Sausio 20-ąją galima skelbti tarptautine apžvalgininko diena. Be išimties visi prognozavo, kas laimės „rinkimus“ Baltarusijoje.

Tiesa, buvo spėliojimų dėl laimėtojo surinktų balsų procentų, bet žemiau 80 niekas nesilažino. Europos Parlamentas sparčiai, net nelaukęs balsadėžių filmuoto iškratymo, parodančio, kad apsilankė daug balsuotojų, rekomendavo ES valstybėms tokių rinkimų nepripažinti.

Beje, naiviai prognozavau, kad bent tos pačios krypties vienoje valtyje sėdintiems kitiems kandidatams vardan demokratijos bus prirašyta bent keliais procentais daugiau. Ne, neprirašė. Septynis kartus „laimėtojas“ tikino nenorėjęs rinkimuose dalyvauti, bet liaudies „įprašytas“ sutikęs.

Vis dėlto manau, kad A.Lukašenką ir jo politiką su Rusija palaiko nemažai Baltarusijos gyventojų (nors to ir neįmanoma patikrinti). Kaip ir Gruzijoje, kurioje yra nemažai palaikančiųjų jos dabartinę valdžią. Moldovoje irgi beveik pusė balsuotojų yra prieš M.Sandu politiką.

[[ge:lrytas:lrytas:36255018]]

Nieko negirdėti apie naujus rinkimus vietoj anuliuotųjų Rumunijoje. Įtariu, kad nėra garantijų, ar rezultatai nepasikartos.

Kas, be su pergale pasveikinusios Rusijos, į Minską pasiųs pripažinimo žinutes, atspėti nesunku.

Objektyviai komentuojantis įvykius Ukrainoje A.Medalinskas spėja, kad gal ir JAV nenuspėjamas prezidentas sumanys „palaiminti“ A.Lukašenką. Atvirai sakant, ir mane tokia mintis buvo aplankiusi. Kodėl D.Trumpui nepabandžius atplėšti diktatoriaus nuo Kinijos?

Girdėjau, kad naujoji JAV valdžia rengiasi „perkrauti“ santykius ir su Gruzija. Tokia jau gandų prigimtis – kartais pasitvirtina.

[[ge:lrytas:lrytas:36254053]][[ge:lrytas:lrytas:36233513]][[ge:lrytas:lrytas:36218630]][[ge:lrytas:lrytas:36281276]][[ge:lrytas:lrytas:36254940]]

D.Trumpo imperiniai užmojai Vakarų žiniasklaidoje vis dar vertinami kaip rinkiminės „pasakos“, o iš tikrųjų būsią kaip ir buvę.

Tačiau JAV parama kitoms šalims, tarp jų ir Ukrainai, stabdoma. Ir slenkama Maskvos ir Kijevo derybų link.

Apie derybas šiuo metu kalba ir V.Zelenskis, dar sausio pradžioje skelbęs apie priešo sustabdymą ir judėjimą pergalės link. O situacija fronte Ukrainos vadovų vertinama vienu žodžiu – sudėtinga. Kartais iš užkulisių atsklinda juodos prognozės.

Pasikeitė ir informacijos pobūdis iš fronto. Gerokai sumažėjo karo korespondentų reportažų net iš artimų mūšiui vietų.

Iš aukštai fotografuojamos, filmuojamos suvarpytos gyvenvietės, rodomas tas pats artilerijos pabūklas, skraido įvairaus nuotolio raketos, bet ką konkrečiai jos sunaikina, neskelbia nė viena pusė.

Pranešama – beveik visos raketos numuštos, žuvo vienas ar du civiliai. Ir nuolatinė žinutė: sunaikinta maždaug pusantro tūkstančio priešų (iš abiejų pusių). Kur, kada tiek žuvusiųjų – nieko aiškaus.

[[ge:lrytas:lrytas:36281799]]

Skaičiau gerą knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą. Ir apie visuomenių informavimą, kas vyksta, – šiek tiek daugiau nei romane „Vakarų fronte nieko naujo“. Bet apie tai, kas verda Ukrainoje, žinios labai skurdžios. Viena aišku: karas iš apkasų, „valio“, „pirmyn“ tapo technologiniu, droniniu, artileriniu, raketiniu ir dar visokiu kitokiu, netradiciniu.

Kodėl nuo dviejų ar trijų procentų BVP gynybai (o iš tikrųjų – karui) staiga iki penkių ar net daugiau pakilęs poreikis? Juk ilgą laiką užteko dviejų, o realiai nesiekdavo ir vieno procento.

Todėl, kad karinės technologijos labai brangios. Jeigu prasidėtų trečiasis pasaulinis karas, jo pradžia ir pabaiga būtų išmaniosios technologijos. Ir puolant, ir ginantis karas vyks ore, o paskui, jei dar bus prasmės, gal persikels ir ant žemės.

Kad ir kur vyktų trečiasis pasaulinis karas, jis baigsis branduolinio ginklo panaudojimu paskutinį kartą. Jei yra žmonių istorijos pradžia, kodėl negali būti ir pabaigos?

Kad toks pakaruokliškas variantas neužkluptų, vis labiau aiškėja, kad reikia adekvačių agresorės valstybės atgrasymo priemonių.

Aiškiau sakant, tai būtų moderni ginkluotė ore, žemėje, ant vandens ir po vandeniu. Oro gynybos, kuri numuštų kuriamas ir jau išbandomas gyvame Ukrainos poligone „nenumušamas“ raketas. Tam reikia mažiausiai 10 procentų BVP.

Kiek kainuoja „geležiniai kupolai“? Iki šiol JAV, nesukusios galvos, kad jas gali sėkmingai pasiekti raketos, dabar intensyviai imasi kurti tokį skydą. Iš dar nesenos istorijos žinoma ir nenuginčijama priešo sulaikymo priemone lieka „atominis grybas“.

Ukraina labai išgyvena, kad tokio ginklo neteko, ir vis dažniau užsimena apie planus vėl jį turėti.

Lietuvoje priešo, kuris konkrečiai ir įvardijamas, kontekste jau dveji metai nuolat kalbama apie Vokietijos brigadą, nufotografuojamas modernus tankas, kai kurie pravažiuoja per karinį paradą.

Po istoriniu pavadinto Valstybės gynimo tarybos sprendimo skirti kariniams reikalams 5 proc. BVP premjeras G.Paluckas paaiškino, kad tokių išlaidų reikia divizijai kurti. Ar dar kam daugiau – karinė paslaptis.

Originalus kultūros ministro Š.Biručio pasiūlymas – dalį didinamo gynybos finansavimo skirti piliečių atsparumui dezinformacijai ugdyti. Kaip tai padaryti? Nuo gripo yra injekcijos.

Įdomius prisiminimus iš mano kartos praeities prikėlė finansų viceministro V.Gavrilovo trumpos karjeros istorija.

Anais tamsiais laikais vienas pažįstamas asmuo pasiguodė vos nepraradęs posto dirbdamas su jaunimu.

Per partinį susirinkimą staiga išgirdęs priekaištą, kad jaunimo būriui užleidęs grotuvu dainą „Amerika, Amerika“. Esą kaip tokių pažiūrų žmogui galima patikėti jaunus tarybinius žmones.

Į grėsme prarasti postą pavirtusį priekaištą atsakęs, kad smerkia supuvusį kapitalizmą bei jo dainas, ir pažadėjęs daugiau tokių klaidų nebedaryti. Šiaip taip poste išsilaikė.

Po kelerių metų prasidėjo politinio klimato kaita.

Mečys Laurinkus. Sklindant gandams apie naujus D. Trumpo planus – juodos prognozės ir „migla“ iš fronto