Vasara jau baigėsi, o kartu – ir nerūpestingų pramogų, švenčių laikas. Reikia grįžti prie darbų.

Visai atsitiktinai man į rankas pakliuvo korėjiečių kilmės Vokietijos filosofo Byung-Chul Hano knygelė „Nuovargio visuomenė“. Filosofas Tomas Sodeika ne tik ją išvertė, bet ir parašė įdomią anotaciją „Perdegę ar pavargę?“. Knygelė vos 100 puslapių – perskaičiau per sekmadienio popietę ir suklusau.

Autorius teigia: „Vakarų visuomenėje įvyko tylus paradigmos pokytis. Prancūzų filosofo Michelio Foucault aprašytą „disciplinos visuomenę“, kuri gimdė neįtinkančius „kitus“ (nusikaltėlius, bepročius), pakeitė šiuolaikinė pasiekimų visuomenė.“ Teigiama, kad disciplinos visuomenė yra negatyvumo visuomenė, – čia vyrauja žodis „neleistina“ arba „ne“. Pasiekimų visuomenė – pozityvumo visuomenė, kur vyrauja veiksmažodis „galėti“. Jos šūkis – „Taip, mes galime!“

Taigi pasiekimų visuomenėje tarpsta išsekę, persidirbę individai, negebantys džiaugtis savo darbo rezultatais. Teigiama, kad laisva valia mes tapome išnaudotojais patys sau, o visuotinė prievolė „realizuoti save“ (būti savimi) pasėjo depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimus ir savižudybes.

[[ge:lrytas:lrytas:32432483]][[ge:lrytas:lrytas:32911019]][[ge:lrytas:lrytas:33034688]][[ge:lrytas:lrytas:33503368]]

Pasirodo, mūsų pasiekimų visuomenėje dėl visko kaltas pozityvumo perteklius. Nieko nesuprantu. Visą laiką kartojome, kad mums trūksta pozityvumo, o čia še tau – pozityvumo perteklius. Kurgi jis yra? Tas perteklius yra mumyse apie mus. Mes drąsiname save – kad galime, pajėgsime, laimėsime. O kai pralošiame (o tai visiškai natūralu ir dažnai nutinka), pasmerkiame save depresijai ir įvardijame save kaip nevykėlius.

Galėjimo pozityvumas yra daug galingesnis už pareigos negatyvumą. Taip teigia Byung-Chul Hanas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad spaudžiamas visuomenės primestos sėkmės vizijos depresijos apimtas žmogus tampa darbo gyvuliu, kuris pats savo noru save išnaudoja. Žmogus tampa smurtautoju ir kartu auka. Anot filosofo, tai daug veiksmingiau nei būti išnaudojamam kitų, nes savęs išnaudojimą lydi laisvės jausmas. Pasiekimų visuomenės psichikos ligos yra būtent šios paradoksalios laisvės patologinės apraiškos.

Štai kodėl mes, nors ir sotūs, ir laisvi, vaizduojami nelaimingi. To negana, galėtume teigti, kad mes, vidurio europiečiai, esame nelaimingi dvigubai. Nors pas mus visa galia veikia pasiekimų visuomenės presas, tebegalioja disciplinos visuomenės rykštė. Mes ne tik galime, bet ir privalome. Taigi mes ne tik turime privilegiją laisvai save išnaudoti, bet ir pareigą veikti vis didėjančių reikalavimų ir apribojimų erdvėje. Čia susideda du viename – ne tik aš save engiu, bet ir kiti. Pas mus palaipsniui susipliusavo ir nacionaliniai, ir Europos Sąjungos įstatymai.

Filosofas rašo: „Kaip pasiekimų bei aktyvumo visuomenės išvirkščioji pusė randasi kraštutinis nuovargis bei išsekimas.“ Taip gimsta nuovargio visuomenė, kuriai gali padėti tik pats nuovargis.

Tiktai nuovargis gali pasakyti: stop, gana bėgti, apsižvalgyk, išvysk tave supantį pasaulį, koks jis nuostabus, stebėk jį, žavėkis, kontempliuok aplinką.

Mes bijome nuovargio. Tačiau ar nuovargis blogai? Jis saugo nuo hiperaktyvumo. Nuovargio įkvėpimas, pasak filosofo, pasako ne tiek tai, ką daryti, kiek tai, ką galima palikti ramybėje. Nuovargis verčia susimąstyti, ieškoti energijos išteklių ir tada mes susirūpiname savo sveikata.

Mastytojas tęsia: „Mūsų dienų visuomenė absoliutina tai, kas sveika, panaikina tai, kas gražu. Sveika gyvensena, kaip išlikimas, neabejotinai žymi išnykusį gyvenimą. Gyvenimas tampa nuogas, nes netekęs bet kokios transcendencijos yra redukuotas iki paprastos gyvybės, kurią reikia bet kokia kaina pratęsti. Mes tapome sveikatos ir sveikatingumo zombiais, pasiekimų ir botokso zombiais. Tad šiandien esame pernelyg mirę, kad gyventume, ir pernelyg gyvi, kad mirtume.“

Žiauri ištarmė? Negaliu ginčytis – daugelis mano bendraamžių, kurie nesirūpino sveikata, jau po velėna, bet taip pat suprantu, kad esmė ne metų skaičius, o gyvenimo kokybė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gyveno vos 36 metus, bet yra lietuvių tautos genijus, kurio suvokti ir įvertinti nesugebėjome iki šiol.

Kitas savigriovos įrankis – laikinumas. Byung-Chul Hanas rašo: „Šiuolaikinis tikėjimo praradimas, kuris paliečia ne tik Dievą ar pomirtinį gyvenimą, bet ir pačią tikrovę, daro žmogaus gyvenimą radikaliai laikiną. Tačiau toks laikinas yra ne vien žmogaus gyvenimas, bet ir pasaulis apskritai. Niekas nežada tvarumo ir pastovumo – tik nerimą ir nervingumą.“

Išties nepaprastai sunku gyventi be ateities pažado: ar tai bus pomirtinis gyvenimas, ar nerūpestinga senatvė, ar mūsų vaikų ir anūkų šviesus rytojus. Pastarieji penkeri metai (pandemija, karas Ukrainoje) gerokai sumažino optimistų gretas, paversdami mus viskuo abejojančiais neurotikais. Atrodo, kad pasaulio stabilumo lokomotyvas nuvažiavo nuo bėgių ir bergždžiai suka ratus negalėdamas sugrįžti į saugų kelią. Kad ir į kurią pusę pažvelgsi: Amerika, Kinija, Europa, Ukraina, Viduriniai Rytai – visur įtampa. Rusijos agresija verčia galvoti ne apie gyvenimo ateitį, o apie išgyvenimo dabartį. Ir tai veikia mus kiekvieną mielą dieną.

Sakoma, kad tai, kas nenužudo, sustiprina. Tačiau tai, kas tęsiasi metų metus, žudo iš lėto, vos pastebimai, bet užtikrintai. Nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui pasireiškia nesugebėjimu pasakyti „ne“. Tai paralyžiuoja laisvą valią – atima iš mūsų pačią brangiausią gyvenimo dovaną – laisvę.

Toliau knygos autorius rėžia: „Pasiekimų visuomenė, kaip aktyvumo visuomenė, pamažu virsta dopingo visuomene. ... kad ne tik kūnas, bet ir visas žmogus taptų pasiekimų mašina.“

Kokie dopingai? Tai įvairūs antidepresantai, neurostimuliatoriai, alkoholis ir... pramogos. Gyvename pramogų epochoje: krepšinis, renginiai, festivaliai, kelionės, restoranai, šventės ir dar kartą šventės. Tikimės, kad pramogos mus regeneruos, atjaunins, bet kur tau – jos neretai dar labiau išvargina.

Tiesa, ne visos šventės vargina. Esama ir tokių, kurios stiprina.

Bet kas yra šventės? Šventė yra religinės prigimties iškilmė. Mano galva, švęsti galima tik tai, kas yra šventa. Šventė, kuri neturi švento turinio, yra tik renginys arba proga ką nors išgerti ar suvalgyti. O kas gi mums šventa? Tėvynė, namai, šeima, vaikai, tikėjimas, gamta, lietuvių liaudies dainos, papročiai, kalba, laisvė, valstybė?

Prisiminęs šios vasaros šventes galiu neabejodamas patvirtinti, kad tebeturime šventų dalykų. Štai vos kelios šventės, kai galėjome pajusti šventumo šviesą.

Tai prozininko, dramaturgo Herkaus Kunčiaus ir kompozitorių Giedriaus ir Ryto Svilainių oratorija „M’ES – NATO’S“, skirta Lietuvos narystės NATO 20-mečiui ir įspūdingai atlikta Vilniaus Šv.Juozapo (Pilaitės) bažnyčioje. Tai režisieriaus Daliaus Abariaus ir kompozitoriaus Jievaro Jasinskio puikiai paruoštas Katedros aikštėje nuaidėjęs šventinis koncertas „650 km laisvės“, skirtas Baltijos kelio 35-osioms metinėms. O Kalnų parke nugriaudėjęs tarptautinis karinių orkestrų festivalis „Military Tattoo“ tapo žaisminga Laisvės dienos švente.

Laimingos tos tautos, kurios žino laisvės kainą, nes už laisvę kovojo. Joms laisvė ir nepriklausomybė yra šventos. Tokia yra ir lietuvių tauta. Kol jausime šventumą giedodami „Tautišką giesmę“, tol nepražūsime ir netapsime nuovargio visuomene. Nežinau, ar ši filosofo Byung-Chul Hano knygelė apie mus, bet tikrai žinau, kad Lietuvai šiais metais „Pasaulio laimės indeksas“ („World Happiness Report“) skyrė 19-ąją vietą, o tarp jaunesnių nei 30 metų respondentų Lietuva buvo laimingiausia pasaulio šalis.

Dėl juoko pabaigoje visiems bambekliams paerzinti pažersiu šiokių tokių skaičių. Jau ne kartą girdėjome autoritetus teigiant: dar niekada taip gerai negyvenome. Tačiau kur įrodymai?

Antai 1980 metais eilinis architektas gaudavo 120–140 rublių algą, šiandien Lietuvoje vidutinis atlyginimas į rankas – 1333,1 euro. Galėtume skaičiuoti, kad 1 rublis atitinka 10 eurų. Įdomu palyginti kelias prekes sovietmečiu ir dabar: 200 gramų sviesto – 0,7 rublio, arba 7 eurai, o šiandien 200 gramų „Rokiškio“ sviesto – 2,6 euro. Taigi 2,7 karto pigiau. Degtinės puslitris kainavo 4,12 rublio, arba 41,2 euro, šiandien – 9 eurus. Tai 4,6 karto pigiau. Dešimt kiaušinių kainavo apie rublį, arba šios dienos kainomis – 10 eurų, šiandien – 2 eurus (5 kartus pigiau).

Bene labiausiai mane nustebino mandarinų kainos santykis. Sovietmečiu kilogramas šių vaisių kainavo 2,4 rublio, o tai atitinka 24 eurus. Šiandien kilogramą didelių mandarinų galima nusipirkti už 1,5 euro. Taigi 16 kartų pigiau! Beje, anais laikais mandarinai pasirodydavo tik prieš Naujuosius metus ir norėdamas jų nusipirkti turėdavai atstovėti milžinišką eilę.

Kas galėjo pamanyti, kad gyvendami pasiekimų visuomenėje valgysime tokius nebrangius mandarinus, kad šie vaisiai taip nuvertės, kad jų bus galima nusipirkti kiaurus metus bet kurioje kaimo parduotuvėje.

Algirdas Kaušpėdas. Nuovargio visuomenė