Šventės ar nerimas? Rugsėjo šventiškumu galima iškart suabejoti turint galvoje rugsėjo 1 d. Hitlerio ir rugsėjo 17 d. Stalino pradėtą Antrąjį pasaulinį karą.

Dar pridurkime 2001 m. rugsėjo 11-ąją JAV, ši data visam Vakarų pasauliui tapo civilizacinio karo simboliu.

Paprastai manome, kad rugsėjo 1-oji turi būti pakylėta, šventiška, nes ši diena – Mokslo ir žinių šventė.

Šiemet vėl pradėjome mokslo metus susigūžę, dairomės, kas pasikeis mūsų nelaimingoje švietimo sistemoje.

[[ge:lrytas:lrytas:31911875]][[ge:lrytas:lrytas:32503859]][[ge:lrytas:lrytas:33034688]][[ge:lrytas:lrytas:33667104]]

Kilnodamas kūdikį iš vonelės į vonelę nepamatai, kad dingo paprastas dalykas – 1940 m. pradinės mokyklos baigimo atestate šalia istorijos ir geografijos akį rėžiantis ir stebinantis dalykas „Tėvynės pažinimas“.

Šiandien pripažįstame, kad nežinome, kas yra Lietuva, jei nežinome jos kultūros, juo labiau jos civilizacinės priklausomybės ir Europos kultūros ženklų.

Nežinome netgi geografijos. Ne kartą įvairiose auditorijose esu girdėjęs nusistebėjimą mano teiginiu, kad daug kas neišmano nei Lenkijos, nei Lietuvos istorijos ar geografijos. Ne vienam iki šiol mįslė, kodėl kunigaikštis Gediminas kalba apie savo laiškų kelią per Mazoviją ir kad nėra kito kelio pas popiežių ar imperatorių, o tik per Suvalkus. Todėl mažai ką gąsdina šiandien šio Lietuvos ir Lenkijos miesto vardu pavadintas koridorius, teturintis 100 km.

Nustebkime. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad nei istorikai, nei geografai, nei etnografai negalėjo sugalvoti keisčiausios Europos Sąjungos sienos rytuose. Geografinė tiesioji žemėlapyje tarp Druskininkų ir Visagino yra apie 237 km, sausumos keliais – apie 270 km. Oficialus Lietuvos ir Baltarusijos sienos ilgis – 678,8 km. Iš kur atsiranda 400 km skirtumas? Su šia magine geografija galime mūsų tekstą ir pradėti, ir pabaigti.

Bet gal pradėkime kitaip – nuo rugsėjo 8-osios kaip Vytauto Didžiojo numatytos karūnacijos dienos. Kaip tik tada verta prisiminti ir Melno taiką (1422 m. rugsėjo 27 d.), kurios nemokame vertinti. O juk tai stabiliausias Lietuvos geografinis vienetas, Lietuvos riba Užnemunėje – nuo Vištyčio Šešupe link Sudargo. Taigi ši siena nuo Vytauto Didžiojo laikų nepakitusi jau 500 metų!

Rugsėjo 8-ąją reikėjo važiuoti į Trakus, kur šiandienos magistratas Vytauto Didžiojo karūnavimo šventę traktuoja kaip Trakų steigimosi šventę. Verta važiuoti ir į Marijampolę ar Kudirkos Naumiestį, kur prie Šešupės prisimename ne tik Maironį, bet ir Vincą Kudirką kaip naujosios Lietuvos patriarchus, o kartu senosios Lietuvos simbolinę figūrą Vytautą Didįjį su jo Melno taikos riba.

Kaip žinoma, Vytautą Didįjį į dangų pakėlėme per 1930-ųjų Vytautines, jo numatytą, bet neįvykusią karūnacijos dieną paskelbę visos tautos švente. Pats Vytautas Didysis šią datą, regis, derino su Šv.Marijos kalendoriumi – rugsėjo 8-ąja, Švč.Mergelės Marijos gimimo diena. Ar ją reikia skirti nuo Žolinės rugpjūčio 15 d. arba Nekalto Marijos prasidėjimo gruodžio 8 d.? Tai jau bažnytinio kalendoriaus pradžiamokslis.

Dabar Šilinė yra nukonkuravusi neįvykusį Vytauto Didžiojo karūnavimą. Pastarąjį užgožia karaliaus Mindaugo karūna. Vis dėlto rugsėjo 8-ąją geriausia prisiminti Vytautą Didįjį kaip vieną svarbiausių lietuviškosios tapatybės elementų. Juolab kad liepos 15 d. minima Žalgirio mūšio pergalė. Net ir nubraukus istorinius nuosprendžius vis tiek suprantame, kad Vytauto Didžiojo heroizmas visų pirma – Žalgirio pergalė. Jos reikšmė vertinama įsivaizduojant, kas būtų buvę, jeigu Žalgiris būtų pralaimėtas.

Dar vienas klausimas: ar Vytauto Didžiojo karūna būtų ką nors pakeitusi? XV amžiaus santykinė ramybė yra Vytauto Didžiojo politikos rezultatas. Tačiau ar būtų karūna padėjusi apginti Pskovą ir Novgorodą (1478 m.) nuo Maskvos? Ar ne tai yra svarbiausia povytautinės Lietuvos problema?

Štai kaip Vytauto Didžiojo vaidmenį yra apibrėžęs šviesaus atminimo istorikas Edvardas Gudavičius: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (LDK) 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir amatų cechų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lauke. Jos valdovas tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą.

Kryžiuočių kumštis grėsmingai tebetvyrojo ties Nemunu. 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet prieš tai ir po to. Ką tik (Lucko suvažiavime 1429 m.) ji tapo paskelbta suverenia valstybe ir tik atsitiktinumas – didžiojo kunigaikščio mirtis – sutrukdė jai pasidaryti karalyste. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Šalyje sparčiai kilo amatai ir prekyba, jau buvo susikūręs turtingų žemvaldžių, galinčių gerai apsiginkluoti, sluoksnis. Funkcionavo ištisas raštinių tinklas, atsirado pirmosios mokyklos, pradėti rašyti metraščiai. Vienas Vytautas Didysis to nepadarė, tai – istorinio proceso rezultatas. Valdovas negali proceso sukurti, bet jis gali sugebėti ar nesugebėti pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Vytautas Didysis sugebėjo tai padaryti geriau už bet ką kitą.“

Reikšmingas įvykis rugsėjo 8-ąją LDK – ir po šimto metų. 1514 metai, Oršos mūšis.

Istorikai rimtai svarsto, kad nors Oršoje susikovė skirtingų krikščioniškų tradicijų kariuomenės – Maskvos stačiatikybę ir Romos katalikybę išpažįstančios kariuomenės, jau tada buvo išryškėjęs Maskvos imperializmas su „visų rusų žemių rinkimu“.

Šiaip ar kitaip, šis mūšis sužlugdė Maskvos ir Habsburgų aljansą, nukreiptą prieš Jogailaičių Europą – Lenkiją, Lietuvą, Vengriją ir Čekiją, o po LDK pergalės Oršoje įsivyravo reikšmingas Lietuvai taikos pusamžis.

Pabaikime šį mėnesį rugsėjo 28-ąja. Iš pagarbos Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28 d. per „bananų balių“ nukentėjusiems, siekusiems paminėti Molotovo-Ribbentropo pakto tragediją. Rugpjūčio mėnesio datas ir įvykių seką galima suverti ant vienos 23-iosios.

Tačiau pagal ją Hitlerio ir Stalino įtakų ribos ėjo Lietuvos ir Latvijos siena, taigi visa Lietuva buvo atsidūrusi Hitlerio zonoje.

Rugsėjo 28-ąją Berlyne SSRS užsienio reikalų ministras V.Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas pakoregavo šią liniją. Hitleris atidavė Stalinui Baltijos šalis, bet pasiliko keistą riekę Užnemunėje – Užšešupę.

Vis dėlto įdomiausia, iš kur atsiranda Suvalkijos idėja ir kas nubraižė jos ribas? Nuo kada geografiškai jos riba ties Šešupe nuo Kalvarijos? Kaip hitlerinė Užšešupė sujungiama su Hitlerio nukariautos Lenkijos Suvalkų kraštu, kai rugsėjo 17 d. Stalino armija užima Gardiną?

Šešupė kaip efemeriškiausia riba realiai greičiausiai galiojo tik 1940 m. birželio 15–18 d., kai, marijampoliečių liudijimu, Raudonoji armija tris paras stovėjo ant Šešupės kranto ir Lietuvos smetoninis elitas žinojo apie šį regioną, nes 1939 m. spalio pradžioje Maskvos derybų metu, J.Urbšio liudijimu, Stalinas „sklaidėsi geranoriškumu“: mes Lietuvai Vilnių atiduosime, o Hitleris reikalauja Lietuvos dalies savo įtakos riba laikydamas Šešupę.

Su Užšešupės ribomis efemeriškumu gali lygintis tik 1939 m. spalio 10 d.–1940 m. lapkričio 6 d. Vilnijos, priskirtos Lietuvai, ribų korekcija, prijungiant Druskininkus, Šalčininkus ir Ignaliną.

Kokios gi Suvalkijos, kaip istorinio regiono, ribos? Kokia suvalkiečių etnografinė riba? Atrodo, kad etnografai labiau įgudę braižyti žemėlapius nei istorikai ar geografai – jie tiksliau sudaro etnografinius žemėlapius. Bet ar atsako į klausimą, kas yra Suvalkija, o kas yra Sūduva?

Ar prisimename Vilkaviškio vyskupijos kilmę? Ar susimąstome, kodėl už Aleksoto tilto jau nebe Kauno arkivyskupijos žemės, o Vilkaviškio? Dar pridurkime Dzūkijos ir Dainavos problemą. O kur dar Trakų heraldinio Pėstininko klausimas, kurį jau perėmė Dzūkijos etnografinis regionas.

Kažkokiomis keistomis muštynėmis dvelkia. Bet kuriuo atveju esu liudininkas, kaip Švenčionyse du vyrai iš manęs reikalavo prisiimti atsakomybę, kodėl jie padaryti dzūkais, kai visąlaik buvo aukštaičiai. Pagaliau ką daryti su Vilnija? Mūsų etnografai aiškiai užsimerkia prieš faktą, kad aplink Vilnių dzūkiškos tarmės nėra. Bet Vilnijos klausimo bijome, nes visa tai padvelkia Vilniaus krašto autonomininkų „projektu“, kurptu 1990 m.

Tačiau tarpukario demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos yra žinoma ir nebūtinai ja galima remtis Vilnijos lenkiškumo naudai. Varėnos ir Ignalinos rajonuose aiškiai yra lietuviški arealai, išlikę tokie nuo J.Pilsudskio laikų. Kita vertus, Vilniaus krašto demarkacinę liniją esame įteisinę pripažindami Kaišiadorių vyskupijos rytines ribas. Ši vyskupija yra ir generolo L.Želigowskio neužimta Vilniaus vyskupijos dalis.

Rugsėjo moralas: Vytautą Didįjį reikia prisiminti rugsėjo 8-ąją, per Šilines, jo valdymo laikus vainikavusią Melno taiką rugsėjo 27-ąją, kurios dėka Lietuvos riba ties Šešupe stabili jau 500 metų. O po to – kelias rugsėjo 28-osios link.

Alfredas Bumblauskas. Kiek yra šventiškumo rugsėjį?