1998 metų birželio 30-ąją Lietuvą sukrėtė garsaus kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. 10 metų nebuvo žinomos šio nusikaltimo paslaptys.

Jas 2008 metais atskleidė „Lietuvos ryto“ žurnalistas Alvydas Dargis, miręs šių metų spalio 18-ąją būdamas 78-erių.

Kunigo, poeto, kolekcininko ir visuomenės veikėjo 63 metų R.Mikutavičiaus nužudymo tyrimas buvo kupinas ne tik mistinių sutapimų, bet ir sunkiai suvokiamų klaidų.

Klydo ir prokurorai, ir teismo medicinos ekspertai, ir policininkai, ir saugumiečiai, ir net kapinių duobkasiai.

[[ge:lrytas:lrytas:15761833]]

O „Lietuvos ryto“ žurnalistas 2008 metų spalį, praėjus dešimčiai metų po šiurpaus nusikaltimo, žmogžudystės vietoje sugebėjo aptikti didžiulį įkaltį.

Jeigu ne lemtinga nusikaltėlių klaida, galima drąsiai teigti, kad garsios bylos nė nebūtų.

Žudikai vaikščiotų laisvėje, o kunigo R.Mikutavičiaus kūnas iki šiol ilsėtųsi ne žemėje, bet Nemuno gelmėje.

[[ge:lrytas:lrytas:22384500]][[ge:lrytas:lrytas:27446258]][[ge:lrytas:lrytas:32645826]][[ge:lrytas:lrytas:33295255]]

Neplanavo palikti gyvo

Iki gyvos galvos įkalintas žudikų gaujos lyderis, dabar 70-metis Vladimiras Beleckas tikino, neva jis neplanavęs nužudyti dvasininko, tik siekęs gauti išpirką už pavogtą kolekciją.

Bet jo „berniukai“ šiek tiek persistengė ir netyčia pasmaugė savo auką.

Bet „Lietuvos ryto“ žurnalisto aptiktas radinys R.Mikutavičiaus žūties vietoje akivaizdžiai liudijo, kad žudikai iš anksto buvo apsisprendę nepalikti kunigo gyvo.

Beveik šimto kilogramų betono luitas turėjo visiems laikams nugramzdinti dvasininko kūną į upės gelmę.

Šis radinys privertė 2008 m. šių eilučių autorių dar kartą susitikti su garsiuoju Lukiškių kalėjimo įnamiu V.Belecku.

Rūpinosi našlių turtu

V.Beleckas dar jaunystėje susipažino su aukštų nepriklausomos Lietuvos karininkų našlėmis, gyvenusiomis Panemunėje.

[[ge:lrytas:lrytas:34884264]]

Tai buvo divizijos generolo Zenono Gerulaičio, generalinio štabo pulkininko Broniaus Gerto ir kitų kariškių našlės, stebuklingais būdais sugebėjusios išsaugoti brangias šeimos relikvijas.

Dvidešimtmetis jaunuolis iš Žemųjų Šančių atsidėjo sunkiai pasiligojusių, bejėgių, skurdžiai gyvenančių senučių globai.

Už tai jam buvo atsilyginta paveikslais, aukso ir sidabro dirbiniais.

Jis iš pulkininko B.Gerto žmonos nupirkęs visą namą dabartinėje A.Smetonos alėjoje ir ten savininkę karšinęs iki mirties.

V.Beleckas teigė našlių brangenybes pelningai pardavęs juodojoje antikvariato rinkoje: „Ten nebūdavo kainų. Kiek pasakydavau, tiek sumokėdavo.“

Kaunietis buvo laikomas didžiausiu autoritetu ir geriausiu juodosios rinkos žinovu, juo kolekcininkai besąlygiškai pasitikėjo ne tik Lietuvoje.

Gerai išstudijavęs savo klientus, kurie vien už pažintį su juo nemažai sumokėdavo tarpininkams, jis ryždavosi vagystėms, apgavystėms ir kitokioms machinacijoms.

Pogrindžio milijonieriai bijodavo kreiptis į miliciją, tad pirmiausia guostis ir ieškoti išeities bėgdavo būtent pas V.Belecką.

Dažnai už tam tikrą mokestį jis neva tarpininkaudavo nusikaltėliams, kad jie atiduotų grobį.

Kartą jau buvo užpultas

Nepriklausomos Lietuvos metais V.Beleckas tapo nenuginčijamu antikvariato ekspertu Brigadiniams, Slabadiniams, Princams, Tulpiniams, kitų gaujų nariams.

[[ge:lrytas:lrytas:34900225]]

Tačiau pasidalinti įspūdžiais apie vertingiausius meno kūrinius V.Beleckas pirmiausia skubėdavo pas kunigą ir poetą R.Mikutavičių, kuris žavėjo intelektu, ištikimybe menui kaip estetinei vertybei, asmenybės įtaiga ir milžinišku populiarumu visuomenėje.

Kunigas prašydavo jo įvertinti kokį nors naują pirkinį, domėdavosi naujienomis iš aukcionų, informacija apie kitų kolekcininkų įsigytus paveikslus.

„Kai mano „berniukai“ netyčia jį sužalojo, vežiojau kunigą su ramentais savo automobiliu į vestuves, laidotuves ar šventinti firmų“, – pasakojo V.Beleckas turėdamas omenyje pirmąjį jo suorganizuotą R.Mikutavičiaus užpuolimą 1998 m. sausį. Tuomet dvasininkas tik per atsitiktinumą išvengė žūties.

V.Beleckas buvo pirmasis, kuriam kunigas paskambino ir pasiguodė dėl apiplėšimo: „Atskubėjau pas kunigą, broliškai apsikabinome ir kartu apsiverkėme.

Iki šiol negaliu suprasti, kodėl kartu su R.Mikutavičiumi nuoširdžiai džiaugiausi, kad jam pavyko išsaugoti savo kolekciją ir išlikti gyvam.“

Kunigą įviliojo į spąstus

Kodėl buvo žiauriai nužudyta viena šviesiausių XX a. Lietuvos asmenybių? Jo žudikas vėl užverčia akis į lubas: „Ak, Dieve, juk viskas turėjo būti kitaip!“

1998 m. birželio 30-ąją 18 valandą V.Beleckas susitiko su R.Mikutavičiumi. Kelionės tikslas – Kauno Panemunėje esanti Mažoji gatvė, kur sovietiniais laikais buvo įsikūrę elitinio desantininkų 108-ojo pulko karininkai.

Ten neva gyvenanti pulkininko našlė susiruošė išvykti į Rusiją ir norėtų atsikratyti vyro trofėjinių paveikslų, kurių ji negalėsianti išgabenti iš Lietuvos. V.Beleckas netgi parodė kunigui keletą paveikslų nuotraukų.

Bet tąsyk trečiajame aukšte ant slenksčio vietoj pulkininko našlės kunigas pamatė 3 augalotus vaikinus ir sutriko atpažinęs, kad tai – tie patys, kurie buvo užpuolę jį prieš pusmetį.

V.Beleckas švelniai stumtelėjo R.Mikutavičių į prieangį, tiesiai į mirties glėbį.

„Pagal išankstinį planą „berniukai“ privalėjo mane kartu su kunigu įtraukti į vidų, – pasakojo V.Beleckas. – R.Mikutavičių nutarėme uždaryti balkone, o mane – virtuvėje.

Paėmę buto raktus ir pergabenę kolekciją į slėptuvę buvome nutarę kunigą pervežti į kitą butą, kur jis turėjo išsilaisvinti. Esu tikras, kad, kaip ir pirmojo užpuolimo atveju, R.Mikutavičius būtų vengęs kreiptis į policiją.

Atsipeikėjęs jis pirmiausia atskubėtų pas mane ir prašytų, kad padėčiau atgauti kolekciją.

[[ge:lrytas:lrytas:34884265]]

Iš bute paimtų dokumentų man buvo gerai žinoma kunigo finansinė padėtis, tad derybos dėl paveikslų išpirkos būtų pasibaigusios sėkmingai, nieko nežinant policijai.

Tačiau atsitiko nelaimė, mano „berniukai“ perdozavo eterio, tad nebeliko nieko kita kaip nuskandinti R.Mikutavičiaus kūną Nemune.“

Kilimas pareigūnų nesudomino

Būtų galima bent iš dalies patikėti V.Belecko legenda, jei ne radinys, 2008 metų gegužę aptiktas R.Mikutavičiaus žūties vietoje.

Rašinio autoriui pastaraisiais metais ne kartą teko lankytis tame dviejų pereinamųjų kambarių bute Kaune, Panemunėje.

Su jo savininke Loreta Kučinskaite jis buvo pažįstamas dar nuo mokyklos laikų.

2008 metų gegužę paprašytas L.Kučinskaitės ryžausi iškuopti metų metus netvarkytą balkoną.

Čia dar gulėjo sintetinis kilimas, ant kurio paskutines gyvenimo valandas surištomis rankomis ir apsvaigintas eteriu praleido kunigas ir poetas R.Mikutavičius.

Bet labiausiai nustebino senais daiktais užgriozdintas beveik metro skersmens, daugiau negu 100 kilogramų armuoto betono luitas, apjuostas plieniniu žiedu. Tai – šulinio dangtis. Tokie pakeitė metalinius po to, kai Kaune įsisiautėjo metalo vagys.

Buto šeimininkė teigė šį betono luitą aptikusi iš karto po to, kai iš nuomojamo buto išsikraustė Mamlejevo dokumentus pateikęs simpatiškas jaunuolis, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo R.Mikutavičiaus žudikas Ivanas Kvaskovas.

Pasak moteriškės, nei sintetinis kilimas, išmargintas įvairiais pėdsakais, nei betoninis šulinio dangtis prieš 10 metų nesudomino Kauno apygardos prokuratūros pareigūnų. Šie įkalčiai galėjo pagelbėti įvardijant ne tik žudikus, bet ir jų užsakovus. Negana to, paskubomis apžiūrinėdami kunigo žūties vietą jie net nesiteikė praverti balkono durų.

Budeliai buvo išradingi

Radinys kunigo R.Mikutavičiaus žūties vietoje net po 10 metų akivaizdžiai įrodė, kad iš anksto ruoštasi auką nužudyti.

Šiandien įmanoma tiksliai nustatyti, kas įvyko 1998 metų birželio 30-ąją Mažojoje gatvėje.

Budelio pareigos atiteko 23 metų I.Kvaskovui-Joneliui, išaugusiam antrajame internate Kęstučio gatvėje.

Kaip liudijo Mažosios gatvės gyventojai, po to, kai atsikraustė I.Kvaskovas, bute naktimis pradėjo lankytis stambaus sudėjimo vyrai su auksinėmis grandinėmis.

[[ge:lrytas:lrytas:34884264]]

Tikėtina, kad kažkas iš nakties svečių patarė budeliams iš anksto pasirūpinti „mirties kroviniu“ – gelžbetoniniu dangčiu.

Kaip teigė V.Beleckas, Jonelis buvęs labai išradingas ir pasiūlęs R.Mikutavičiaus kūną susmulkinti vonioje, po to supakuoti į prekybinius maišelius ir paslėpti balkone. Vėliau išvežioti juos po visą Kauną.

„Aš tuomet pasakiau: „Kam tas vargas, juk greta yra Nemunas“, – su šypsenėle Lukiškėse dėstė V.Beleckas.

Žinia apie R.Mikutavičiaus žūties vietoje po dešimties metų surastą įkaltį – gelžbetoninį šulinio dangtį – pribloškė V.Belecką.

„Negali būti!“ – tokie buvo pirmieji jo žodžiai. Atsikvošėjęs jis dalykiškai pasiteiravo: „O kodėl prokurorai jo nesurado?“

Dangtį pamiršo balkone

R.Mikutavičiaus kūnas buvo suvyniotas į antklodes ir įkeltas į vieno iš žudikų Valdo Puodžiūno automobilio bagažinę. Ten pat buvo įmestas vielos tinklas, 16 kilogramų svarmuo ir pripučiamasis čiužinys.

Kaip vėliau liudijo žudikai, važiuojant A.Smetonos alėja Panemunės miško paplūdimio link bagažinėje kažkas pradėjo garsiai trankytis.

Tikėtina, kad prieš žūtį R.Mikutavičius buvo atgavęs sąmonę ir nugrimzdo į Nemuno dugną dar būdamas gyvas.

Galbūt pusiaukelėje nusikaltėliai susivokė, jog betoninis šulinio dangtis, turėjęs patikimai nuskandinti R.Mikutavičiaus kūną į Nemuno gelmę, liko išsinuomoto buto balkone Mažojoje gatvėje. Grįžti jie nedrįso, nes skubino baimė.

V.Beleckas nesugalvojo nieko geresnio ir patarė į vielos tinklą įdėti bent šaligatvio plytą.

Tai buvo didžiausia nusikaltėlių klaida. Per kelias paras Nemuno dugne išbrinkęs aukos kūnas išniro į vandens paviršių ir buvo pastebėtas besimaudančių vaikų, o vėliau – iš darbo sugrįžtančio vyro. Šis ir pranešė policijai apie upe plaukiantį skenduolį.

Iš Nemuno ugniagesių ištrauktas kunigo kūnas kaip neatpažinto skenduolio palaikai buvo nuvežtas į Kauno morgo Spaustuvininkų gatvėje šaldytuvą, vėliau palaidotas Kauno Karmėlavos kapinių sklype, skirtame vienišiams ir benamiams.

1999-ųjų pavasarį kunigo palaikai buvo ekshumuoti, atpažinti ir perlaidoti Petrašiūnų kapinėse, o žudikai suimti.

Buvo Kauno elito atstovas

R.Mikutavičius galėjo būti įsitikinęs esąs neliečiamasis. Jo 5 kambarių butas Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankryžoje buvo priešais Kauno vyriausiojo policijos komisariato pastatą.

Pirmajame namo aukšte buvo įsikūręs policijos klubas, kuriame nuo ryto iki vakaro sukosi pareigūnai. R.Mikutavičius buvo šventai įsitikinęs, kad jo kolekcijai saugoti nereikia signalizacijos, o duryse – akutės.

1992–1997 metais R.Mikutavičius, būdamas Kauno Šv.arkangelo Mykolo bažnyčios rektorius, įsigijo dar patikimesnį „stogą“.

Jo parapijiečiais tapo miesto kriminaliniai autoritetai, praturtėję pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais ir iš Kauno pakraščių su šeimomis persikraustę į prestižinius butus centre.

Rektorius krikštydavo jų vaikus, tuokdavo, palydėdavo į kapines žuvusiuosius per kruvinus susirėmimus, klausydavo išpažinčių.

Skoningai ir prabangiai įrengtuose namuose kunigas R.Mikutavičius rengdavo ne kokių nors apsišaukėlių, bet elito pobūvius. Juose dalyvaudavo pirmieji valstybės asmenys, meno ir kultūros šviesuoliai.

Paslaptis – kapuose

Dabar kunigo ir poeto R.Mikutavičiaus žūties vietoje nerastumėte jokio atminimo ženklo. Kadaise prie beržo, augančio greta namo Mažojoje gatvėje, buvo prikaltas juodas kryžius, tačiau netrukus jis dingo.

Paslaptį, kaip gelžbetoninis luitas atsidūrė Mažojoje gatvėje ir kodėl juo į Nemuno gelmes nebuvo nugramzdintas kunigo kūnas, į kapus nusinešė I.Kvaskovas-Jonelis, 2001-aisiais užsinėręs kilpą Alytaus kolonijos vienutėje.

2000-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniaus apygardos teismas V.Belecką už kunigo R.Mikutavičiaus nužudymo organizavimą nuteisė griežčiausia bausme – įkalino iki gyvos galvos.

V.Belecko bendrininkams skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 13 iki 20 metų: I.Kvaskovas nuteistas 20 metų, Artūras Daškovskis – 19, o V.Puodžiūnas – 13 metų.

Didžiąją kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo mįslę įminė garsus Lietuvos žurnalistas: paslaptys kankino 10 metų (2)