Pasirodė, kad šeimininkauti šalies politikos virtuvėje Remigijui Žemaitaičiui sekasi ne taip jau gerai, kaip dorotis su aštuonkojais savo virtuvėje.

Nors lietuviška politikos virtuvė buvusiam Seimo vicepirmininkui, atrodytų, turėtų būti net labiau pažįstama nei jo mėgstami ruošti patiekalai iš jūrų gėrybių, vieno politinio „aštuonkojo“ R.Žemaitaitis neįveikė.

Žinoma, turiu galvoje Sauliaus Skvernelio ir buvusių valstiečių glėbį pasirinkusią Agnę Širinskienę bei triukšmingomis jos skyrybomis su R.Žemaitaičiu pasibaigusią kone mėnesį trukusią politinę „santa barbarą“.

Sunku pasakyti, kaip ir kodėl A.Širinskienė pati įlipo į R.Žemaitaičio užkaistą puodą? Gali būti, kad to priežastimi galėjo būti ir paprasčiausias noras vėl atsidurti Seime.

[[ge:lrytas:lrytas:36040400]]

S.Skverneliui ir jo vadovaujamiems demokratams prieš rinkimus A.Širinskienei atsukus nugarą, tokia galimybė atsirado laiku peršokus ant buvusio bendrasuolio vadovaujamos „Nemuno aušros“ bangos. Ji A.Širinskienę pamėtėjo ne tik į Seimą, bet grąžino tiesiai į valdžią, kurios skonį buvusi valstietė ir jų lyderio Ramūno Karbauskio tuometė dešinioji ranka dar turėjo justi.

Gali būti, kad Seimo vicepirmininke tapusi A.Širinskienė nusprendė verčiau netekti šio posto nei kartu su ultimatumais besisvaidančiu R.Žemaitaičiu ir jai staiga svetima tapusia aplinka vėl atsidurti opozicijoje.

[[ge:lrytas:lrytas:36040928]][[ge:lrytas:lrytas:36055131]][[ge:lrytas:lrytas:36095484]][[ge:lrytas:lrytas:36096440]]

Mat pasiklausius A.Širinskienės panašu, kad R.Žemaitaitis nenurims ir pavasarį gali vėl imtis eksperimentų – ne tik savo, bet ir valdžios virtuvėje.

Galima tik įsivaizduoti, kaip tai atrodys, kai šalia improvizuoti linkusio aušrininkų šefo nebus tokios patyrusios ir viską kontroliuoti užsimojusios pagalbininkės kaip A.Širinskienė.

Tiesa, atrodo, kad net ir jai nepavyko iki galo perkąsti R.Žemaitaičio ir jo plano, jei toks iš viso yra. Galbūt A.Širinskienės suvokimas, kad ji nekontroliuoja link jam vienam žinomų orbitų skriejančio bendražygio, ir tapo politinių skyrybų priežastimi?

Ar tik ne dėl panašios priežasties iširo ir padebesiais skrajojusio R.Karbauskio bei tvirtai į žemę įsikibusios A.Širinskienės duetas, kuris atrodė neišskiriamas?

Aštuonkojo paruošimas kartais pakiša koją ne vienam. Tiesa, virtuvės specialistai žino keletą gudrybių, kurios padeda išvengti nesėkmių dorojantis su šiuo galvakojų moliuskų būrio atstovu. Virtuvėje suktis mėgstantis R.Žemaitaitis apie jas pats užsimena savo rinkėjams skirtose kulinarijos pamokėlėse. Keista, kad šių žinių jis nepritaikė politikos virtuvėje.

[[ge:lrytas:lrytas:36044337]]

Anot žinovų, paprasčiausias būdas gerai paruošti šviežią aštuonkojį – jį kiek pamušti virtuviniu kepsnių plaktuku ir po truputį pratinti prie verdančio vandens. Iš pradžių po 20 sekundžių, vėliau panardinti ilgesniam laikui, bet jokiu būdu iš karto nemesti egzotinio jūrų gyventojo į kunkuliuojantį vandenį.

Gali būti, kad R.Žemaitaičio klaida, jog tokių pačių gudrybių jis ėmėsi ir su visiškai šviežiais, ir su jau paruoštais, kitaip tariant, virtais, „aštuonkojais“.

Dėl „Nemuno aušros“ šefo virtuvėje vis dar burbuliuojančių politikos naujokų – atskira kalba. Jau Kalėdų išvakarėse daug kam tapo akivaizdu, kad eksperimentinis R.Žemaitaičio patiekalas su įsigytu jau paruoštu „aštuonkoju“ nepavyko, – jo nei ant šventinio stalo patieksi, nei pats ragausi.

R.Žemaitaičio „aštuonkoju“ šį politinį sezoną tapusią A.Širinskienę galima kritikuoti dėl dažnai keičiamų politinių stovyklų ir lipdyti perbėgėlės etiketę.

Vis dėlto jos pateikiami skyrybų argumentai aiškūs ir pakankamai suprantami – patyrusi politikė nematė galimybės produktyviai dirbti su bangas dėl Seimo vicepirmininko posto keliančiu partijos vedliu ir jam pataikaujančiais naujokais ir negali oponuoti Vyriausybės programai, prie kurios rašymo pati prisidėjo.

Turbūt pagrįsti ir viešai skambėję A.Širinskienės pasipiktinimai dėl kai kurių R.Žemaitaičio kandidatų į ministrus ar viceministrus, ypač jei tai buvo vienasmeniai sprendimai, priimti nepasitarus nei su partija, nei su jos frakcija Seime, o galbūt kažkur už jų ribų.

[[ge:lrytas:lrytas:36158802]]

Naivu buvo tikėtis, kad A.Širinskienė tylės stebėdama, jog į partijos deleguotų ministrų komandas kviečiami su teisėsauga reikalų turintys ar turėję asmenys.

Galbūt ji ir galėjo „suvirškinti“ iš buvusių konkurentų stovyklos pasiskolinto Povilo Poderskio atsiradimą aplinkos ministro poste, bet kodėl turėtų prisiimti politinę atsakomybę už visus įtartinus veikėjus, kurių draugijos vengtų bet kuris bent kiek save gerbiantis politikas?

Tikėtina, joks politikas nenorėtų patekti ir į situaciją, kai dėl partijos vedlio kaprizų „čia ir dabar“ atsisėsti į Seimo vicepirmininko kėdę esi priverstas spėlioti, ar pavasariop dar sėdėsi palinkęs prie valdžios lovio, ar prie suskilusios opozicijos geldos.

Aišku, joks valdžioje atsidūręs politikas nuo to neapsaugotas, bet R.Žemaitaitis pastaruoju metu, regis, darė viską, kad tai neišvengiamai įvyktų. Ir kuo greičiau.

Kodėl ką tik valdžioje atsidūrusiam politikui to reikia? Ką jis pasiektų bandymais įsiūbuoti valdančiosios koalicijos laivą ar galbūt išlaipindamas iš jo būrį saviškių?

A.Širinskienė atsakymų į šiuos klausimus nerado. Arba juos turi, bet neatskleidžia, išskyrus įžvalgą, kad R.Žemaitaičio grasinimai trauktis iš koalicijos gana realūs. Tiesa, sunku patikėti, kad valdžią pajutęs politikas pasitrauktų savo noru, o jo bendražygiai stačia galva nertų iš paskos.

[[ge:lrytas:lrytas:36158798]]

Iš tiesų teismo žodžio dėl antisemitinių pareiškimų laukiančiam R.Žemaitaičiui Seimo vicepirmininko postas gali būti svarbus kaip tam tikras legitimumo ženklas, be kita ko, liudijantis ir jo svorį valdančiojoje koalicijoje.

Suprantama, kad jis nori kuo skubiau pasipuošti valdžios regalijomis, ir proga tam buvo – jei ne S.Skvernelio užsispyrimas, R.Žemaitaitis jau galėjo gauti tai, ko siekė, nes premjeras Gintautas Paluckas leidosi šokdinamas.

Šokdinti koalicijos partnerius, kartais jiems įspiriant ir keliant bangas bei bangeles, nuolat traukti dėmesį. Politologai aiškina, kad būtent toks ir esąs R.Žemaitaičio siekis.

Politikos teoretikai neatmeta, kad taip aršiai kaudamasis dėl Seimo vicepirmininko posto R.Žemaitaitis turi kitų, daug didesnių, ambicijų, dėl kurių jis gali paaukoti net savąją frakciją.

Sakoma, kad šios ambicijos gali siekti 2029 metus, kai baigsis Gitano Nausėdos antroji kadencija. Dėl šio strateginio tikslo buvęs pašalinto prezidento Rolando Pakso mokinys esą gali padaryti bet ką.

[[ge:lrytas:lrytas:36158793]]

Jeigu tokie svarstymai pagrįsti ir R.Žemaitaičio pernykštės prezidentinės ambicijos dar neatvėsusios, vienas iš septynių Seimo pirmininko pavaduotojų postų jam leistų išlikti dėmesio centre, bet tai nebūtų pats geriausias tramplinas rimtesniam startui.

Tokiu atveju R.Žemaitaičiui būtų buvę kur kas naudingiau po Seimo rinkimų likti opozicijoje ir nesitapatinti su jo kritikuojama sistema ir valdžiažmogiais, kuriuos iš opozicijos apkasų galėtum toliau maišyti su purvais.

Dar geriau būtų buvę iš viso negauti socialdemokratų kvietimo jungtis prie valdančiosios daugumos ir tapti žmonių nemėgstamos politinės sistemos auka.

Vis dėlto R.Žemaitaitį ir jo aplinką suviliojo valdžia ir jos gėrybės, nors kai kurias jų dabar tenka laižyti per stiklą.

Partijos „Nemuno aušra“ vedlys vis dar gali rinktis – toliau mėgautis valdžia arba iš jos triukšmingai pasitraukti. Kaip tai darė R.Paksas. Du kartus pasitraukdamas iš premjero pareigų jis nusitiesė kelią į šalies vadovo postą.

Žinoma, pasitraukimas iš koalicijos bei jos griūtis dėl negauto Seimo vicepirmininko posto netgi R.Žemaitaičio rinkėjams gali neatrodyti didelis žygdarbis. Vargu ar net neprastam politikos artistui dėl tokių neišsipildžiusių lūkesčių pavyktų išspausti tikrą ašarą.

[[ge:lrytas:lrytas:36158791]]

Bet visą laiką išlieka galimybė išprovokuoti išvarymą iš valdžios. Jos vairininkas G.Paluckas kol kas bando dėtis akmenine uola, kuriai jokios koalicinės bangos nė motais. Bet kiek tai truks? Ar neišseks ir jo kantrybė, pavyzdžiui, kai reikės vykdyti susitarimus dėl didesnio gynybos finansavimo?

Socialdemokratai pakampėse jau šnabždasi, jog būtų gerai, jeigu R.Žemaitaitis savo grasinimų imtųsi ne pernelyg greitai – kad aušrininkus pavyktų „įveiklinti“ ir valdžia jiems dar nebūtų apkartusi.

Bet ir ne per vėlai – kad skyrybos neįvyktų per kokius nors ypač reikšmingus ar lemiamus balsavimus, kurie politikos naujokus paverstų naujais herojais.

Seimo vicepirmininko postas ir dramos dėl jo – toks tarpinis variantas, beveik kaip paties R.Žemaitaičio virtuvėje naudojamos gudrybės su aštuonkojais: keletas nestiprių smūgių, po to – trumpam į verdantį vandenį, o atvėsinus – atgal į puodą.

Žinovai sako, kad tinkamai paruoštas aštuonkojis neturi būti minkštas, o skoniu priminti lašinius. Aišku, jei norisi tiesiog lašinių, kam ieškoti aštuonkojų? Bet ar supaisysi R.Žemaitaitį ir visas jo „kuchnios“ paslaptis.

Tadas Ignatavičius. Ką apie R. Žemaitaitį politikos virtuvėje sako A. Širinskienės išėjimas