Naujos sudėties Seimas pagaliau priėmė reikšmingą patriotinį sprendimą – suteikė valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.

Po to iš karto visuomenę pasiekė žinia, ne kokio turinio religinei bendrijai suteiktas reikšmingas statusas, o kokių „privilegijų“ ji sulauks – teisės į žemės mokesčio lengvatą, kriviai bus privalomai draudžiami socialiniu draudimu, santuokos prilyginamos sudarytoms civilinės metrikacijos įstaigose, galimybės savo idėjas skleisti mokyklose.

Ketverius metus pripažinimui priešinosi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), pagal šio pavadinimo antrąjį dėmenį tai visai natūralu ir logiška, nes konservatoriškų pažiūrų partija egzistavo tik jos kūrimosi pradžioje.

Per ankstesnes diskusijas Seime neapsieita be įžeidimų „Romuvai“ – esą ją sovietinė valdžia toleravusi, o katalikus persekiojusi.

[[ge:lrytas:lrytas:7695346]]

Mandagus atsakymas į šį iškreiptą vertinimą būtų toks: „Romuva“ ir jos puoselėtojai (konkrečiai – J.Trinkūnas) buvo KGB persekiojami ne mažiau nei Katalikų bažnyčia. 1969 m. įsikūrusi „Romuva“ uždaryta 1971 m. O, pavyzdžiui, Rasos šventė iš Kernavės išguita pasitelkus pretekstą, kad gamtos garbinti draustinyje negalima, ten geriau netrukdyti CK medžiotojų būreliui.

Šįkart naujam „Romuvos“ statusui prieštaravo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai atstovaujanti Seimo narė R.Tamašunienė.

[[ge:lrytas:lrytas:33503368]][[ge:lrytas:lrytas:35612490]][[ge:lrytas:lrytas:35695800]][[ge:lrytas:lrytas:29119522]]

Anot jos, tai kuria religinės tapatybės konflikto galimybę, ir papildė: „Aš norėčiau pabrėžti, kad tai nėra religija.“

Diskutuodamas noriu pateikti tarptautiniu mastu žinomo religijų tyrinėtojo M.Yorko žodžius: „Žmoniją, gamtą ir visokį antgamtiškumą, koks tik galėtų būti ar nebūti, pagonybė regi kaip iš esmės dievišką. Kaip tik ši visa persmelkiančio dieviškumo ar bent jo galimybės įžvalga ir sieja tarpusavyje įvairiausias individualias pagoniškojo religingumo apraiškas. Vietoj įsigalėjusio, nors tolydžio krioštančio, nusistatymo abejoti ir neigti pagonybę kaip religiją aš sakau, kad pagonybė – tai šakninė religija.“

2002 m. lankydamasis Lietuvoje mokslininkas apibendrino: „Romuvos“ religija atlieka svarbų vaidmenį atgaivinant pamirštą tautos dvasingumą. Tai svarbu ne tik jūsų kraštui, bet ir platesnei visuomenei. Kaip šiuolaikinių religijų tyrinėtojas aš manau, kad jūsų Vyriausybė privalo paremti senąsias krašto dvasines tradicijas ir suteikti joms lygias teises su kitomis, jau jas turinčiomis.“

Manau, po šiais žodžiais pasirašytų ir pasaulyje žinoma baltų tyrinėtoja M.Gimbutienė.

Kalbant apie R.Tamašunienės minimą numanomą „religinės tapatybės konfliktą“ pravartu pacituoti religijotyrininkę E.Trinkauskaitę- Jonson: „Prigimtinė religija orientuojasi į prasmingą ryšį su žeme ir kraštovaizdžiu. Tradicinė kultūra randasi iš darnių santykių su vieta. Kraštovaizdis, jo savybės ir vietinis klimatas formuoja konkrečios vietovės kultūrą ir net žmonių būdo bruožus.

Lietuvos dominuojanti religija Romos katalikybė per ilgą laiko tarpsnį buvo susieta ir su prigimtine – kitaip ji nebūtų sėkmingai prisitaikiusi prie giliai įsišaknijusios prigimtinės Lietuvos tradicijos.“

Šia tema yra nemažai ir kitų Lietuvos mokslininkų tyrinėjimų.

Daug originalaus dėmesio tam skyrė jau miręs žinomas Seimo narys, uolus katalikas A.Patackas, su kolega išleidęs „Virsmų knygą“ (2002 m.).

Apie didžiąsias metų šventes religijotyrininkė, J.Basanavičiaus premijos laureatė N.Laurinkienė taip rašo: „Kalėdų švenčių periodas laiko požiūriu beveik sutampa su žiemos saulėgrįža. Kalėdų šventėje susipynė ir susisluoksniavo senieji ir vėlyvesni tikėjimai.“

Jos nuomone, Kūčių vakaro vaišės savo esme – aukojimas. Beje, unikalus Europos kultūroje reiškinys.

Baltų religija egzistavo, ji turėjo apibrėžtą turinį, savo vaidmenį ir etinį kodeksą. Kitos iki šiol dominuojančios religijos fone baltų religija įvairiomis formomis išlaikė savo savastį ir tęs savo veiklą kaip valstybės pripažinta netradicinė religija. Nors ji tokia pat tradicinė, ne iš kosmoso atnešta, kaip ir dominuojanti.

Pasikeitė ir prigimtinių religijų pažinimas (jis tapo daug gilesnis), ir vertinimas.

Pradedama įsisąmoninti, kad globaliame pasaulyje greta vieni kitų gali egzistuoti skirtingi tikėjimai ir religijos, nors kol kas tebevyksta (tiesa, vis rečiau) religiniai karai. Ir net vienos konfesijos ribose.

Žvelgiant į kelių dešimtmečių atkurtos Lietuvos nueitą kelią nesunku pastebėti, kad socialdemokratai tautinei kultūrai skiria kur kas daugiau dėmesio nei iš Sąjūdžio branduolio atėjusi TS-LKD.

Sąjūdis savo ateities projektuose turėjo originaliai sumanytą tautinės mokyklos programą ir kitus su tautinės savimonės ugdymu susijusius elementus, tačiau, Lietuvai pasukus ES regiono kosmopolitinės (faktiškai – anglosaksinės) kultūros valstybės modelio keliu, nacionalinė kultūra apsiribojo tautiniais šokiais, dainų šventėmis ir tautine kulinarija.

Tuo dabartinė Lietuva iš esmės skiriasi nuo tarpukario valstybės, kuri net savo kultūros filosofiją buvo sukūrusi.

Vis dėlto socialdemokratų intencijose ir net sprendimuose sublykčioja nacionalinio savitumo aspiracijos.

Jos net į ekonomiką persimesdavo, galima prisiminti garsųjį šūkį „Pirkime prekę lietuvišką“.

Diskusijose prieš Seimo rinkimus susirūpinimas nacionaline valstybe sklido net iš trijų organizacijų, bet į parlamentą pateko tiktai vienas asmuo iš susibūrimo, pasivadinusio „Nacionaliniu susivienijimu“.

Teigiamas pabalsavimas dėl „Romuvos“ – dėmesį atkreipiantis kelio ženklas, bet ar kas dar eis ta kryptimi, gal ir pamatysime.

Mečys Laurinkus. Po ketverius metus trukusio konservatorių priešinimosi – reikšmingas patriotinis sprendimas