Jei žmogus ima tvirtinti, kad apnuogins sielą, netrukus pamatysite jo genitalijas.

Tokia šio laiko dinamika.

Žinoma, nesu kilimų pirklys iš Damasko Saulius Paulius, kuris griežtai atskyrė sielą nuo kūno, tiesą sakant, kūną prižiūrėti, aptarnauti ir remontuoti kur kas brangiau ir sunkiau.

Ir be jo paslaugų dvasiniai lobiai (galerijos, muziejai, pasaulio architektūra, koncertai, TV) nepasiekiami.

[[ge:lrytas:lrytas:34063741]][[ge:lrytas:lrytas:34426800]][[ge:lrytas:lrytas:34838229]][[ge:lrytas:lrytas:34892548]]

Nepaisant visų šiuo metu vykstančių karų, genitalijų karas pats aršiausias.

Yra genitalijų, kurios nori tradiciškai daugintis, yra tokių genitalijų, kurios nori atsikratyti lytinės priklausomybės, tai yra norėtų būti genitalijos laisvai samdomi agentai, ir yra genitalijos, kurios apskritai nebeturi žodžio teisės, yra uždarytos į socialinių ir politinių judėjimų kalėjimą, nes tiems judėjimams dauginimasis atrodo didžiausias nusikaltimas.

Kas nugalės?

Skaitytojai nuolat klausinėja, kodėl mano knygose vis šmėkščioja Erosas ir Tanatas, kodėl seksas ir mirtis nuolatos eina drauge. Nemanau, kad nežinotų.

Ko gero, klausia norėdami patvirtinimo, kad gyvenimo geismas ir susinaikinimo grėsmė juose nėra unikalus jausmas. Kad jausti tai normalu ir žmogiška.

Dvi didžiausios priešingybės, galingiausi egzistenciniai poliai, sugrūsti į mūsų mažytį kūną: gebėjimas sukurti gyvybę ir gebėjimas ją atimti, gyvybės ir mirties sėklos mūsų kūnuose nuolatos budi kartu, greta, mirtis – mūsų trapumo ir laikinumo garantas, dauginimasis – tęstinumo ir pretenzijos į amžinumą pažadas.

Kartais pasitaiko žmonių, kurių vaikai šiurpiai panašūs į tėvus.

Štai jums ir mažytė amžinybė. Sigmundas Freudas sukėlė sumaištį galvose pasakęs, kad visus žmogaus poelgius nulemia seksualiniai instinktai ir jų deformacijos, nes šis jo teiginys skamba vulgarokai, paverčia mus genitalijų įkaitais. Kartais padeda tokia nuostata: ne mano gyvenimas siekia patvirtinti teorijas, geros jos ar kvailos, o atvirkščiai – teorija seka iš paskos ir mėgina paaiškinti, ką mes čia veikiame.

Karybos terminais tariant, mūsų mūšio planai kuriami po mūšio.

Rudenį smagu samprotauti apie mirtį, nes jauti gamtos palaikymą. Štai ir dabar – ruduo persuka visatos laikrodžius, o į šoną įsimetė kažkoks...

Ir iš karto galiu pradėti vystyti minties projektą: įdomu, kiek dar liko... Beje, vyrai dažnai pašiepiami, kad bijo gydytojų. Yra priežasčių. Tarkime, nueini su geriausių ketinimų paketu, pristatai visą savo organų ūkį, o gydytoja ima ir atranda kažkokią dėmelę. T

a dėmelė būtų sau ir būtų, ir nieko. Bet gydytoja nusprendžia pakrapštyti ją ir štai – po keleto mėnesių iš tavęs paties lieka tik dėmė.

Tiesą sakant, tas kiek liko visuomet hipotetinis, bet metams bėgant vis mažiau norisi apie tai galvoti. Laimė, kad yra labai mielų gydytojų, tokių, kurių rankose ir mirti nebūtų labai apmaudu.

Anądien kaip tyčia lankiausi gydymo įstaigoje... Manęs maloniai paprašė nueiti koridoriumi tiesiai, paskui pasukti į dešinę, o ten jau bus kita nuoroda.

Ilgai ėjau, kažkodėl gydymo įstaigų koridoriai su amžiumi darosi vis ilgesni. Kai pasukau į dešinę, pamačiau užrašą „Į koplyčią“. Ir iš karto ligi pat užkulnių persmelkė: priminimas! Kad liko ne tiek ir daug.

Vienas linksmų plaučių teisininkas savo šešiasdešimtmečio proga pasakė: tai paskutinis jubiliejus, kai žmogus jaučiasi adekvatus. Man patiko ši mintis.

Gal iki septyniasdešimties mes dar jaučiamės neįsipareigoję skaičiuoti, kiek mums liko, o perkopę septynias dešimtis jau legaliai patenkame į mirties teritoriją, kitaip tariant, jau sėdime laukiamajame ir laukiame, kad pakvies?

Anuomet, senaisiais laikais, numirėlius laikydavo namuose tris dienas ir tik tada užkasdavo, mirtis būdavo įvykis. Velionį lydėdavo per miestelį su dūdų orkestru (jei sicilikas) arba su giedorių choru, jei katalikas. Niekada niekas numirėlių nedegindavo, velionis linksmai gulėdavo atvirame karste ir visi prie jo mielai fotografuodavosi...

Šiuolaikinių selfistų (ar asmenukininkų?) svajonė. Dabar atėjęs į laidotuves pamatai kokią nors stovinčią kavos ar sausainių dėžutę, groja pramoginė muzika, su numirėliu nenusipaveiksluosi ir jo nepabučiuosi. Suprantama, taip higieniškiau. Mažiau įkalčių, mažiau ir kaltės jausmo.

Bet tikras numirėlis geriau reprezentuoja mirtį, būdamas prie yrančio kūno gali ją užuosti, pajusti kontrastą, gali net pajusti mirties prisilietimą – tu bučiuoji lavoną, o tave bučiuoja Nebūtis. Viskas keičiasi.

Dar atsirado keistas paprotys virtualiai plekšnoti numirėliui per petį – socialiniuose tinkluose daugybė žmonių kalbasi su numirėliais, sveikina juos su gimimo diena, linki laimės ir sveikatos, skelbia nuotraukas, kuriose jie šalia dar gyvo velionio.

Keista – kodėl neatsiranda žmogus, kuris pasakytų jiems, kad atrodo kaip visiški mulkiai. Juk nė vienas nėra toks silpnaprotis, kad tikėtų kalbąs su numirėliu, bet kalbasi, viešai dėsto mintis, skirtas velioniui, o iš tiesų tos kalbos putos skirtos mums, numirėlis tik ruporas, garso aparatūra, mikrofonas, mirtis visada buvo šou.

Galbūt tai netgi susiję su eschatologiniu jausmu, atėjusiu iš senų religijų į krikščionybę, su tikėjimu maldų galia (kas gi kita tie tauškimai, jei ne modifikuota maldos forma), ypač jei maldos gausios ir kalbamos tuojau pat, kol lavonas neatvėso, kad dangiškasis teismas atkreiptų į jas dėmesį prieš nutrenkdamas sielą į pragarą. Niekas nesikeičia.

Beje, gedulas nebemadingas, anksčiau matydavai juodai vilkinčius žmones, vyrai atlape prisisiūdavo juodą juostelę, moterys ryšėdavo juodą skarelę.

Dabar tai būtų blogas skonis, nemandagu žmonėms kišti į akis savo liūdesį ir sielvartą, kai ekonomika vis gerėja, o telefonai vis išmanesni.

Sovietų kariuomenėje juodą duoną kepdavo patys kareiviai. Ji būdavo sunki ir lipni kaip derva, o sudžiūvusi – kieta kaip kaulas.

Prasižengusiam kareiviui užsiūdavo tokios duonos riekių kišenėse, ji sudžiūdavo ir rėždavo šlaunis ligi kraujo. Žmonės taip elgiasi su savo mirusiaisiais – užsisiuva jų atmintį širdies kišenėse, ta atmintis sudžiūva, suragėja, ir vaikšto žmonės kraujuojančia širdimi.

Nors vieši pokalbiai su numirėliu – gal ir ne liūdesys, ir ne sielvartas, galbūt tai naujasis barbarizmas – bet kokios priemonės tinka savireklamai. Viduramžių Europos kapinėse vyko ir laidotuvės, ir vieši susirinkimai, mugės, prekyba, šokiai bei erotiniai žaidimai, mirusieji nebuvo atskirti nuo gyvenimo, nors mūsų akimis tai ir atrodo nepadoru, nepagarbu.

Bet mes mokame kitaip negerbti mirusiųjų. Pavyzdžiui, plastikinės gėlės – vienas žiauriausių nusikaltimų mirusiųjų atžvilgiu.

Juk tai baisi tautologija – dėti mirusias gėlės ant mirusiojo kapo. Gyvos gėlės, kaip ir visi augalai, – mūsų simbolinis ryšys su gamta, su kitu, mirusiųjų, pasauliu, nes mūsų krikščioniškoje medaus statinėje visuomet styro panteistinis, pagoniškas deguto šaukštas. Plastikinės gėlės – antausis mirusiesiems, įžeidimas žmogiškumui.

Dar vienas įdomus faktas: gyvieji ištremia numirėlius už miesto ribų, bet mirusieji sugrįžta. Taip nutiko ir garsiesiems Paryžiaus nekropoliams – Per Lašezo, Monmartro, Monparnaso kapinėms.

Aštuonioliktajame amžiuje šios kapinės buvo nutolusios nuo miesto profilaktiškai deramu atstumu, bet gyvybės ir mirties lenktynės niekada nesibaigia.

Po Rytų Afriką klajoja daugiau nei du milijonai antilopių gnu – jos vejasi lietų. Kiek milijonų numirėlių klajoja po planetą ir vejasi miestus, kurie juos kadaise ištrėmė. Kerintis vaizdas.

Žmones sujaudina staigi artimo ar pažįstamo mirtis. Žmonės susinervina, supyksta, ima protestuoti, neigti akivaizdų faktą, tvirtina, kad taip negali būti, kad numirėlis neturėjo teisės taip pasielgti.

Ką jau kalbėti, jeigu žmogus pasitraukia pasinaudodamas savižudybės paslaugomis, – tuomet jau visai skandalas, įžeidimas. Žinoma, iš pradžių būna šokas, liūdesys, neteisybės jausmas, paskui viskas virsta pykčiu.

Mirusiajam staigi mirtis – palaima. Vargu ar surastume daug mazochistų, kurie rinktųsi ilgą agoniją, užuot susitvarkę akimirksniu. Karališka mirtis, kaip sakė Henrikas Radauskas. Staiga miręs žmogus išeina lengvai ir tyliai. Triukšmą ir dulkes kelia gyvieji, tie, kurie liko. Jie jaučiasi apgauti. Įskaudinti. Negali apie tai kalbėti garsiai, todėl apmaudą išlieja ašaromis. Verkia savo praradimų, to, kas neišvengiamai sprūsta iš rankų, ne mirusio draugo, pažįstamo, artimojo netektis, o faktas, kad viskas iš jų bus štai taip atimta, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks nepaisant nieko, neteisybės jausmas, kurio niekas niekada nenumaldys ir nepaguos, ir joks teismas nepriims šio skundo.

Jie verkia ne išėjusiojo, jie verkia savęs, nes jaučiasi nuskriausti. Jie norėjo mėgautis išeinančiojo liga, kančia, lėta agonija, norėjo mėgautis savo užuojauta ir supratimu, jie norėjo visu pajėgumu pajusti gyvenimo džiaugsmą, nes tas džiaugsmo pojūtis intensyviausiai švyti kito žmogaus agonijos prieblandoje, jo gęstančiame žvilgsnyje, bet ne – pažįstamas, draugas, artimas pasitraukia staiga. Be perspėjimo. Net neatsisveikinęs. Žmonės sugniuždyti, iš jų buvo pavogta mirties šventė.

Sigitas Parulskis. Sugadinta mirties šventė