Ukrainos fronte – milijonas žuvusiųjų ir sužeistųjų. Tai skelbia „Bloomberg“. Iš kurios kariaujančios pusės kiek – nepasakyta.

Lietuvos žiniasklaidoje skaitome apie daugiau kaip tūkstantį kasdien fronte sudaužytų rusų. Atitinkamai apie priešą skelbiama Rusijos oficialiuose pranešimuose. Pastarasis iš Kursko – sunaikinta penkiolika tūkstančių ukrainiečių, peržengusių Rusijos sieną. Melas? Galbūt. Tad iš kur „Bloomberg“ traukia skaičius?

Irako kare prieš Iraną per dešimt metų buvo milijonas žuvusiųjų. Ukrainoje – per pustrečių metų. Ir prognozuojama, kad karas dar tęsis mažiausiai dvejus metus.

Ukrainos fronte kariaujama penkis kartus galingesne ginkluote nei Irano kare su Iraku arba Šiaurės Korėjos – su Pietų Korėja. Ukrainoje miestai mūšių vietose nušluojami nuo žemės paviršiaus. Javų laukuose – kasetinės minos.

[[ge:lrytas:lrytas:34348574]]

Rusija vis agresyviau braunasi prie žemėlapyje nusibraižytų linijų. Tuo metu Kijevas siunčia papildomas pajėgas į Kurską.

Nežinau, gal tai ir genialu. Pagyvensim, pamatysim. Skaitydamas apie situaciją Pokrovske ir Vuhledare Ukrainos prezidentas skuba į JTO, kartu į JAV, su pergalės planu, kuris, bent tuo metu, kai rašau, plačiai anonsuojamas, reklamuojamas, bet konkrečiai viešai nerodomas. Karų istorijoje tokios teatrinės viktorinos „atspėk“ dar nebuvo.

Kai šios eilutės bus viešojoje erdvėje, tikriausiai jau bus aiškus JAV sprendimas dėl toliašaudžių raketų į Rusijos gilumą.

O gal ir miglotas, bet, vienaip ar kitaip, politiškai apipavidalintos jos skries (trumpesniais atstumais jau skrieja) į pasirinktus objektus Rusijoje. Maskva savo galimą atsaką skleidžia propagandinėse televizijos laidose, kurios yra vertinamos kaip animaciniai filmukai vaikams.

[[ge:lrytas:lrytas:34063809]][[ge:lrytas:lrytas:34212359]][[ge:lrytas:lrytas:34291489]][[ge:lrytas:lrytas:34359685]]

Mano ribotomis žiniomis, galimas raketų karas pasibaigs didžiuliais sugriovimais ir be kurios nors pusės persvaros. O bendra situacija atsidurs labai arti trečiojo pasaulinio karo. Iki šiol nei Kyjivas nėra oficialiai paskelbęs karo Maskvai, nei atvirkščiai, nors Ukrainos kariuomenei įžengus į Kurską viskas vyksta kaip tikrų tikriausiame kare.

Karas oficialiai yra kitas statusas ir kitokios valstybės priemonės, įtraukiant visą turimą ginkluotę, tarp jos ir atominę.

Būtent pagal šį statusą JAV ir panaudojo atominį ginklą Japonijoje. Ukraina neteko galimybės išvyti priešą iš teritorijos po blogai paruošto kontrpuolimo (viešai sakė ir JAV aukšto rango karininkai), taip pat dėl skylėtos Vakarų karinės paramos.

Čekijos prezidentas, buvęs armijos generolas P.Pavelas, aktyvus karinės paramos Ukrainai organizatorius, prieš savaitę pareiškė, jog Ukrainai laikinai teks susitaikyti su teritoriniu praradimu, su užuomina, kad laikinai dažniausiai reiškia – ilgai.

Lietuvoje ant slenksčio – rinkimai į Seimą. Bet garsaus estrados dainininko koncertui dešimtis kartų didesnis visuomenės dėmesys nei rinkimų debatams.

Pažįstami partiniai ar kokiai nors partijai prijaučiantys asmenys sako jau žinantys, už ką balsuos, o daugelis kitų dar pagalvosią paskutinę dieną nuėję prie balsadėžių arba iš anksto, pavartę kandidatų sąrašus ir tik tada sužinoję, kokios partijos pretenduoja į parlamentinį valstybės valdymą.

Partijų programų neskaitantys ir neketinantieji tuo domėtis. Esą kokia prasmė gaišti laiką vien tam, kad perskaitytum tai, kas vis tiek nebus realizuota. Būsią kaip buvę, brangstantis pragyvenimas brangs ir toliau.

Nepasiduodamas abejingumui dėl politikų ketinimų spėjau išklausyti dešimties į Seimą pretenduojančių partijų mintis debatuose.

Išgirsti dalykai dar kartą patvirtino Europoje vis aiškesnę tendenciją – ekonominėje politikoje nyksta ribos tarp kairės ir dešinės.

[[ge:lrytas:lrytas:34267555]]

Lietuvoje esantys valdžioje ir nauji pretendentai, nesvarbu, kokių koalicijų pavidalu, vykdys Europos Sąjungos numatytą ir jau du dešimtmečius mūsų šalyje, kuri yra ir ES regionas, gyvuojančią ekonominę, visokią kitokią politiką.

Rašytinės partijų programos iš esmės vienodos, skiriasi tik išraiška. Tai ir buvo girdėti debatuose.

Diskutuojantieji (jeigu tas žodis girdėtam kalbėjimui tinka) labai greitai esminiais klausimais pasiekdavo bendrą sutarimą.

Įsiminė prieš kelias savaites nuskambėjęs buvusios Seimo pirmininkės I.Degutienės atsakymas į klausimą, ar negąsdina kai kurių „ekstra“ partijų ir jų vadovų galimas atėjimas į valdžią.

Politikos veteranė atsakė, kad negąsdina, nes visi „darys, ką reikia“. Tai, kas buvo daroma nuo įstojimo į ES pradžios.

Skirtumai tarp konkuruojančių partijų paprasti – tradicinę dabartinės valdžios vykdomą politiką kritikuojantieji žada dirbti geriau.

Lietuvos monetarinę politiką užsimojusiam kritikuoti Lietuvos liaudies partijos vedliui E.Vaitkui premjerė I.Šimonytė, atsakydama ir į visus kitus panašius klausimus, suprantamai paaiškino – Lietuva neturi savo monetarinės politikos, ji priklauso Europos centriniam bankui.

Šiaip ar kitaip, E.Vaitkaus pareiškimai, persikėlę iš prezidento rinkimų kampanijos į Seimo, yra naujovė. Jo retorika labai arti naujos Vokietijos kairiosios partijos vienos lyderių S.Wagenknecht „bačkinio“ kalbėjimo, sulaukusio nemažo palaikymo. Kaip seksis E.Vaitkui – intriga.

Į „Alternatyvą Vokietijai“ (AfD) panaši R.Žemaitaičio „Nemuno aušra“ jau linksniuojama (net Lietuvos prezidento lygiu) kaip nepageidaujama bet kurioje koalicijoje.

Vertinant debatuose dalyvavusių (mano girdėtų) partijų prisistatymą ir savo pozicijos dėstymą atsakinėjant į klausimus, mano nuomone, geriausiai ir profesionaliausiai pasirodė Žaliųjų partija ir jai vadovaujanti I.Budraitė.

Rimta paraiška politinei ateičiai.

Mečys Laurinkus. Fronto Ukrainoje realybė ir rinkimai ant Lietuvos slenksčio