Praūžę Seimo rinkimai privertė susimąstyti ir savęs paklausti: ar Lietuvos politika turi stiprių lyderių? Kokie jie?

„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ aiškina: „Lyderis – politinės partijos, organizacijos arba grupės vadovas, autoritetingas narys, kurio asmeninė įtaka leidžia jam atlikti svarbiausią vaidmenį socialiniuose procesuose ir situacijose.“

Gerai, lyderis – svarbiausias asmuo procese, bet, mano galva, to maža norint suprasti lyderystės esmę. Lyderystė yra galia. Nėra galios – nėra lyderio. Politinio lyderio galia autokratiniuose režimuose kyla iš sutelktos jėgos, demokratiniuose – iš dorybių.

Pastaruoju metu netyla kalbos, kad Vakarų civilizacija neturi stiprių lyderių, ir priešingai – autokratiniai režimai pasižymi vis labiau nepakeičiamais (vos nepasakiau – nepakenčiamais) lyderiais.

[[ge:lrytas:lrytas:34828310]]

Žvilgtelėkime į lyderių dirbtuves – demokratiją ir autokratiją. Demokratijos esmė – įstatymais grįstas gyvenimas, skaidrumas, susitarimai, sąžininga konkurencija, darna ir lygybė. Politinio lyderio galia čia kyla iš rinkėjų pasitikėjimo, lyderio kompetencijos, charizmos, atsidavimo veiklai, nuovokumo ir prisiimtos atsakomybės.

Taigi demokratija pati vargu ar programuoja stiprius visuomenės lyderius, greičiau atvirkščiai – kviečia imtis asmeninės lyderystės.

[[ge:lrytas:lrytas:33503368]][[ge:lrytas:lrytas:34212274]][[ge:lrytas:lrytas:34580919]]

Demokratijos sąlygomis renkame ne tiek lyderius, kiek atstovus – lygiausius iš lygiausių. Čia lyderio veiklos laukas itin apribotas, tarsi minų lauke – žingsnis į šalį, ir jau gali pažeisti kokį nors biurokratinį reglamentą. Todėl atstovaujanti lyderystė yra ganėtinai suvaržyta ir neretai bejėgė įvykdyti pribrendusius pokyčius.

Kadangi demokratinėje santvarkoje tobulos lygybės diktatas negeneruoja stiprių lyderių, iškyla deviantų, savotiškų blogiukų, poreikis. Dažniausiai jie save vadina nesisteminiais lyderiais. Puikus tokio lyderio pavyzdys – D.Trumpas. Turime ir mes tokių lyderių, bet apie tai vėliau.

Žinome, kad deviantai – nenuoširdūs, manipuliatoriai, nevaleikos, bet vis dėlto drąsūs ir efektyvūs. Tokie lyderiai dažnai sujudina nusistovėjusią tvarką, įneša chaoso, o tai savo ruožtu sočią ir apkiautusią visuomenę stumia į stresą ir galų gale veda į pabudusios visuomenės reakciją ir pokyčius.

Autokratiniuose režimuose tėra vienas lyderis. Čia galima suklastoti rinkimus, sunaikinti opoziciją, įvesti ideologinę cenzūrą. Bet svarbiausia – sutelkti vienose rankose valdžią (priminsiu, kad demokratinėje santvarkoje privalo gyvuoti net keturios nepriklausomos, tačiau viena kitą kontroliuojančios valdžios). Autokratinis lyderis viską sprendžia pats, bet ir jam reikalingas legitimumas, savotiškas liaudies pripažinimas, kad jis yra kiečiausias ir puikiausias. Tam tarnauja propaganda ir represinės struktūros, žodžiu, baimė.

O paskirtiems lyderiukams galima ir netgi reikia kopijuoti didįjį lyderį: naudotis valdžia, tvarkyti savo ir draugų verslo reikalus, meluoti ir vogti. Taip tampama didžiojo lyderio bendrininkais. (Demokratinėje visuomenėje viso to daryti negalima, be to, būtina deklaruoti savo pajamas, turtą, interesus, artimus ryšius ir t. t.)

Koks gi yra idealus lyderis? Kokio lyderio norime?

Štai čia ir prasideda paradoksai. Reikia galingo vado ir pasiaukojančio tarno, išmanaus šeimininko ir beturčio vienuolio, įkvepiančio mokytojo ir nuolankaus mokinio. Ir visa tai turi įsikūnyti viename – geidžiamajame superlyderyje.

Žodžiu, demokratinėje visuomenėje šiuolaikinis lyderis turi būti šventasis, geruolis, kuris ves, mokys, gydys, dalysis ir galų gale pasiaukos už bendruomenės nuodėmes.

Taip, nesunkiai atspėjote – Jėzus Kristus buvo tobulas lyderis. Tačiau ar gali toks atsirasti mūsų visuomenėje? Kalbame apie nuolankią lyderystę, atsidavusį tarnavimą, žodžiu, idealizmą. Nuolankumas čia svarbiausias. Tai lyderio laikysena kitų žmonių atžvilgiu. Būdami nuolankūs lyderiai natūraliai gerbia dieviškąjį pradą kiekviename žmoguje ir toji pagarba pažadina troškimą tarnauti.

Ar gali atsirasti lyderiai idealistai sočioje visuomenėje? Gali, bet kad taip atsitiktų, reikia tokius lyderius užsiauginti: pradėti ugdymą vaikų darželyje, tęsti mokykloje, sutvirtinti universitete. Lyderiui idealistui pagrindinis mokslo dalykas turėtų būti meilė tėvynei, tautai, žmogui. Pagrindinė pareiga – tapti geru žmogumi.

Tokiu būdu esame vėl priversti kalbėti apie švietimo sistemą, nesibaigiančias reformas, mokytojų darbo kokybę ir finansavimo stoką. Man tik kirba vienas klausimas: kaip tarpukario laikotarpiu vos per dvidešimt metų ir su labai kukliais ištekliais sugebėjome išugdyti idealistų kartą, dešimtmetį Lietuvos miškuose kovojusią su sovietų okupacija?

Dabar pažvelkime į dabartinius Lietuvos partijų lyderius. Kiek čia rasime idealizmo?

Rinkimų laimėtoja – Lietuvos socialdemokratų partija. Jos lyderė V.Blinkevičiūtė atrodė kupina gerų norų, meilės kiekvienam rinkėjui, pasiaukojimo kenčiančiam. Tarsi rūpestinga mama žadėjo visus paguosti ir pamaitinti. Ir tai puikiai suveikė – rinkėjai patikėjo lydere, partija įtikinamai laimėjo rinkimus. Tačiau, pasirodo, V.Blinkevičiūtės pažadai tebuvo rinkimų retorika – kai iškilo reikalas įgyvendinti savo pažadus, imtis lyderystės premjero vaidmenyje, ji nėrė į krūmus, tiksliau atgal į Europos Parlamentą, kur ir atlyginimas solidesnis, ir veiklos ne kažin kiek. Žodžiu, idealizmo nerasta.

Antrąją vietą užėmė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su jos vadovu G.Landsbergiu. Gal čia rasime lyderio idealizmo ženklų? Deja, išdidusis Gabrielius net nesiteikė dalyvauti savo rinkimų kampanijoje ir, žinoma, pralaimėjo. Po to, matyt, pamanė: jei tauta manęs neišrinko, tai ji manęs neverta, ir pasitraukė iš politikos. Ir vėl idealizmo nerasta.

Trečiojoje vietoje – „Nemuno aušra“. Gintarinė rinkimų antis. Jos lyderį R.Žemaitaitį įvardyčiau kaip lietuviškąjį blogiuką arba anksčiau aptartą deviantą. Tiesa, jam iki D.Trumpo dar toloka, bet R.Pakso lygį neabejotinai pasieks. O kaip čia su idealizmu? Patys pagalvokite: ar niekinimas ir neapykanta suderinama su meile ir tarnyste žmonėms?

Ketvirta – Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. S.Skvernelis iš visų partijų lyderių man paliko geriausią įspūdį dėl dviejų dalykų: pirma, išdrįso perfrazuoti prezidento Gerovės valstybės šūkį į Gerumo valstybės ir, antra, įvardijo galimą koalicijos partnerę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą kaip nepatikimą, žodžiu, neatitinkančią tvarios partnerystės reikalavimų. Ką čia pasakysi? Yra idealizmo. Mano galva, esamomis sąlygomis S.Skvernelis būtų geriausias premjeras. Taip, jis galėtų, bet kas jam duos postą?

Penktas – Liberalų sąjūdis. Jis turi net du lyderius – partijos pirmininkę V.Čmilytę-Nielsen ir jos pavaduotoją E.Gentvilą. Manau, kad tik dėl šių lyderių adekvataus elgesio po pinigų degtinės dėžutėje skandalo partija išliko. V.Čmilytė-Nielsen žavi ypatinga politine kultūra, o E.Gentvilas pasižymi puikia politine reakcija. Visa tai kuria pasitikėjimą ir palaiko idealizmą.

Šeštąją vietą vargais negalais laimėjo (beveik kaip loterijoje) Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jos nepakeičiamas lyderis R.Karbauskis nepanoro vargti Seime ir ėmėsi partijai vadovauti, kaip sakoma, nuo galinės sėdynės. Tokį verslininkišką lyderio požiūrį tegalime vertinti kaip pragmatišką interesų lobizmą. Idealizmu čia net nekvepia.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar kelis partijų lyderius, pakliuvusius į Seimą, bet be savo komandų. Tai – V.Sinica ir A.Zuokas. Pastarasis yra praktikas, veiklos žmogus – jam bus nuobodu sėdėti nesibaigiančiuose posėdžiuose ir susirinkimuose, nebent Seimas jam paves atlikti „misiją neįmanomą“. Tam jis turėtų valios ir idealizmo.

V.Sinica – jaunas lyderis, netolimoje ateityje galintis tapti reikšminga politine figūra. Jo nuoširdus susirūpinimas Lietuvos valstybės, lietuvių tautos likimu rodo, mano galva, aukščiausią idealizmo indeksą.

O dabar – apie pasitikėjimą. Pagal pastarąją „Vilmorus“ apklausą, labiausiai pasitikima ugniagesiais (+86,8), policija (+55,2) ir kariuomene (+45,5), o nepasitikima Vyriausybe (- 28,6), Seimu (- 42,6), partijomis (- 45,9).

Reitingai iš esmės mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių, kad ir prieš dešimtį metų buvusių.

Subjektyvūs faktoriai (kas tuo metu yra valdžioje) – neesminiai. Taigi galime įžvelgti sisteminių dalykų.

Peršasi išvada: pasitikima statutinėmis organizacijomis, kur lyderystė yra apibrėžta, kur dominuoja vertikalus valdymas – įsakymo galia. Nepasitikima renkamomis institucijomis, kur lyderiai laikini, kur dominuoja horizontalūs valdymo ryšiai, trumpai kalbant, kur esama daugiausia demokratijos.

Kodėl gaisrininkais labiausiai pasitikima? Nes jie ugnį gesina. Kodėl partijomis mažiausiai pasitikima? Nes jos ugnį kursto.

Išvada Nr.1 – visuomenei reikia lyderių, kurie problemas sprendžia, o ne jas kuria. Išvada Nr.2 – demokratijos sąlygomis vis dar nesugebame išugdyti stiprių lyderių (o gal jie jau ateina, tik dar nematomi?). Išvada Nr.3 – lyderio vieta tuščia nebūna: jei nėra lyderio geruolio, atsiras lyderis blogiukas.

Algirdas Kaušpėdas. Kodėl stokojama lyderių? (2)