Iškalbingas vaizdelis – britų vaikų rašytojo Terry Deary knygoje „Kraupioji istorija“ mokytojas, išsitempęs prie lentos, kankina mokinius klausimais apie datas.

Viena mokinukė kamantinėjama: „Kuriais metais keliautojas Kristupas Kolumbas perplaukė Atlantą?“ Mergaitė atsako: „Mokytojau, Kolumbas perplaukė Atlantą ne metais, o laivu!“

Juokas juokais, tačiau šita datų bakchanalija neugdo ne tik mokinių, bet ir mokytojų, o kartu ir politikų fantazijos bei vaizduotės, neugdo kūrybiško nepaklusnumo ir neruošia realiam pilietiniam pasipriešinimui.

Šiandien abejoti istorijos nauda yra prasto tono ženklas. Gali greitai būti nušvilptas.

[[ge:lrytas:lrytas:35637327]]

Bet juk austrų ir anglų filosofas Karlas Raimundas Popperis rašė apie didelės dalies istorikų mąstymo skurdą (pavadino tai istoricizmo skurdu), o dar anksčiau vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche rašė ne apie istorijos naudą, o apie žalą.

Bet koks nukrypimas į antikvarinę, monumentaliąją ar kritinę istoriją yra žalingas. Mūsų visuomenė šiandien dažnu atveju įsivėlusi į muštynes, kam statyti paminklus ir kuriuos nuversti.

Monumentalistai ir kritikai audžiasi išsijuosę, kad net memorialinės plokštės nudaužomos ir per naktį atkuriamos. Istorikų pasaulis dažnai tyli, nes jis visokią istoriją myli, ir kuo jos daugiau, tuo geriau.

Ne vienoje vietoje jau yra pasigirdę balsų apie nacionalinės kultūros kanono stoką. Latviai tokį turi, atrodo, ir danai, olandai, lenkai. Kritikos tokie sąrašai gali sulaukti kuo banaliausios – nedemokratiška.

[[ge:lrytas:lrytas:34291413]][[ge:lrytas:lrytas:34682545]][[ge:lrytas:lrytas:35151980]][[ge:lrytas:lrytas:35645642]]

Tačiau juk bet kokiai mokymo programai gali pritaikyti tokią kritiką.

Kita vertus, nuskurdinamas reiškinio įvaizdis ir pažinimas. Bet jei iš mokinio, kario ar taksi vairuotojo reikalausi 100 datų, jis nežinos nė vienos. Gerai – gal vieną, kada vyko Žalgirio mūšis.

Bet esminis klausimas kiekvienam programos ar vadovėlio autoriui yra atsakyti, kas yra svarbu, o kas ne. Sena žemaičių patarlė sako: „Svarbu yr ne kas yr svarbu, o svarbu yr tas, kas yr nesvarbu.“

Taip ir reikėtų prieiti prie atmintinų metų, o juo labiau – dienų.

Esame minėję, kaip sunkiai skynėsi kelią į Atmintinų datų įstatymą Gegužės 3-iosios Konstitucija. Kompetentingais liudijimais, tik per aštuonis atidėjimus prieita prie susitarimo, kai netgi biudžeto įstatymams priimti kartais užtenka šešių teikimų.

Pamažu į atmintį grįžta visa poliublijinė Lietuvos istorija, kuri ne vienos istorikų kartos buvo pasmerkta ir nurašyta taip, kaip ir Gegužės 3-ioji.

Grįžta visa valdovų Vazų epocha, kurios žymiausi reiškiniai – trys šventieji (šv.Kazimieras, šv.Andriejus Bobola, šv.Juozapatas), trys Oskarai ar Nobeliai (M.K.Sarbie– vijus su popiežiškuoju poetų vainiku, Martyno Smigleckio „Logika“ protestantiškoje Anglijoje, parodanti Vilniaus jėzuitinio universiteto profesūros reikšmę to meto Europai, Kazimieras Semenavičius su „Didžiojo artilerijos meno“ šlove, vainikuojančia kitų ryškių Lietuvos inžinerijos žvaigždžių – Juozo Narūnavičiaus-Naronskio, Adomo Freitago ar Frydricho Getkanto kūrybą).

Atminties įteisinimo sulaukė ir trys didžiosios kelionės (Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio į Šventąją Žemę, Andriaus Rudaminos į Makao, Adomo Kurcijaus į Naująjį Amsterdamą).

Tyčia nukelkime į minties pabaigą tris didžiąsias Jono Karolio Chodkevičiaus pergales prieš tris didvalstybes – Švediją, Maskvą ir Turkiją.

Taigi Vazų epocha – senosios Lietuvos aukso amžiaus tąsa ar net kulminacija, trukusi iki Tvano.

Bet ir vėliau turime ne tik Šv.Petro ir Povilo ir Pažaislio baroką iš Šveicarijos Lugano, o kartu ir Joną Kristupą Glaubicą – Vilniaus liuteronų bendruomenės narį, kurio kūrybos svarbą žinojome nuo Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus meno“ laikų.

Drįsčiau manyti, kad vertas Vilniaus tarybos ilgametis „drožimas“ už šiam Vilniaus siluetų kūrėjui suteiktą gatvėvardį kopūstų lauke Tarandėje (nevilniečiams pranešame – tai priemiestis link Širvintų ir Ukmergės). Visą laiką kartodavome, kad ne kaimiečiams ir kauniečiams suprasti Vilniaus silueto svarbą nacionalinės kultūros kanoniniam sąrašui ir lietuviškajai tapatybei.

Tiesa, neseniai atėjo džiugi žinia: J.K.Glaubico vardas suteiktas Subačiaus apžvalgos aikštelei su vaizdu į Vilniaus senamiestį.

Žodžiu, judame į priekį ne tik su atmintinomis dienomis ar asmenybėmis, bet ir su atmintinais metais. Nors ir čia dar visai neseniai buvo galima koją nusisukti: 2017–2022 m., per šešerius metus, buvo sugalvota paminėti net 63 reiškinių metines, vidutiniškai po 10 per metus. Mūsų atminties sergėtojai aiškiai mokėsi prastose istorijos pamokose, per kurias kalamos tik datos.

Pastaruoju metu reikalai iš tikrųjų apsitvarkė. 2023-ieji buvo paskirti Vilniaus 700-osioms įkurtuvėms su Gedimino laiškais, Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos (100-metis) bei šv.Juozapato kankinystės 400 metų sukakčiai.

Nėra prie ko prikibti – bravo!

Šie metai buvo skirti Dainų švenčių 100-mečiui, įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą 20-mečiui ir diplomatams Lozoraičiams atminti.

Gerai šiuo požiūriu atrodo ir 2025-ieji. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Lyrikos“ vainikavimo 400 metų sukaktis teikia pretekstą minėti visą Lietuvos baroko kultūrą.

Šalia to – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios gimimo metinės ir inžinieriaus Antano Gustaičio lėktuvo ANBO sukūrimo 100– metis. Taip sudėliojus prioritetines datas jau galima eiti į mokyklą dirbti su vaikais.

Tik prieš tai būtų gerai surengti egzaminus Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams pagal minėtas 63 datas iš praėjusių metų, kad jiems praeitų noras gausinti minėjimų skaičių.

Šiaip ar kitaip, pradėjo persverti civilizacinė dimensija, rūpi pažangos ir aukštos prabos kultūros, o kartu ir mūsų tapatybę konstruojantys reiškiniai. Tad grįžkime prie pradžių – vėliavos keliamos Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Sakom – kėlėmės, griuvom, vėl kėlėmės, dabar atsistojom ir stovėsim amžinai.

Vis dėlto ar nereikėtų kartkartėmis pasiklausti, o kas kaltas, kad griuvom? Juk Liepos 6-osios idėja ne tik su Mindaugu, bet ir su Palemonu ar Šventaragiu, Gediminu ir Vytautu Didžiuoju pražuvo tik Tado Kosciuškos laikais.

Akivaizdu – kalta Rosija su Kotryna. Bet kodėl nesvarstom targovitėnų, pasikvietusių 1792 m. į pagalbą rosijanus, vėlesnių antkapinių užrašų „Kvailiai buvome, bet ne niekšai“. Jautė kažką prisidirbę.

1792 m. liepos 23 d. nubalsavome 7 balsais prieš 5 priimti Kotrynos notą ir nesipriešinti. Ar minėsime liepos 23-iąją?

Lygiai taip pat Vasario 16-osios likimą reikėtų matyti ne tik per sovietų invaziją ar per herojinę partizanų vadų aštuonetuko 1949 m. vasario 16 d. rezoliuciją, bet ir per 1940-ųjų birželio 15-osios peripetijas.

Ar prezidentas Antanas Smetona, po kelių mėnesių (1940 m. lapkričio 23 d.) Šveicarijoje paleidęs į šviesą „Kybartų aktus“, nesijautė lygiai taip pat – jei neprisidirbęs, tai bent „nedadirbęs“ (reikalingas žodis, leistas Bronio Savukyno ne tik užstalėje).

Geriausiu atveju sakoma – tik prezidentas A.Smetona, generolas Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir pedagogas Konstantinas Šakenis (neretai pastarieji du užmirštami) pasisakė už tai, kad sovietų reikalavimai būtų atmesti, o visi kiti agitavę už beatodairišką ultimatumo priėmimą.

O kas tie visi kiti? Aktyvusis Kazys Bizauskas su pasyviai besilaikiusiu Antanu Merkiu, Juozas Audėnas ir Vincas Vitkauskas. Bet juk taip pat keturi! Kazimiero Masiliūno šiai grupei priskirti tikrai negalima – juk jo pozicija yra taip pat priešintis, bet ne ginklu, o protestais ir Vyriausybės egziliu.

Anot A.Smetonos, tokiai pozicijai pritaręs ir Antanas Tamošaitis (nors, pagal K.Musteikį, jis tyli taip, kaip ir Stasys Pundzevičius). Ernesto Galvanausko nėra. Tiesa, telegramomis atakuoja, kad reikia sutikti su ultimatumu, Maskvoje esantis Juozas Urbšys. Priskirkime jį prie posėdžio dalyvių. Bet ir tai padarę rezultatą gausime tokį: 5 (su K.Masiliūnu) – už priešinimąsi, 5 (su J.Urbšiu) – suž ultimatumo priėmimą.

Bet kodėl vis dėlto Lietuva nepareiškė protesto? Kodėl nebuvo iniciatyvos sudaryti egzilinę vyriausybę? Kodėl geografą ir keliautoją Kazį Pakštą prezidentas, ministrai ir kariškiai laikė panikieriumi?

Nagi, ar kam patiktų teiginys, kad kai reikės šauti, nebus kam duoti įsakymo.

Tad ar kada nors pradėsime minėti apsileidimų, bailumo ar gėdos datas? Taip ir matau istoriją tomis dienomis kaip didelį teatrą, kur mokytojai ne K.Kolumbo datos reikalauja, o svarsto, kaip reikėjo pasielgti tomis lemtingomis dienomis.

Ar visus paliečia praeities gėdos šleifas? O kaip elgtųsi mokytojai?

Alfredas Bumblauskas. Ar minėsime ir gėdos datas?