.

Išleistuvėse – niūri nuotaika

M.Vitkausko žodžiais, būsimasis Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas Kaune išsiskirdavęs iš kitų aukštų sovietinių kariškių: stengdavosi išmokti bent keliolika lietuviškų žodžių, jo veide nuolat švietė šypsena. Jis būdavo galantiškas su moterimis, tvirtai laikydavosi duoto žodžio.

Kauniečio statybininko atmintyje P.Gračiovas išliko kaip solidus, patikimas, nesmulkmeniškas užsakovas.

M.Vitkauskui teko dalyvauti Ruklos suomiškoje pirtyje 1985 metų vasarą vykusiose Septintosios divizijos štabo viršininko P.Gračiovo išleistuvėse.

Išvykstančių į Afganistaną kariškių palydėtuvės, aišku, neprilygdavo nukaršusių sovietinių maršalų sutiktuvėms.

P.Gračiovas tuomet atvirai pasakęs, kad išvykstąs į „niekam nereikalingą karą“ ir esąs visiškai įsitikinęs, kad niekada nebegrįšiąs į gimtuoju jam tapusi Kauną.

Divizijos štabo viršininko išleistuvių dalyviai net nenumanė tikrosios P.Gračiovo komandiruotės į Afganistaną priežasties, tad Ruklos karinio miestelio suomiškoje pirtyje tvyrojo laidotuvių nuotaika.

Moterys prisiminė pulkininką

„Eglės“ restorano, veikusio priešais specialiosios paskirties 108-ojo pulko kareivinių vartus, padavėjos gerai prisiminė pulkininką P.Gračiovą. Kaip ir moterys iš „Šnekučio“ ar „Apynėlio“ aludžių.

Kai kurioms kaunietėms sovietinis desantininkas išliko kaip tikro vyriškumo simbolis, kurio jėga slypėjusi ne tik „sunkiame akių žvilgsnyje“.

[[ge:lrytas:lrytas:30474703]][[ge:lrytas:lrytas:31165671]]

Buvusios Kauno 2-osios internatinės mokyklos, anuomet įsikūrusios Kęstučio gatvės 85-ajame name, kur mokėsi tik rusų tautybės vaikai, pedagogės pasakojo šio žurnalistinio tyrimo autoriui, kad „kažkokie desantininkai labai aktyviai šefavo kelis berniukus, turėjusius Gračiovo pavardę, bet įregistruotus kaip visiškus našlaičius“.

Kaune, Partizanų gatvės 74-ajame name, gyvenusi Olga Aleksandra Mažeikaitė-Gračiova buvo tvirtai įsitikinusi, kad P.Gračiovas yra jos pirmojo vyro, karo inžinieriaus, po karo dirbusio Aleksoto tilto statyboje, sūnus.

Moterį tiesiog sukrėtęs neįtikėtinas jųdviejų veido bruožų panašumas. Apie 1947 metus O.A.Mažeikaitės-Gračiovos sutuoktinis išvyko pas gimines Rusijon ir daugiau Kaune nebepasirodė.

Afganistane įpročiai nesikeitė

1986 metų lapkričio 1-ąją oro desantinės divizijos, dislokuotos Kabulo oro uoste ir Bagrame, vadui P.Gračiovui buvo suteiktas generolo laipsnis. Per invaziją į Afganistaną ši divizija buvo pagrindinė smogiamoji jėga ir užiminėjo svarbiausius objektus šios šalies sostinėje.

Afganistane, kaip ir Lietuvoje, paskui P.Gračiovą nusidriekė neįtikėtinų istorijų šleifas. Nė viena moteris iš divizijos medicinos tarnybos nesugebėdavo atsilaikyti „kauniečio“ sunkiam vyriškam žvilgsniui.

Nėščias medikes generolas P.Gračiovas nedelsdamas ištekindavęs už savo parankinių leitenantų. Prieštaraujantys jaunikiai per 24 valandas būdavo išsiunčiami iš „riboto sovietinės armijos kontingento“ atgal į SSRS.

Kadangi sugrįžimas namo pirma laiko reikšdavo ir karinės karjeros žlugimą, maištininkų beveik nepasitaikydavo.

Maskvos rašytojai, aktoriai, kompozitoriai, estrados dainininkai, kuriuos nuolat komandiruodavo į Afganistaną, kad pakeltų sovietinių okupantų kovinę dvasią, labai mėgdavo lankytis 3-iojoje divizijoje. Jos vadas vienintelis turėjo modernią suomišką pirtį ir biliardinę su firminiu stalu, rekvizuotu iš viešbučio „Kabul-Hilton“.

Po koncerto generolas P.Gračiovas svečius visada nusivesdavo į biliardinę naktinei vyriškai partijai.

Biliardinės kampe stovėdavo baltai aprengtas kareivis – būtinai tik šauktinis iš Lietuvos – su padėklu, ant kurio būdavo pusės litro aliumininis puodukas, visada pilnas degtinės. Tai – garsioji generolo P.Gračiovo asmeninė taurė, iš kurios lyžtelėti laikydavo didele garbe netgi patys įžymiausi Sovietų Sąjungos meno meistrai.

Žurnalistams parodė liežuvį

1993 metų sausį per Rusijos gynybos ministro P.Gračiovo spaudos konferenciją laikraščio „Moskovskij komsomolec“ karinis korespondentas Dmitrijus Cholodovas paklausė, ar Afganistane pelnyta Sovietų Sąjungos didvyrio aukso žvaigždė buvo paženklinta krauju.

„Kaunietis“ nė kiek nesutrikęs parodė žurnalistams liežuvį ir paaiškino, kad šis yra chirurgų susiūtas.

Mat, kaip sakė generolas, per vieną atsakingą desantinę operaciją Hindukušo kalnuose nusikandęs „antrąjį pagal reikšmę vyrišką organą“.

Šio žurnalistinio tyrimo autorius ne iš vieno Afganistano karo veterano lietuvio yra girdėjęs apie tai, kaip P.Gračiovas tausodavo kiekvieno kario gyvybę – sykį už vieną žuvusįjį pats savo rankomis sušaudęs penketą afganistaniečių modžahedų, patekusių į nelaisvę.

Kiek žmonių, tiek nuomonių

7-osios oro desantinės divizijos veteranai gana prieštaringai vertino P.Gračiovo asmenybę. Vieniems jis – išdavikas, kartu su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu aktyviai prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto šalių žlugimo.

Kitiems P.Gračiovo karjera liko mįslė. Kažkokia galinga jėga globojusi šį karininką, nes jis, netarnavęs jokioje kitoje SSRS desantinės kariuomenės dislokacijos vietoje – tik Kaune, pasiekė patį aukščiausią karinį postą.

Pasitaikė ir tokių nuomonių: kauniečiai amžiams turėtų būti dėkingi vien tuometiniam SSRS desantinės kariuomenės vadui P.Gračiovui, paskirtam į šias pareigas 1990 m. gruodžio 26 d., kad kruvinieji 1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje nepasikartojo Kaune.

Respektabiliai atrodantis, nuolat įvairiuose aukštuomenės renginiuose dalyvaudavęs verslininkas Vladas Laurinavičius kiekviena proga pabrėždavo, kad visi lietuviai esą „amžinai skolingi“ asmeniškai jam ir jo naktinio biliardo partneriui P.Gračiovui už tai, kad iš Lietuvos teritorijos Rusijos armija buvo išvesta beveik metais anksčiau nei iš Lenkijos ir Vokietijos.

Šūviai S.Daukanto gatvėje

1990 metų spalio pradžioje SSRS oro desantinės kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas P.Gračiovas pasiuntė pulkininką Vasilijų Popovskychą, ką tik paskirtą desantinės žvalgybos viršininku, į Kauną.

Generolas paaiškino, kad Lietuvoje komplikuojasi politinė padėtis, tad netrukus Pabaltijo karinėje apygardoje bus paskelbta kovinė parengtis. Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas pareikalavęs nuolat teikti išsamią informaciją apie padėtį geriausios desantinės divizijos dislokacijos vietoje – Kaune.

Pabaltijo karinėje apygardoje kovinė parengtis buvo paskelbta naktį iš spalio 24-osios į 25-ąją.

Būtent tą naktį Kaune, S.Daukanto gatvėje esančios Lietuvos televizijos ir radijo redakcijos kieme, nuaidėjo šūviai.

Milicijos viršila, budėjęs šiame strateginės reikšmės objekte, užtiko redakcijos 13-ajame kabinete du jaunus įsibrovėlius, kurie, pademonstravę tik filmuose matytus Rytų kovų triukus, paspruko nuo gerokai vyresnio milicininko.

Tačiau šis, persekiodamas neprašytus svečius, vieną jų nušovė. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo lietuvių tautybės desantininkas iš 7-osios divizijos karinio dalinio Nr.42232.

1999 metų sausio 9-osios „Lietuvos ryte“ buvo išspausdintas žurnalisto tyrimas apie šį kruviną incidentą S.Daukanto gatvėje.

Paaiškėjo, kad pirmąją kovinės parengties naktį du lietuvių tautybės šauktiniai – vienas jų buvo ką tik baigęs karinę tarnybą – atliko vietos, kurioje numatomi kovos veiksmai, žvalgymą.

Po šios publikacijos autorius sulaukė atsiliepimų ir iš kitų lietuvių tautybės desantininkų, tarnavusių 7-ojoje divizijoje ir turėjusių Sausio įvykių išvakarėse atlikti žvalgybinio pobūdžio užduotis kituose svarbiuose Kauno objektuose – nuo savivaldybės iki duonos kombinato.

Norėdamas pratęsti šio tragiško įvykio tyrimą, autorius kreipėsi į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, kad galėtų pakartotinai išnagrinėti medžiagą dėl desantininko žūties fakto.

Tačiau paaiškėjo, kad po publikacijos „Lietuvos ryte“ ši byla nežinia kur dingusi.

Reikšmingas paskyrimas

1990 metų gruodžio 26 dieną Sovietų Sąjungos oro desantinės kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas pulkininkas P.Gračiovas, pakeitęs šiame poste generolą pulkininką Vladislavą Ačialovą.

Pastarasis tapo Sovietų Sąjungos gynybos ministro maršalo D.Jazovo pavaduotoju kariuomenės operatyviniams veiksmams politinės įtampos židiniuose – kitaip sakant, sovietų imperijos karštuosiuose taškuose.

1985 metais V.Ačialovas ir P.Gračiovas tarnavo Kaune, elitinėje 7-ojoje desantininkų divizijoje, kuriai pagal kovinę parengtį nebuvo lygių visoje Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europos socialistiniame lageryje.

V.Ačialovas buvo divizijos vadas, o P.Gračiovas – divizijos štabo viršininkas.

Jiedu priklausė stipriai ir įtakingai karinei „kauniečių“ grupuotei, kurios atstovai ilgainiui užimdavo atsakingus postus ne tik SSRS gynybos ministerijoje, bet ir aukščiausiuose partiniuose bei valstybiniuose sluoksniuose.

„Kauniečių“ pėdsakai buvo ryškūs Kremliuje, Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) centro komitete, specialiosiose tarnybose – KGB ir GRU (karinėje žvalgyboje), SSRS užsienio reikalų ministerijoje.

Į Lietuvą – operatyvinė grupė

„Kauniečių“ V.Ačialovo ir P.Gračiovo paskyrimas į tokias atsakingas pareigas buvo susijęs su artėjančiais kruvinais įvykiais Vilniuje ir Rygoje.

Pagal Sovietų Sąjungos gynybos ministro D.Jazovo šifruotą telegramą Nr.312, išsiųstą 1991 metų sausio 5 dieną Pabaltijo karinės apygardos vadovybei, į Lietuvą buvo permesti du pulkai iš Pskovo desantininkų divizijos, kurios nemažą dalį karininkų sudarė irgi „kauniečiai“.

Vilniuje, Šiaurės kariniame miestelyje, įsikūrė iš Maskvos atskridusi SSRS gynybos ministerijos operatyvinė grupė, kuriai vadovavo ministro pavaduotojas, buvęs SSRS sausumos kariuomenės vadas Valerijus Varenikovas, SSRS generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) viršininkas Vladlenas Michailovas ir SSRS gynybos ministro pavaduotojas V.Ačialovas.

Šie kariškiai turėję užtikrinti SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo įsako dėl tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo visos „sovietinės Lietuvos“ teritorijoje vykdymą.

Kaip baigėsi šios „operatyvinės grupės“ veikla Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją, gerai žinoma visame pasaulyje.

2001-ųjų sausį Maskvos televizijos stoties NTV laidoje „Nepriklausomas tyrimas“, kuri buvo skirta kruvinojo sausio dešimtmečiui, „kaunietis“ V.Ačialovas teigė, kad tomis dienomis tereikėję kelių ryžtingų priemonių: išvaryti iš Lietuvos visus užsienio korespondentus, aklinai uždaryti sieną su Lenkija, o 7-osios divizijos vadovybei Kaune paimti valdžią į savo rankas.

Lietuvos teisėsaugos pareigūnų ieškomo, vieno svarbiausių kaltinamųjų Sausio įvykių byloje V.Ačialovo nuomone, „tokiu atveju šiandien Lietuva būtų sovietinė, o profesorių Vytautą Landsbergį seniai visi būtų pamiršę“.

Kodėl taip neįvyko?

Netikėtas susitikimas Rukloje

Po 1991 metų sausio įvykių Vilniuje ir Kaune lankėsi penkių nepriklausomų karinių ekspertų grupė iš Maskvos visuomeninės organizacijos „Ščit“ („Skydas“). Jų duomenimis, SSRS oro desantinės kariuomenės vadas P.Gračiovas buvo konfidencialiai atvykęs į Lietuvą Sausio įvykių išvakarėse.

Jonavos rajone, Rukloje, dislokuotos 44-osios mokomosios desantininkų divizijos suomiškoje pirtyje įvykęs netikėto svečio susitikimas su Kaune įsikūrusios 7-osios desantininkų divizijos vadu Valerijumi Chackevičiumi, Kauno kariniu komendantu Vladimiru Mysenka bei 44-osios mokomosios desantininkų divizijos vadu Nikolajumi Staskovu.

P.Gračiovas pataręs Kaune vykdyti tik raštiškus SSRS gynybos ministerijos operatyvinės grupės įsakymus. Jų generolas V.Ačialovas, suprantama, neišdrįsiąs pateikti.

Tuomet po Sovietų Sąjungą pasklido žinia apie nepaklusnų desantininkų generolą P.Gračiovą, išgelbėjusį Kauną nuo kraujo praliejimo.

Tuo tarpu pats P.Gračiovas neigė, kad 1991 metų sausio pradžioje buvo slapta atskridęs į Lietuvą, teigdamas, jog tomis dienomis inspektavo desantininkų divizijas Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje.

Nors iš ten skrendant į Maskvą nusileisti kelioms valandoms Rukloje – vieni niekai.

Iššūkis – straipsnis

Kad ir kaip būtų, bet po kruvinojo Sausio įvykių Vilniuje sovietinės armijos oficioze „Krasnaja zvezda“ pasirodė SSRS oro desantinės kariuomenės vado P.Gračiovo straipsnis, kuriame pasisakoma prieš kariškių veiksmus, sprendžiant tarpnacionalinius konfliktus Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Teigiama, kad būtent „kauniečiui“ P.Gračiovui priklauso Rusijos perversmininko Vladimiro Lenino garsaus posakio apie elektrifikaciją perfrazavimas: „Septintoji desantininkų divizija Kaune plius šarvuotosios technikos desantas Vilniuje yra lygus sovietų valdžiai Lietuvoje“.

P.Gračiovo straipsnis laikraštyje „Krasnaja zvezda“ buvęs signalas Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, 1991 metų birželio 12 dieną išrinktam prezidentu Borisui Jelcinui, kad SSRS kariuomenės generalitete yra asmenų, nesutinkančių su M.Gorbačiovu, kuris įvėlė kariuomenę jau ne į vieną kruviną avantiūrą.

Būtent po 1991 metų sausio užsimezgė B.Jelcino ir P.Gračiovo „neformalūs ir artimi kontaktai“.

Nurodyta šefuoti amerikietį

1991 metų liepos mėnesį į Sovietų Sąjungą atvyko JAV ginkluotųjų pajėgų štabų viršininkų jungtinio komiteto pirmininkas, vienas karo Persijos įlankoje didvyrių generolas Colinas Powellas, vėliau tapęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriumi.

SSRS oro desantinės kariuomenės vadas P.Gračiovas gavo gynybos ministro D.Jazovo asmeninį nurodymą supažindinti svečią su geriausia desantininkų divizija.

P.Gračiovas atsakęs, kad pati geriausia – Kaune dislokuota 7-oji divizija – atsidūrė nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos teritorijoje, kur JAV generolas kategoriškai atsisakęs vykti.

Sodriai nusikeikęs D.Jazovas pasiūlė išeitį: „Nugabenk amerikietį į Tulą ir ten jam parodyk patį aštriausią kaunietišką patiekalą“.

Taip buvo vadinamas šarvuotos karinės technikos desantas, iki šiol laikomas unikaliu pasaulinės karybos praktikoje.

Eksperimentas Kazlų Rūdoje

Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tuometinis SSRS oro desantinės kariuomenės vadas Vasilijus Margelovas davė įsakymą „apšarvuoti desantininkus“.

Septintosios divizijos mokymo bazėje – Kazlų Rūdos kariniame aerodrome – buvo išbandomi šarvuočiai BMD-1 („bojevaja mašina desanta“ – kovinė desanto mašina) su specialiais amortizuojančiais krėslais dviejų žmonių ekipažui.

Naujųjų šarvuočių parašiutai buvo su reaktyvinėmis sistemomis, kurios turėjo sušvelninti nusileidimą ant žemės.

Griežtai įslaptintą karinį eksperimentą asmeniškai stebėdavo tuometinis SSRS gynybos ministras maršalas Andrejus Grečka, dažnai konfidencialiai atvykdavęs į pakaunėje esančią Kazlų Rūdą.

Nepaisant visų atsargumo priemonių, per pirmąsias šarvuočių desantines operacijas žuvo nemažai kariškių. Jie A.Grečkos įsakymu nedelsiant buvo palaidoti bevardžiuose kapuose karinio aerodromo pakraštyje esančiame miške.

Eksperimento aukų artimiesiems būdavo išsiunčiamos standartinio turinio telegramos: „Žuvo atlikdamas pareigą socialistinei tėvynei. Kūną pristatyti nėra galimybės“.

Tokio turinio dokumentą buvo išsaugojęs buvęs Kauno radijo gamyklos ketvirtojo cecho derintojas Kazimieras Monkevičius apie savo vienturčio sūnaus Kastyčio lemtį. 1975 metais jis tarnavo Kazlų Rūdoje.

Iki jos – vos keliolika kilometrų, ir K.Monkevičius sakė: „Būčiau ant rankų atsinešęs“.

C.Powellas buvo priblokštas

Per „aštraus kaunietiško patiekalo“ pateikimą C.Powellui irgi neapsieita be aukų. Šarvuočiai su parašiutais nudribo prie pat JAV generolo kojų.

Paaiškėjo, kad vienas desantininkas žuvo, aštuoniems buvo sulaužytos kojos, trims – rankos, vienam – dubens kaulai.

Tačiau SSRS oro desantinės kariuomenės vadas P.Gračiovas patenkintas šypsojosi – „aštrus kaunietiškas patiekalas“ svečiui iš JAV įstrigo visam gyvenimui.

Pilkas ir keistas rytas

1991 metų rugpjūčio 19-osios rytas Kaune buvo pilkas ir keistas. Nedidelis būrelis ginkluotų desantininkų iš 7-osios divizijos be jokio pasipriešinimo užėmė radijo ir televizijos redakciją Kaune, S.Daukanto gatvėje.

Po kruvinojo Sausio įvykių ten veikė vienintelis laisvas radijo ir televizijos kanalas Lietuvoje.

Ant redakcijos laiptų greta keturių nuobodžiaujančių sovietinių kareivių stovintis žurnalistas R.Š. aiškino besibūriuojantiems miesto gyventojams, kad „nėra prasmės budėti, nes šįsyk perversmas įvyko ne Vilniuje, bet Maskvoje, tad esame bejėgiai“.

Tačiau gausėjanti kauniečių minia nepatenkinta ūžė: „Kodėl taip lengvai atidavėte radiją ir televiziją?“

Tuo pačiu metu desantininkai užėmė Kauno rajono pietinėje dalyje esančią Juragių televizijos retransliacijos stotį ir vakarinėje – Sitkūnų radijo perdavimo stotį.

Nešini šovinių dėžėmis, kareiviai apsupo Kauno telefono stotį Taikos prospekte ir miesto savivaldybę Laisvės alėjoje.

Rugpjūtis nepanašus į sausį

Ir Vilniuje 1991-ųjų rugpjūtis buvo nepanašus į tų pačių metų sausį.

Šiaurės miestelyje dislokuotos sovietinės divizijos vadas pulkininkas Valerijus Frolovas pasakos žurnalistams, kad patį pirmąjį Maskvos pučo rytą jam labai anksti paskambinęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis.

Profesorius „pabrėžtinai mandagiai pasiteiravo apie sveikatą bei materialinius kariškių rūpesčius, paprašė neskubėti vykdyti griežtų priemonių“, patikindamas, kad „visas problemas galima išspręsti taikiai“.

Tomis 1991 metų rugpjūčio pučo dienomis vienas „ekstremistinėmis pažiūromis“ garsėjantis Vilniaus politikas atsidurs net Lenkijos pasienyje, maldaudamas sovietinių pasieniečių praleisti į artimo giminaičio laidotuves.

Kitas gatvės politikas iš Kauno, beskubėdamas užsikonspiruoti provincijoje, apsivers su „Volga“ Širvintų rajone.

[[ge:lrytas:lrytas:31011855]][[ge:lrytas:lrytas:31587022]]

Tuo tarpu netoli sostinės, laukymėje, kruopščiai užmaskuoti lauks keleivių du nurašyti lėktuvėliai iš vadinamosios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti aeroklubo, pasirengę skutamajam skrydžiui Vakarų kryptimi.

Vienas pilotų ilgainiui padarys nemenką politinę karjerą.

Maskvos pučistų – Valstybinio ypatingosios padėties komiteto – paskirtas įgaliotinis „sovietinei Lietuvai“, Sovietų Sąjungos oro desantinės kariuomenės vado pavaduotojas „kaunietis“ generolas Osvaldas Pikauskas 1991 metų rugpjūčio 20-ąją perduos į Maskvą P.Gračiovui, kad padėtį visoje Lietuvoje kontroliuoja kariuomenė.

Apie užmačias – B.Jelcinui

Po sužlugusio komunistinio pučo Maskvoje galima buvo tik spėlioti, kur link būtų pakrypę įvykiai ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje, jeigu ne tuometinio SSRS oro desantinės kariuomenės vado P.Gračiovo „praregėjimas“.

1991 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais generolas P.Gračiovas būdavo reguliariai kviečiamas į konspiracinius pučistų pasitarimus, kurie vykdavo Maskvoje, Lenino prospekte, esančiame KGB slaptajame objekte „ABC“ – čekistų iškilmingų tarnybinių priėmimų namuose.

Vienas rugpjūčio pučo organizatorių – SSRS gynybos ministras maršalas D.Jazovas – pabrėždavo oro desantinės kariuomenės vadui, kad „per artėjančius įvykius pagrindinė smogiamoji jėga bus desantininkai“ ir kad „pagaliau reikia ryžtingai, vienu smūgiu, pribaigti separatistus Pabaltijyje“.

Tuo pat metu vienas artimiausių generolo P.Gračiovo patikėtinių buvo SSRS oro desantinės kariuomenės štabo žvalgybos viršininkas pulkininkas V.Popovskychas – juodu siejo sena pažintis nuo tarnybos Kaune laikų.

Pasirodė, jog pulkininkas reguliariai ir išsamiai perdavinėjo iš generolo gautą informaciją apie pučistų užmačias Rusijos Federacijos prezidento B.Jelcino aplinkos asmenims. Tarp jų – ir Rusijos saugumo tarybos sekretoriui Jurijui Skokovui.

Netikėta eksministro išpažintis

Vėliau pabrėžtinai vengęs viešumos (su gausia asmens sargybinių palyda pasirodydavęs tik per futbolo arba ledo rutulio rungtynes) buvęs Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas 2001 metų rugpjūčio 19-ąją netikėtai pasirodė RTR televizijos laidoje, skirtoje Maskvos pučo dešimtosioms metinėms.

„Kaunietis“ neslėpė, kad sužlugdė pučistų planą 1991 metų naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją jėga užimti Rusijos parlamento rūmus ir areštuoti prezidentą B.Jelciną su jo bendraminčiais.

Anot P.Gračiovo, B.Jelcinas pučo išvakarėse intensyviai ieškojęs kontaktų su SSRS oro desantinės kariuomenės vadais, nes turėjo informacijos, kad būtent desantininkai būsią pagrindinė pučistų smogiamoji jėga.

Rusijos prezidentas išsiprašęs Tuloje, kur buvo dislokuota 106-oji divizija, parodyti jam patį „aštriausią kaunietišką patiekalą“ – šarvuočių desantą.

Būtent ten ir užsimezgė artimi B.Jelcino ir P.Gračiovo ryšiai, nors pastarasis buvo gavęs SSRS gynybos ministro D.Jazovo įsakymą nugirdyti Rusijos prezidentą iki sąmonės netekimo ir išprovokuoti kokį nors „amoralų incidentą“.

Anot „kauniečio“, 1991-aisiais alkoholis B.Jelcino, galima sakyti, nepaveikdavęs.

Kaip teigė buvęs Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas, į pučą jį šantažu įtraukė SSRS KGB pirmininkas V.Kriučkovas „po labai intymaus pokalbio Lubiankoje“. Maskvos žurnalistų sluoksniuose kalbama, kad per šį susitikimą čekistų šefas pateikęs P.Gračiovui nemažą pluoštą jį diskredituojančios medžiagos – ir iš tarnybos Kaune laikų.

„Kauniečio“ žodžiais, nuo tol jis privalėjęs pastoviai susitikinėti su dviem KGB pulkininkais slaptame čekistų objekte Pamaskvyje, kur buvo derinami pučistų ir desantininkų veiksmai būsimojo pučo metu.

P.Gračiovas prisipažino, kad termino „valstybinis ypatingosios padėties komitetas“ (GKČP) autorystė priklauso irgi jam.

Kaip ir per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje, rugpjūčio pučo dienomis SSRS oro desantinės kariuomenės vadas P.Gračiovas pasirinko lūkuriavimo metodą – stebėjo įvykių eigą, tramdydamas kai kuriuos karštakošius savo pavaduotojus, tarp jų – ir O.Pikauską.

Susitikimas netoli kalėjimo

1991 metų naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją P.Gračiovas slapta susitiko su vienu artimiausių Rusijos Federacijos prezidento B.Jelcino bičiulių, Saugumo tarnybos sekretoriumi J.Skokovu.

Pasimatymas buvo paskirtas simboliškoje vietoje – pačiame Maskvos centre esančios Matroskaja Tišina gatvės nedideliame skverelyje tarp garsaus kalėjimo, kur netrukus buvo uždaryti kai kurie žlugusio pučo dalyviai, ir SSRS oro desantinės kariuomenės štabo, kur tomis rugpjūčio dienomis „kaunietis“ dažnai nakvodavęs.

Kaip ir 1985 metais, prieš išvykdamas iš Kauno į Afganistaną, SSRS oro desantinės kariuomenės vadas P.Gračiovas pareiškė, kad jeigu nesėkmės atveju bus tinkamai pasirūpinta jo šeima, jis atsisakysiąs vykdyti pučistų įsakymą pulti Rusijos Federacijos parlamentą.

J.Skokovas susisiekė su B.Jelcinu, kuris „labai iškilmingu balsu garantavo ne tik P.Gračiovo šeimos saugumą“, bet ir kreipėsi į desantininkų kariuomenės vadą žodžiais: „Mano ministre!“

Po slaptojo pasimatymo, kaip pasakojo P.Gračiovas, jis sugrįžo į štabą patikslinti pučistų įsakymo pulti Baltuosius rūmus ir areštuoti B.Jelciną.

Vienas sąmokslo organizatorių D.Jazovas, pasirodo, miegąs ir net prisakęs jokia dingstimi jo nežadinti. Netrukus P.Gračiovas sulaukęs savo pavaduotojo Jevgenijaus Podkolzino, kažkada irgi tarnavusio Kauno 7-ojoje desantininkų divizijoje.

Šis pranešė, kad desantinio šturmo brigada jau apsupusi Rusijos parlamentą, tereikia bent žodinio įsakymo pulti.

Tuomet P.Gračiovas karštakošiui atrėžęs, kad SSRS gynybos ministras D.Jazovas miegąs, jo pavaduotojas V.Ačialovas irgi užsidaręs savo viloje už Maskvos, o kiti GKČP nariai girtaują Kremliuje. Tokiu atveju, anot P.Gračiovo, desantininkams geriau būtų nesikišti.

Pučistai pasiduoti nesirengė

Tačiau Baltijose šalyse pučistų įgaliotiniai nepasiduos iki paskutinės dienos. Pabaltijo karinės apygardos vadas V.Kuzminas pagrasino Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Anatolijui Gorbunovui: „Jeigu tavo žmonės išeis į gatves kaip sausį, jie bus sutraiškyti tankų“.

Prie Kauno savivaldybės į mitingą susirinkusius miesto gyventojus generolo O.Pikausko įsakymu iš visų pusių apsupo iki dantų ginkluoti 7-osios divizijos desantininkai.

Specialiosios paskirties būrys iš 108-ojo pulko lauks įsakymo įsiveržti į KGB Kauno skyrių Laisvės alėjoje, kadangi, sovietų karinės žvalgybos duomenimis, iš ten reguliariai nutekėdavusios žinios vadinamiesiems separatistams.

Maskvos pučistams užteko kvapo kelioms paroms. 1991 metų rugpjūčio 22 dieną suimtas ir tardomas buvęs SSRS gynybos ministras D.Jazovas sakys, kad „perversmą norėjo suorganizuoti intelektualiai visiškai nepajėgūs asmenys“, kad „jokie kiti SSRS kariuomenės daliniai, išskyrus desantininkus, nebuvo susiję su šia avantiūra“.

Rožės desantininkams

Paskutinę pučo dieną Kauno radijo ir televizijos redakciją paliekantiems 7-osios divizijos kariams profesorė Liucija Baškauskaitė įteikinėjo rožes už tai, kad nebuvo pralietas lietuvių kraujas.

1991 metų rugpjūčio 24-ąją Rusijos prezidentas B.Jelcinas tiesiog primygtinai pareikalaus Sovietų Sąjungos prezidento M.Gorbačiovo pasirašyti įsaką, kuriuo P.Gračiovas už „neįkainojamą paramą demokratijai“ paskiriamas naujojo SSRS gynybos ministro Jevgenijaus Šapošnikovo pirmuoju pavaduotoju, suteikiant jam armijos generolo laipsnį.

Vėliau P.Gračiovas taip paaiškins savo poziciją per 1991 metų įvykius: „Pirmąją istorijos pamoką aš gavau per sausio įvykius Vilniuje, o visiškai akys atsivėrė per rugpjūčio pučą Maskvoje“.

„Kauniečiai“ prieš „kauniečius“

Ne ką mažiau keisti įvykiai 1993-iųjų rudenį dėjosi ir Rusijos sostinėje. Visas pasaulis spalio 3–4 dienomis stebėjo CNN televizijos tiesioginę transliaciją iš Maskvos. Ten „kauniečiai“ šaudė į „kauniečius“.

Rusijos Federacijos parlamento rūmuose pradėjo maištauti nemaža dalis Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kurie atstatydino prezidentą B.Jelciną.

Valstybės vadovo pareigos buvo pavestos generolui Aleksandrui Ruckojui. Pastarasis „naujuoju“ Rusijos gynybos ministru paskyrė buvusį 7-osios desantininkų divizijos Kaune vadą generolą V.Ačialovą.

Teisėtasis prezidentas B.Jelcinas įsakė savajam gynybos ministrui P.Gračiovui, prieš dešimtmetį buvusiam generolo V.Ačialovo pavaldiniui, 7-osios desantininkų divizijos Kaune štabo viršininkui, „bet kokiomis priemonėmis likviduoti antikonstitucinį maištą“.

„Kaunietis“ P.Gračiovas įsakė tankams paleisti ugnį į Maskvos Baltuosius rūmus. Tankai šaudė tol, kol iš rūmų su balta skiaute išėjo kitas „kaunietis“ V.Ačialovas, tik keliolika valandų teišbuvęs „gynybos ministru“.

Buvusiam Rusijos gynybos ministrui P.Gračiovui visą laiką buvo priekaištauta, kad jis paklusęs B.Jelcino įsakymui šaudyti į saviškius. Neva tokiu atveju jis turėjęs pats nusišauti, užuot vykdęs nusikalstamą įsakymą.

Bet, kaip vėliau paaiškėjo, „kaunietis“ P.Gračiovas net nesvarstęs šios galimybės.

Priešingai, jis stengėsi bet kokiomis priemonėmis eliminuoti tuos oro desantinės kariuomenės vadus ir karininkus, kurie neigiamai atsiliepdavo apie jo ankstesnę veiklą Kaune.

Žurnalistinio tyrimo tęsinys – kitą savaitę

(‚Lietuvos rytas“, 2002 m.)

„Kauniečių desantininkų“ paslaptys: ar Rusijos generolas tikrai apsaugojo Kauną nuo kraujo praliejimo Atsukam laiką, 2-oji dalis