Sunku pasirinkti, už ką balsuoti? Juk lengva. Nesvarbu, už ką kryžiukus sudėsi (išskyrus homofobinius atvejus), galutinis rezultatas bus kaip ir ankstesnėse kadencijose įstojus į Europos Sąjungą (ES).

Kad ir kaip klijuotųsi koalicijos, naujai suformuota Vyriausybė, kad ir intrigų lydima, drauge su ją palaikančia Seimo dauguma stos prie darbo su jau suformuotu biudžetu, kurį koreguos tik po pusmečio.

Savo eilės lauks esamų įstatymų pataisos, korekcijos, jau paruošti, bet nesvarstyti projektai.

Tai ir pamatysime pavasario sesijoje. Formuosis frakcijos, komitetai, pirmininkai dalys žiniasklaidai savo mintis, dėl privalomos demokratinės valdymo sistemos organizuosis opozicija.

[[ge:lrytas:lrytas:34560982]]

Kitą rudenį galima sulaukti jau naujų įstatymų projektų, kuriuose atsispindės ir dabartiniai iš kandidatų tikraisiais Seimo nariais tapusiųjų pažadai.

Tiesą sakant, nieko naujo, tokia pat mišrainė, kaip girdėti ir dabar. Nesvarbu, kurioje valstybės gyvenimo srityje – mokesčių reformoje, sveikatos apsaugos sistemoje (įdomu, kad tie, kurie anksčiau šią sistemą būdami valdžioje kūrė, dabar ją ir kritikuoja), švietimo džiunglėse (visiškai ta pati saviplakos situacija kaip ir sveikatos apsaugos sistemoje), gynyboje (pastarajai reikalingos išlaidos ir suvalgys visas pažadų programas) ir t.t.

[[ge:lrytas:lrytas:34212359]][[ge:lrytas:lrytas:34291489]][[ge:lrytas:lrytas:34357227]][[ge:lrytas:lrytas:34437593]]

Viskas priklausys nuo ekonominių valstybės galimybių.

Žinoma, visas įstatymdavystės gyvenimas vyks Europos Sąjungos ekonominės, socialinės, finansinės politikos, taisyklių, direktyvų (pvz., Stambulo konvencija nėra privaloma, o štai ES tokia pat direktyva jau būtina) ir nuostatų ribose, kuriose klasikiniai partijų pavadinimai vis labiau tik pavadinimais ir lieka.

[[ge:lrytas:lrytas:34551771]]

Politiniame pasiskirstyme pradeda dominuoti centro kairė ar centro dešinė, o tie, kas su jomis nesutinka, yra kraštutiniai.

Dar po metų piliečiai pamirš tiek rinkimų kampanijos metu girdėtus pažadus, tiek pačius Seimo narius, prisimins nebent skandalingus.

Rinkimų programas šiais netikėtumų kupinais laikais sunku realizuoti.

Kas galėjo numatyti COVID-19 sukeltas pasekmes? Iki šiol karai su pasekmėmis ne tik ekonomikai programose nenumatomi.

Būsimasis eurokomisaras A.Kubilius jau prognozuoja karą po penkerių metų. Debatuose net kandidatai į Seimą kamantinėjami apie finansinius šaltinius gynybai.

Artėjant žiemos sunkmečiui Ukrainoje vien moralinės paramos jai nepakaks.

Galimi dideli migracijos srautai ir iš Vidurinių Rytų katilo. Kai kuriems, rinkimų kampanijos metu kalbėjusiems šia tema, teks pamiršti savo nuostatas. Per būsimą Seimo kadenciją gali būti ne vienas nelokalinio masto politinis įvykis, kurio pasekmėms įveikti, pamirštant savo programas, prireiks bendro partijų sutarimo.

Per išankstinį balsavimą pasirinkau programą, nuoseklią ir argumentuotą, nors, mano nuomone, realizuotiną tik dar po penkerių metų. Kitas pasirinkimo kriterijus – jauni, energingi, protingi kandidatai, galintys atsakyti ir į neprograminius, netikėtus iššūkius valstybei.

Kiek supratau, prezidento pozicija, už ką tikrai „ne“, irgi aiški. Asmenys, valstybėje atsakingi už užsienio politikos formavimą ir ją pristatantys už valstybės ribų, neturi konfliktuoti.

Rinkimų agitacijos metu Lietuvos užsienio politika buvo susiaurinta iki santykių su Kinija, Rusija, taip pat pagalba Ukrainai.

Ankstesniuose rinkimuose dar šmėkštelėdavo santykiai su Lenkija. Kiek girdėjau, Ukrainą jos kovoje parėmė beveik visi kandidatai.

Panašią į Vengrijos ar Slovakijos poziciją garsiai išsakė Liaudies partijos atstovas E.Vaitkus, ieškantis bendraminčių Vokietijoje. Manau, kad ras.

Kiek palaikančiųjų bus Lietuvoje, nedidelė intriga. Tiesą sakant, dar prieš prezidento rinkimų kampaniją netikėjau, kad dabartiniame politiniame Lietuvos fone tokios pažiūros atsiras.

Visi kiti pretendentai į mūsų parlamentą Rusiją, jos pradėtą karą Ukrainoje ir tolesnių santykių perspektyvą vertina taip pat kaip ir oficiali Lietuvos valdžia. Keli tarpusavyje ir su valdžia konkuruojantys rinkimų sąrašai yra už kitokius mūsų santykius su Kinija.

Apie Lietuvos santykius su kitomis už euroatlantinės ribos esančiomis valstybėmis negirdėjau nė vieno sakinio. Niekas to kandidatų ir neklausė.

Viena nauja politinė jėga nesiplėtodama pageidavo ateityje derinti vertybinę užsienio politiką su pragmatine.

Iš kairės ir iš dešinės Lietuvos valdžia sulaukė kritikos dėl Baltarusijos trąšų terminalo Klaipėdos uoste uždarymo, juolab kad sankcijos šiai tranzito sričiai netaikytos.

Lietuva esą persistengė. Šia tema esu rašęs gerokai prieš dvejus rinkimus ir manau taip pat – nereikėjo uždaryti.

O dėl „Nemuno aušros“ ir jos vadovo mano nuomonė tokia: kaip be pinigų išreklamuota, taip ir bus. Nebūtinai „aušrininkų“ naudai.

Trejų rinkimų (prezidento, Europarlamento ir Seimo) kampanijos Lietuvoje buvo korektiškos ir net iš tolo neprilygo kasdien pasaulio žiniasklaidoje komentuojamiems rinkimams JAV ar įtampos židiniams kitose Europos valstybėse.

Bandyta Lietuvos žiniasklaidoje perspėti dėl „kraštutinių“ atėjimo, tačiau visuomenėje beveik niekas nesureagavo.

Jau ne pirmą kartą kritikuoju debatų organizavimą. Visi vieši debatai žiniasklaidoje turėtų baigtis iki išankstinio balsavimo.

Dabar dalis rinkėjų iš anksto balsuoja, tarp jų ir kandidatai, o debatai tęsiasi toliau. O jeigu anksčiau balsavęs pilietis iš savo pasirinktojo išgirsta visiškas nesąmones, pakeisti padėto kryžiuko jau nebeįmanoma.

Mečys Laurinkus. Kaip be pinigų išreklamuota, taip ir bus