Tęsiantis sovietmečio paminklų egzorcizmui noriu pateikti kelias savo pastabas, nelemsiančias šio proceso.

Skaitau lietuvių literatūros klasiko B.Sruogos impresiją apie S.Nėrį iš 1931 m. Lietuvos jaunimo ekskursijos į Vakarų Europą: „Iki Reino Salomėja buvusi linksma, šneki, „visuomeniška“, nuo Kelno katedros visa pasikeitė. Nutilo. Susikaupė savyje, tarytum kažkaip susitraukė, palinko.

Stengdavosi nuošaliau laikytis. Tiktai jos akys pasidarė tokios didelės, didelės, viską godžiai sekančios, tarytum ryte ryjančios – akys, kuriose ne kartą ištrykšdavo pasigrožėjimo ašaros.... Milane prie Duomo – ištisas valandas sėdi. Beveik nejudėdama. Žodžio nepratardama.

Įsmeigusi akis į tą su niekuo nepalyginamos architektūros grožį... Ir – nuostabus dalykas. Salomėja, tokia jautri, taip greitai į viską reaguojanti, šių išgyvenimų tematika nesukūrė, berods, nė vieno eilėraščio.“ (O po dešimties metų parašė poemą, dėl kurios norėtųsi ne tik paminklą nugriauti, bet ir trinte ištrinti iš lietuviškos kultūros. – Aut.)

Kaip tai atsitiko? Kodėl? Neatsakius į šį klausimą jos kūryba iki galo nebūtų suvokta. Kaip ir visas S.Nėries gyvenimas. B.Sruoga jau impresijos įžangoje apibendrina: „Salomėja – lyrikė iki kaulų smegenų. Visa jos stiprybė, visas jos grožis – lyrinis emocionalumas. Be lyrikos Salomėjos nėra.“

Būtent dėl to išskirtinio talento menininkei, ne visuomenininkei ar politikei, o poetei lyrikei, ir yra sukurtas paminklas, prie kurio verdančios aistros gali prikelti ir iš mirusiųjų.

[[ge:lrytas:lrytas:34884164]][[ge:lrytas:lrytas:35044989]][[ge:lrytas:lrytas:35152042]]

Kiek girdėjau viešų disputų, ar reikalingas paminklas poetei šioje Vilniaus vietoje, įsidėmėjau kelias pastabas, kad talentinga skulptūra, vaizduojanti išgyvenimus ir dramą, o ne „pirmyn į komunizmo rytojų“, sukurta remiantis pačios S.Nėries išpažintimis, tikriausiai žinomomis ir skulptūros autoriui.

Vieną tokią papasakotą išpažintį ir aš galiu paliudyti.

Teko asmeniškai ne kartą kalbėtis su iškiliu tarpukario kultūrininku, žymiuoju „Naujosios Romuvos“ redaktoriumi Juozu Keliuočiu (1902–1983), tąsytu ir daužytu sovietų lageriuose, ne pasitraukusiu į Vakarus, o gyvenusiu okupaciniu laikotarpiu už 15 rublių per mėnesį.

Jo žodžiais, baigiantis karui susitikęs su anksčiau gerai pažįstama S.Nėrimi ir atvirai jai papriekaištavęs, ką esą ji padariusi savo kelionėmis pas „tautų gelbėtoją“.

S.Nėris nieko neatsakiusi, tik ilgai verkusi įsikniaubusi į garsaus redaktoriaus petį.

Kiek žinau, šį epizodą J.Keliuotis yra pasakojęs ir kitiems asmenims, tarp jų žymiam literatūros kritikui, mokslininkui V.Kubiliui. O gal ir skulptūros autoriui V.Vildžiūnui?

Mano požiūriu, skulptūra turėtų likti ten, kur stovi, kaip poetei be jokių prirašytų visuomeninės veiklos nuorodų.

Kita vertus, neišgalvoti, paremti konkrečiais faktais ir priešingai manančiųjų argumentai.

Mano manymu, nėra bendro kriterijaus, ką nugriauti, ką palikti. Kiekvienas atvejis individualus. Bet sveriant argumentus „už“ ir „prieš“ svariausias iš jų turėtų būti meninė kūrinio vertė.

Pavyzdžiui, skulptūros ant Žaliojo tilto galėjo likti. Jos gerai atrodė įvairių statinių ansamblyje. Puikus J.Mikėno paminklas P.Cvirkai, bet perskaičius jo karo meto ir pokario publicistiką plaukai piestu stojasi, jau nekalbant apie konkrečius, be jokios abejonės, labai talentingo rašytojo veiksmus.

Ir visai be reikalo neliko moters Kryžkalnyje.

Pasaulyje panašių paminklų, tik su kitokiu turiniu, daug.

O štai įvairių laikotarpių, tarp jų ir fašistinio, architektūros statiniai net specialiai paliekami. Tik kai kurie užrašai ir ženklai nukrapštomi.

Prognozuoju, kad po šimto metų, jei nebūsime nusiaubti trečiojo pasaulinio karo ar kokios nors gamtos katastrofos, visos valstybės saugos tai, kas iki tol sukurta, nepaisant religinių, politinių ar kitokių skirtybių, kaip dabar Europoje garbiname kiekvieną senovinę smulkmeną, nors karai ir vandalai daužydavo viską, kas pakeliui pasitaikydavo.

Jei išliks Grūto parkas, kada nors jis bus didžiausias atradimas.

Milžiniškos vandens stichijos jau plauna ir nuplauna dalies valstybių regionus, pakeliui nunešdamos ir meno vertybes, dėl kurių gal jau ideologiškai buvo svarstoma, palikti jas ar ne. Nebereikės ir nukelti, potvynis jas nuneš.

Paminklus, meno vertybes reikia saugoti, o ne naikinti. Didelių lėšų reikia tiek galimų katastrofų prognozėms, tiek prevencijai, tiek padariniams įveikti ir aibei kitų problemų spręsti.

O kam šiuo metu ruošiamasi skirti kosmines išlaidas? Tiesą sakant – esamiems karams tęsti ir rengtis būsimiems, kurie naikins žemynus ne blogiau už gamtos stichijas.

Kadaise karų virtinę išgyvenusi Europa pradėjo jungtis į bendriją, kad karai pasibaigtų, o dabar sąjungos lygiu ruošiasi žygiuoti intensyvios militarizacijos keliu. Kur link? Savaime suprantama, trečiojo pasaulinio karo kryptimi.

Kad ginklavimasis yra galimo karo stabdymo priemonė, atgrasa, yra „pasaka mažiemus“ (vėl prisimenant S.Nėrį).

Pagamintas ginklas anksčiau ar vėliau iššauna, nes tam ir skirtas. O dabartinis karas Ukrainoje rodo, kad iššauna net tas, kuris kadaise lyg ir amžiams buvo nugrūstas į sandėlį. Net sunaikinti skirti ginklai atgyja įvairiose teroristinėse gaujose.

Pasaulis turi nedelsdamas imtis karų stabdymo ir jų užkardymo ne karinėmis priemonėmis, ne ginklavimosi varžybomis.

Iš padrikų frazių JAV prezidento rinkimų kampanijos metu supratau, kad naujasis Amerikos vadovas norėtų tokiu keliu eiti, bet pastarųjų dienų įvykių fone pradėjau tuo abejoti.

Mečys Laurinkus. Prognozė, kas laukia, jei nebūsime nusiaubti Trečiojo pasaulinio karo