Beveik dešimt pastarųjų metų apie Siriją pasaulio žiniasklaidoje pasirodydavo tik fragmentiškos žinutės. Ir staiga – lavina netikėtumų.

Sirijos kariuomenė, palikdama ginklus, tiesiog skuodžia iš mūšio lauko, o vėliau iš Damasko gyventojų sužinome apie persirengusius civiliniais rūbais sprunkančius miesto gynėjus.

Kur dingo kadaise kaip liūtas vaizduota Sirijos kariuomenė?

Kur pradingo Sirijos vadovas, greitai paaiškėjo – Maskvos priemiestyje, ir ne su ubago terba.

[[ge:lrytas:lrytas:35609802]]

Pastarąją detalę nejučia susiejau su senu apsilankymu Sirijoje, kai dar buvo gyvas B.al Assado tėvas su įspūdingais savo paminkliniais atvaizdais (ant jų dabar joja sukilėliai) ir vos ne miesto kvartalo dydžio gyvenamuoju plotu – jį kartu su valdžia jau rengėsi perduoti ką tik iš Londono grįžusiam sūnui.

Kalbėdamas su esamo ir būsimo valdovo aplinka nugirdau, kad diktatorius jaunesnysis nelabai norintis perimti valdžią ir linkęs užsiimti privačia veikla.

Šiuo metu galvas surėmę Rusijos politologai ir apsistojo būtent ties asmeninėmis B.al Assado savybėmis, nenoru ir nesugebėjimu suorganizuoti net menkiausią pasipriešinimą.

[[ge:lrytas:lrytas:35609802]][[ge:lrytas:lrytas:35569986]][[ge:lrytas:lrytas:35583247]][[ge:lrytas:lrytas:35579982]]

Šiaip jau dabartinei Rusijos karinei politinei bendruomenei Sirijos režimo staigi griūtis yra šokas ir strateginis pralaimėjimas.

Sunku patikėti, jog Kremlius, matydamas, kaip klostosi įvykiai, nesuprato, kuo tai kvepia. Vertinant kariniu techniniu požiūriu Rusija galėjo mobilizuoti bent laikiną pasipriešinimą, bet to nepadarė.

Vienas Maskvos politologas situaciją palygino su Ukrainos įžengimu į Kursko sritį – esą priešas nebuvo užblokuotas ir buvo praleistas.

Prognozių apie ateitį Sirijoje – aibė. Rusijos rūpestis – dvi karinės bazės, todėl Maskva jau tariasi ir su valdžią ginklu paėmusiais.

Šalis susiskaldžiusi visais požiūriais. Šiitai, sunitai, alavitai, kurdai, krikščionių bendruomenės ir visi kitokie, nors ir trumpam galintys tapti reikšmingi.

Geografiškai irgi pasidalyta. Skirtingi skirtingų valstybių interesai: vieni – Turkijos, kiti – Izraelio. O kur dar Iranas, Irakas? Turkija jau reiškia protestus dėl Izraelio veiksmų Sirijoje.

JAV įspėja naują Sirijos valdžią dėl teroristinės praeities, tiki sukilėlių žodžiais, bet vertins pagal konkrečius veiksmus.

[[ge:lrytas:lrytas:35548593]]

Europoje lyg ir džiaugiamasi nuverstu režimu, bet tuo pat metu pasigirsta balsų, kad pats laikas pradėti galvoti apie karo pabėgėlių grąžinimą į tėvynę.

O pastarųjų, prasidėjus naujiems vidiniams ir išoriniams kariniams konfliktams, gali itin pagausėti. Savaime suprantama, viską lems ekonomika. Kuri šalis Sirijai padės?

Liepsnos – ne tik Sirijoje, ir dar nežinia, į ką tai išvirs. Kunkuliuoja visas Vidurinių Rytų regionas.

Tik sofos apžvalgininkui tai gali atrodyti kaip mozaikos dėlionė. Po ta dėlione – tūkstančiai žmonių gyvybių.

Šie metai – tikra mirties šienapjūtė. Iš aukštų tribūnų skelbiama apie žygį į taiką, už durų ieškoma, kaip karą pratęsti.

Dėl Ukrainos platinama formulė – į taiką per jėgą. Tai nereiškia nieko kito, kaip karo tąsą, kol viena kariaujanti pusė kris. Tokiu atveju iš tikrųjų būtų siekiama ne derybų, o kurios nors pusės kapituliacijos.

Atnaujintos Paryžiaus Dievo Motinos katedros iškilmių fone besifotografuojančius E.Macroną, D.Trumpą ir V.Zelenskį tyrinėjo ir viešai savo išvadas skelbė išmanantieji kūno kalbą.

Jų spėjimu, V.Zelenskis erzino D.Trumpą. Gausėja politologų, teigiančių, kad pastarasis ir jo aplinka linkę kalbėtis su V.Putinu.

Iki D.Trumpui tampant visateisiu JAV šeimininku liko kelios savaitės, bet iš politiko veido išraiškos neatrodo, kad jis yra visiškai ramus dėl galimų esamo prezidento sprendimų. Pats D.Trumpas interviu kartoja žinomus dalykus, bet, pavyzdžiui, prie pažado nutraukti karą Ukrainoje prideda abejonę – jei pasiseks.

Kitų metų didžioji pasaulio politika nedvelkia rutina ir ramybe. Neatrodo, kad ramu bus ir Lietuvoje. Kaip prognozuota, Lietuvos Vyriausybė lipdoma su kliuviniais, gali prireikti net Konstitucinio teismo išaiškinimo, kokios kiekybinės sudėties ministrų kabinetą reikėtų patvirtinti.

Visuomenė, iki šiol skyrusi mažai dėmesio valdžios personalijoms, pradėjo atidžiau domėtis siūlomų kandidatų į ministrus biografijomis.

[[ge:lrytas:lrytas:35440136]]

Kai kurie piliečiai jau po kelių publikacijų žiniasklaidoje nebenori jokios valdžios. Ieškomi nauji kandidatai su skaidrumo rentgenu peršviečiamomis biografijomis, bet lieka neaišku, kokios kompetencijos ir kokių vadybinių sugebėjimų. Čia – jau prezidento eilė. O tai baisiau už „valstybinį egzaminą“.

Intelektualines procedūras įveikę kandidatai visuomenei paaiškina apie būsimus darbus ir perspektyvą, kada gyvensime geriau. Bet kol kas negirdėti net apie rinkimų kampanijos metu emociškai skelbtas permainas.

DHL lėktuvo katastrofos prie Vilniaus oro uosto tyrėjai apsistojo ties technine nelaimės versija. Daug ką svarbaus ištyrus sabotažo ar teroristinio išpuolio ženklų neaptikta.

[[ge:lrytas:lrytas:35508074]][[ge:lrytas:lrytas:35551083]][[ge:lrytas:lrytas:35552471]]

Užtat žiniasklaidoje užsikabinta už kitokio pobūdžio grėsmės – lengvos galimybės Rusijos šnipams patekti į Lietuvos partijų bei visuomeninių organizacijų gretas.

Galiu tik paantrinti – labai lengva ir paprasta tai padaryti. Šia proga ne tik Lietuvoje buvo, yra ir bus naudojamasi, nes demokratinėse visuomenėse tai atskleisti įmanoma tik itin retais atvejais.

Sovietų diktatoriaus J.Stalino laikais taip buvo patariama, kaip kovoti su priešais, prasiskverbiančiais į „gamybinius kolektyvus“: suimti visą fabriką ir paleisti po vieną, prieš tai griežtai patikrinus. Jei atviros visuomenės sąlygomis kontržvalgyba sugeba rasti šnipą visuomeninėje organizacijoje ar partijoje, vadinasi, pareigūnai dirba išskirtinai profesionaliai.

Mečys Laurinkus. Šokas ir strateginis pralaimėjimas Rusijai (2)