Lapkritį viena po kitos – kaimynų šventės, mūsų Vasario 16-osios atitikmenys: lenkų lapkričio 11-oji, latvių lapkričio 18-oji. Ir minimi metai tie patys – 1918-ieji.

Latvijos, kaip ir Estijos, nepriklausomybė yra Lietuvos atmintinų dienų įstatyme. Todėl galime ir turime kelti savo trispalvę.

Lenkijos nepriklausomybė – neatmintina, bent jau įstatymiškai. Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais sugebėjome į atmintinų dienų gretą įkelti bendrą Lenkijai ir Lietuvai Gegužės 3-iosios konstituciją, o kartu ir Lenkijos-Lietuvos Tarpusavio įžado dieną, spalio 20-ąją. Bet iki šiandien gegužės 3-ioji – tik lenkų nacionalinė šventė, šiek tiek užkabinanti Lietuvos lenkus, bet ne daugiau. Ką tik nepastebimai praėjo ir spalio 20-oji.

Jei ne muzikinės dramos „Emilija“ pastatymas, kurį „Lietuvos“ ansamblis parodė spalio 25 d., galėtume sakyti, kad Lietuvoje toliau gaju – „tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“.

Vis dėlto verta pasakyti, kad „Lietuva“ gelbėja Lietuvos garbę nesutautindama Emilijos Platerytės ir parodydama ją kaip Lietuvos heroję, belaukiančią paramos iš lenkų. Juk būta tokio „Lietuvio katekizmo“, kuriame lietuvis yra tas, kuris vadovaujasi Statutu, kovoja už laisvę artimai draugaudamas su lenkais. Toks katekizmas tebefunkcionavo dar 1863 m.

Vėliau nuo tokios draugystės apraiškų nusigręžėme ir iki šiandien viliamės, kad ją pakeis draugystė su latviais. Yra tam ir pagrindo: ne tik Lietuvos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Varšuva, bet ir lietuvių tautinio atgimimo Mintaujos bei Liepojos gimnazijos savo reikšme prilygo Marijampolei ir Šiauliams, o lietuviai pradėjo dainuoti nebe „slaunas miestas Varšuva“, o „į Rygą, į Rygą, į saldainių fabriką“.

[[ge:lrytas:lrytas:33667104]][[ge:lrytas:lrytas:34291413]][[ge:lrytas:lrytas:34682545]]

Bet draugystės su lenkais reliktų galima rasti ant kiekvieno Lietuvos kampo, o tarmėse, net Žemaičiuose prie Palangos, polonizmų tiek sočiai, kad kartais nebeatpažįsti lenkiškų ragiukų.

Tuo metu Latvijoje net lietuvių bendruomenės su latviais bendrauja rosijaniškai, kažkaip užmiršdami apie „tautos braliukų“ idėją.

Latvijos elitui mažai ką sako Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nors jai nuo Livonijos karo baigties pusamžį liko Livonijos dalis iki pat Estijos Tartu su Ryga, o po 1629 m. taikos su Švedija Lenkijos-Lietuvos valstybei – Latgala iki pat 1772 m.

Mažai kas nori prisiminti Joną Karolį Chodkevičių kaip Livonijos administratorių, neabejotinai nusipelniusį, kad į Latgalos heraldiką atėjo jų Grifonas, besipuikuojantis Latvijos herbe iki dabar. Salaspilyje latvių nestebina, kad vienos skambiausių senosios Lietuvos istorijoje pergalių paminklą supa lenkiškos, o ne lietuviškos vėliavos, o senieji Inflantai, t.y. Uždauguvis (skirtingai negu Kuršas ir Žiemgala kairiajame Dauguvos krante), vadinami lenkų Inflantais – Poļu Livonija.

Pati pirmoji žinomo istoriko Edvardo Gudavičiaus pamoka – apie baltų vienybę ir lietuvius kaip sausumos vikingus. Lietuvių plėšiamieji žygiai yra toks aiškus visos ankstyvosios Lietuvos visuomenės ženklas, kad juos prisimename su „velnio turgeliais“ iki pat XVIII a. pabaigos.

Jėzuitų aprašymuose naktį vyrai mėnesienos šviesoje mėto kirvius ir juos turi sugauti. Nuo tokių lietuvių latviai slėpėsi miškuose ir beveik visiškai nesipriešino Livonijos ordinui.

Slapstymasis nuo lietuvių, pasak E.Gudavičiaus, pasireiškė iškalbinga keistenybe – latvių archeologinėje medžiagoje kiaulių kaulai gerokai dažnesni nei raguočių. Todėl, šiurkščiai apibendrinus, latviai augina kiaules, o ne karves.

Iš pradžių toks garbaus profesoriaus sakinys atrodė nieko nesakantis. Dar kartą paklausus ir paprašius paaiškinimo apie tai E.Gudavičius atsakė klausimu: „O tu pabandyk išsivaryti kiaulę... Plėšiamajame žygyje karvę gali išsivaryti, o pabandyk tai padaryti su kiaule. Ją reikia skersti, o kur tuomet gauti druskos?“

Tokiu būdu būtent latgaliai tapo tais Livonijos ordino agentais, nunešusiais latvių kalbą į žiemgalių ir kuršių pilis.

Antroji E.Gudavičiaus pamoka – pocivilizacinės Europos gradacijos. Profesoriaus paklausus, ar galima surikiuoti Europą į futbolo lygą primenančią lentelę, E.Gudavičius nedvejodamas atsakė, kad įmanoma: Prancūzija – 10 balų, Vokietija – 8–7, Lenkija – 4, Lietuva – 2. O dėl Maskvos profesoriaus atsakymas buvo: „Ne ta lyga.“

Tad visa vėlesnė Lietuvos ir Latvijos istorija nueina skirtingomis kreivėmis. Mes einame į keturmetę mokyklą, kurios mokytojai mus moko lenkiškai, savo noru. Latviai su estais eina į septynmetę vokišką mokyklą, bet ne savoje valstybėje. Taigi ne savo noru.

Tačiau taip pasakius iš karto prisimename keliones su Nacionaline ekspedicija, kai buvo pasiekta Jelgava, kur yra Kuršo kunigaikščių Ketlerių panteonas. Ir jų ten, rodos, daugiau nei trisdešimt.

Latvių gidas švelniai paklausė: „O kiek valdovų turi lietuviai savo panteone Vilniuje? Kunigaikštį Aleksandrą su kunigaikštiene Barbora?“

Kaip ginčytis išgirdus tokius teiginius? Kad Kuršas – ne latvių valstybė? Tai gal ir teisybė, bet kažko geram dialogui trūksta. O gal manome, kad latviai neatsimena pasipūtėliškos prieškarinės Lietuvos premjero Augustino Voldemaro laikysenos jų atžvilgiu: esą latviai – tauta, neturėjusi valstybės.

Apskritai Latvijos istoriją menkai pažįstame, dar menkiau jos kultūros kanoną, kuriame puikuojasi ir dainų šventės, ir Barono sudarytas latvių dainyno korpusas, ir netgi Rygos siluetas. Kada pribręsime iki Vilniaus silueto mylėjimo ir gerbimo?

Kadaise tarp istorikų sklido gandas, kad latviai gerbia Lietuvos istoriją vien už Palangos pleištą. Sugebėjome išlaikyti tą 20 kilometrų geografinį snapelį tarp Nemirsetos iki Šventosios ir tai nulėmė, kad latvių nepasiekė tik sausuma galima vokiečių valstietiškoji kolonizacija. Jei taip, tai kartais net pavydu žiūrint į Latvijos pusę. Kai Juodkrantėje matai Girulius ir žinai, kad naktį matosi Nidos švyturys, apima pavydas. Palangą net po Žalgirio mūšio Vytautas Didysis ketino atiduoti Ordinui ir ši akcija buvo sustabdyta tik Jogailos dėka. Taigi kariavome mes, o Baltijos jūrą turi latviai (500 km jūros kranto) ir estai (3794 km). Argi neapmaudu?

Dar didesnis apmaudas būtų buvęs, kai latviai į Palangą labai rimtai pretendavo 1920 m. Mat 1817 m. Palangą Rusijos caras atskyrė nuo Žemaitijos, o tiksliau – nuo tuometinės Vilniaus gubernijos, ir prijungė prie Kuršo. Jei ne rašytojas Jamesas Youngas Simpsonas, lietuviams galėjo likti Palanga tik prisimenant Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzę“ ar pirmąjį lietuviškąjį teatriuką su spektakliu „Amerika pirtyje“.

Bet visa tai laikykime juokais.

Rimtesni pasižvalgymai – po Lietuvos ir pasaulio geografiją. Donaldo Trumpo pergalė su šūkiu „Amerika aukščiau visko“ amerikiečius patraukė, nors ir primena rašytojo Thomo Manno neapgintą „Deutschland uber alles“. Traukia ir vengrus su Viktoru Orbanu. Bet juos pradedi suprasti istorinėje Vengrijos sostinėje Sėkešfehėrvare pamatęs paminklą „Hungaria Restituta“ ir prisiminęs 1920 m. birželio 4 d. Versalyje pasirašytą Trianono sutartį, pagal kurią nuo istorinės Vengrijos nukirpta 2/3 gyventojų ir 2/3 teritorijos su Slovakija bei Transilvanija.

Bet ar ir juos paguodžia D.Trumpo siekis statyti tvorą su Meksika? Amerikos geopolitikas S.Huntingtonas brėžė Vakarų civilizacijos ribą Rio Grandėje, Lotynų Ameriką atskirdamas nuo Vakarų. Režisierius Quentinas Tarantino šaipėsi iš amerikiečių geografijos žinių – esą pasaulis susideda iš Amerikos, Meksikos su vampyrais ir kažko už Meksikos...

Net jei pritarsime šiai Vakarų su tvoromis civilizacijos sampratai, vis tiek turėsime galvoti, o koks yra dvasinio gyvenimo matas tiek Europai, tiek visiems Vakarams?

Ar ne dėl tokių svarstymų stokos ar net bado pavargo pasaulis ir tai išvirto tvoromis ir pabėgėliais? Ar išmoktos britų premjero Winstono Churchillio pamokos iš 1940 m., kai grėsė Europą užvaldžiusių J.Stalino ir A.Hitlerio pavojus ir suvokta, kad laisvės idėjos užnugaris yra Amerika?

Vis dėlto Vengrijos sienos (ilgiausia su Slovakija – 515 km) – tai ne JAV su Meksika. Ši driekiasi 3300 km, o tvoros reikia 1700 km.

Tada prisiminkime absurdiškiausią Europoje Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Tai tikra J.Stalino dovanėlė. Besidriekianti 678 km ji yra viena ilgiausių ES išorės sienų. Ir ne tik – Prancūzijos sienos su Belgija ir net Ispanija yra trumpesnės (po 620 km). Dar vienas galvos skausmas iškyla „litvinizmo“ kontekstuose. Juk ta siena J.Stalinas ne tik nubraukė Petro Klimo iš V.Lenino išsiderėtą Beržūnos ribą, bet ir dirbtinai suskaldė Vilniją, arba senąją Vilniaus vaivadiją. Šios sienos atžvilgiu nė viena pusė iliuzijų kartais neturi.

Tad ar nereikėtų greičiau vaikyti iš galvos minčių su lenkų vaiduokliais prie Suvalkų link Mazovijos, ką žinojo jau Gediminas, o plačiau atsiverti latviams ir Rygai? Turime dvi draugiškas kaimynes. Neįsivaizduokime, kad turime Palangoje kūlgrindą į Švediją.

Alfredas Bumblauskas. Tvoros ir sienos tarp tautų