Baigiasi metai, artėja šv.Kalėdos. Advento laikotarpiu susimąstome apie dar vienus nejučia praėjusius metus, o vyresni žmonės – ir apie sparčiai bėgantį gyvenimą.

Šįkart pakalbėkime apie senatvę. „Senatvė“ gal ir pasenęs žodis – dabar madingesnis amžėjimas, bet tas amžėjimas kažką lyg ir nutyli ar slepia (amžėja visi – net vaikai), todėl šalia amžėjimo neatsisakysiu ir man kur kas aiškesnio senatvės termino.

Kai maždaug prieš dvidešimt metų paklausiau aštuoniasdešimtmetį švenčiančios uošvės, kokių privalumų turi senatvė, moteris ilgai negalvojusi atšovė – jokių. Toks atsakymas man buvo netikėtas – laukiau ko nors pozityvaus, na, kad ir pensija, nereikia dirbti. Dabar, kai gaunu pensiją (nors sau vis dar neprisipažįstu, kad esu pensininkas), ir pats jaučiu ateinančią senatvę. Jau galiu vardyti senatvės trūkumus. O kur privalumai?

Vis dėlto neabejoju, kad senatvė – visavertis gyvenimo laikotarpis. Todėl ir noriu suprasti tikrąją jos reikšmę.

[[ge:lrytas:lrytas:33503368]][[ge:lrytas:lrytas:34212274]][[ge:lrytas:lrytas:35044926]][[ge:lrytas:lrytas:34580919]]

Gerai, gal mano klausimas žmonos mamai buvo nekorektiškas, gal naiviai tikėjausi, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savų pliusų, senatvė – taip pat. Tarkim, senatvėje esi gerbiamas, visi nori išklausyti tavo nuomonę, laukia tavo patarimo ir padrąsinimo.

Sakote, niekam to nereikia? Net anūkams? Visus atsakymus jie gauna iš „ChatGPT“. Tada atsakykite: kam reikalingas senas žmogus? Atsakymas negailestingas – senas žmogus reikalingas tik sau. O tas senis, žiūrėk, kabinasi, įrodinėja, kad dar gali, reikalauja dėmesio, siuntinėja laiškus. Ir niekas neatsiliepia, niekas neatrašo, niekas nekviečia. Sunku susitaikyti, kad kitiems tavęs nereikia, bet jei nesugebi to suprasti – prasti, senuk, tavo popieriai, labai prasti.

O radijas vis kartoja: ori senatvė, ori senatvė... O ar jaunystė, vaikystė neturi būti orios? O visas gyvenimas ar neprivalo būti orus? Kodėl tik senatvė turėtų būti ori? Gal todėl, kad senatvėje žmogus yra žiauriai vienišas, reikalingas tik sau.

Todėl visi ir pabrėžia, kad belieka ori senatvė arba subjektyvi gerovė (žinoma, senatvėje labai gelbėja subjektyvumas). Taigi subjektyvi gerovė ir yra tai, ką pats žmogus jaučia ir galvoja, dėl ko jo gyvenimas tampa vertingas, nepriklausomai nuo amžiaus ir nuo to, kaip jį vertina kiti. Čia ir yra šuo pakastas. Girdi, senuk, jei nesugebi senatvėje susikurti subjektyvios gerovės, tai tau bus labai liūdna.

Pamėginkime suformuluoti penkias senolio gerovės taisykles.

Pirmoji taisyklė – suvokime senatvę ne kaip asmeninę katastrofą, o kaip nuostabų Kalėdų laukimą.

O kas gi ta senatvė? Natūralus gyvenimo etapas ar liga? Neganda ar dovana? Mes, lietuviai, dėl nuostabios krašto geografinės padėties turime prabangą kasmet patirti visus keturis metų laikus. Tai galime palyginti su žmogaus gyvenimo etapais. Pavasaris mums primena jaunystę, vasara – suaugusio žmogaus energiją, ruduo – brandumo vaisius, o žiema – senatvę ir mirtį.

Žiemą šalta. Ateina ir vienatvė. Ką žmogui duoda (ar galėtų duoti) vienatvės šaltis? Nuolankumą. Senatvė negailestingai griauna puikybę ir ugdo nuolankumą. Tik atšaldyti jausmai ir protas leidžia įsisąmoninti gyvenimo tikrovę.

Tik senatvė gali parodyti nepagražintą žmogaus ryšį su pasauliu. Senatvė kviečia žmogų patirti savo silpnumą. Tik silpnas ir vienišas gali įvertinti gyvenimo dovaną. Taigi senatvė verčia ieškoti ir rasti prasmę savyje.

Žiemos šaltis, sutrumpėjusios dienos sukelia šviesos ilgesį, Kalėdų lūkestį. Viliamės stebuklo ir nuolankiai laukiame Gerosios Naujienos. Tas laukimo nuolankumas ir yra giliai mumyse glūdinčios tiesos dorybė, kurią gali dovanoti senatvė. Nes senatvė iš esmės ir yra Kalėdų laukimas.

Atėjo laikas antrajai senolio taisyklei: nepakanka būti – reikia kurti. G.B.Shaw yra taikliai rašęs: „Mes nesiliaujam žaisti ne dėl to, kad senstame, o senstame dėl to, kad nustojam žaisti.“

Kūryba ir yra mūsų būtį palaikantis žaidimas. Kūrybos galime rasti visur ir nebūtinai tai meninė kūryba. Auginkime sodą, anūkus, rašykime prisiminimus, rūpinkimės augintiniais, kolekcionuokime saulėlydžius, debesis – yra nesuskaičiuojama kūrybos būdų gausa. Svarbiausia – išlikti žaismingam.

[[ge:lrytas:lrytas:35615620]]

Pamenu, apie kūrybą senatvėje įdomiai kalbėjausi su savo tėvu. Jis, būdamas septyniasdešimties, užsimanė drožinėti šaukštus ir rūpintojėlius, žodžiu, nutarė tapti dievdirbiu. Taip vienas, daugiabučio rūsyje įrengtoje dirbtuvėlėje bedrožinėdamas, jis savaip medituodavo. Pasakojo, kad dirbdamas mintimis nuklysdavo į tolimiausius prisiminimus, o kartais išvysdavo reginius, kurių kilmės nei žinojo, nei prisiminė. Droždamas drožlę po drožlės sulaukdavo ir vertingų idėjų, netgi nurodymų, kad, girdi, kūrinys baigtas, imkis kito.

Tėvas drožė sau – po jo mirties ne tiek daug tų šaukštų ir dievukų liko. Bet aš paveldėjau ne drožinių kolekciją, o savo laimę radusio tėvelio paveikslą. Tėvas senatvėje išlaikė pagarbą savo gyvenimui, išliko orus ne dėl to, kad kiti leido oriai amžėti, o dėl to, kad pats sugebėjo kūryba įprasminti savo vienatvę.

Dabar – reklaminė pauzė! Turiu gerų naujienų: jau greitai mūsų (turiu omeny ir save) senių vienatvę sušildys ištikimas draugas. Su juo bus galima diskutuoti visomis dominančiomis temomis, jis sutvarkys visus mūsų reikalus – bus mūsų agentas, jis slaugys mus, ruoš maistą, vairuos automobilį, linksmins ir kitaip rūpinsis.

Tai absoliučiai kantrus ir ištikimas gyvenimo palydovas. Jo vardas Alpha Robas – dirbtinio intelekto valdomas humanoidinis robotas. Žinoma, tai nepigus draugas – gali kainuoti brangiau negu naujas automobilis. Teks taupyti arba (jei pasiseks) Alpha Robą dovanos vaikai, kad tėvelis būtų ramus ir laimingas, – neskambinėtų piktas, kad vaikai jį pernelyg retai lanko.

Žodžiu, pats laikas paminėti trečiąją senolio taisyklę – metas pasirūpinti tinkamu senatvės finansavimu, nes (galimai) ateityje ta ori senatvė pareikalaus kur kas daugiau lėšų nei dabar.

Ketvirtoji senolio taisyklė – dar būdami stiprūs susirūpinkime sveikata ir amžėjimo būstu, nes kai ateis senatvė, gali būti per vėlu. Ypač svarbi mentalinė sveikata, nes jei pasenę prarasime nuovoką, tapsime panašūs į daržovę ir teks gyvenimą baigti slaugos namuose ar kokiame hospise.

Šitokia perspektyva tikrai nedžiugina – kiekvieno senolio svajonė senti savo namuose.

Šiuo klausimu Belgijoje ėmėsi tyrimų HOUSE projektas, kurio dėmesio centre – Flandrijoje gyvenantys senjorai. Ką parodė tyrimai? Daugelis žmonių sendami nori to paties: likti savo namuose, kuo ilgiau išlaikyti nepriklausomybę, o prireikus kreiptis pagalbos ne į slaugos institucijas, o į šeimą ir draugus. Buvimas savo namuose senstant vadinamas „amžėjimu vietoje“ („aging in place“).

Bet esama ir grėsmių. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių ir jų šeimų nariai nerimauja dėl saugumo, senolių judumo ar kitos kasdienės veiklos. Taigi gyvenimas namuose senstant reikalauja kruopštaus pasiruošimo ir planavimo (beje, mudu su žmona jau numatėme, kokius savo namo patobulinimus turime padaryti, kad galėtume saugiai amžėti. Svarbiausias iš jų – keltuvas į antrą aukštą).

[[ge:lrytas:lrytas:35615621]]

Tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės apie 80 proc. laiko praleidžia savo namuose ir net 40 proc. iš jų būstų yra netinkami – juos reikia rekonstruoti, pritaikyti arba keisti. Vadinasi, kai kalbame apie „amžėjimą vietoje“, privalome turėti omeny „kokybišką amžėjimą tinkamoje vietoje“.

senolio penktoji taisyklė – geriau sudilti negu surūdyti.

Kalbu ne vien apie fizinį darbą, mankštą arba pasivaikščiojimus gamtoje. Kalbu apie senatvėje mus puolančią neviltį – dvasines rūdis. Manau, kad didysis senatvės iššūkis – neprarasti gyvenimo prasmės jausmo. Priešingai – kuo ilgiau gyveni, tuo prasmingesnis gyvenimas turėtų būti. Tai tarsi sluoksnis po sluoksnio atkasamas lobis – džiugus finalas, kur viskas pergalingai stoja į savo vietas.

Žodžiu, senas žmogus turėtų suprasti, kad kitiems jis jau nebenaudingas, tačiau sau kaip niekad reikalingas.

Seniui geriausias variantas – išeiti į kalnus. Tiesa, Lietuvoje kalnų nėra, bet dar yra miškų ir pelkių. Tai logiška – jei jau vienišas, gali sau leisti ne tarnauti giminei, nusenusiems draugams, feisbuko burbului ar visuomenei, o tapti vienuoliu.

Pasisakau už tikrus iššūkius – senatvėje galime viską pradėti iš naujo, patirti kad ir neilgą, bet visiškai laisvą nuo užgyvento turto ir santykių paveldo gyvenimą. Tapti „bomžu“? Ne, vienuoliu.

Pala pala, vienuolis, vienuolynas, o kaip su tikėjimu? Va, čia ir prasideda įdomūs dalykai. Pasirodo, vienuolis ne toks jau vienišas – jis ieško (dvasingas žmogus nerūdija). Vienuolis – tai pasirengęs eiti Dvasios keliu piligrimas. Tada jau – nebe vienas, o su tikslu.

Štai ir išeitis. Ne veltui dažnas skundžiasi, kad pasiekus brandų amžių gyvenimas tampa nepaprastai slogus, beviltiškas.

Tikėjimas yra sprendimas. Kalėdos yra viltis.

Algirdas Kaušpėdas. Kam reikalinga senatvė? (1)