Neseniai JAV žurnale „Responsible Statecraft“ Steve’as Jermy, Karališkojo laivyno atsargos komodoras, pateikė straipsnį intriguojančiu pavadinimu „Dabar NATO negalėtų laimėti kare prieš Rusiją“.

Tai reta tema apie NATO galimybes. Apie NATO daug parašyta ir pasakyta pradedant storomis knygomis ir reklaminėmis brošiūromis, baigiant jau trafaretiniais pasakymais – tai „stipriausias ir sėkmingiausias aljansas pasaulyje“, arba paprastai „skėtis“ nuo vis dar įmanomų grėsmių lietaus.

Tas „skėtis“ tvirtas ar apytvirtis, rečiau atskleidžiama, bet, ironiškų apžvalgininkų nuomone, pakankamas esantiems po juo drąsiai rodyti špygą priešui.

Artėjant karui Ukrainoje dabartinės Lenkijos patriarchas Lechas Walęsa, paklaustas, kas būtų, jei Rusija susidurtų su NATO, nemirksėdamas atsakė (necituoju): „Rusija pasilaidotų per dvi savaites.“

[[ge:lrytas:lrytas:36375317]]

Tada pritariau L.Walęsai ir iš dalies taip manau ir dabar. Tačiau kitai manymo daliai taip pat pradėjo rastis klaustukų.

NATO šalys (daugiausia JAV) ginklais ir patarėjais remia Ukrainą, bet šiuo metu fronte Rusija yra pranašesnė.

Jei NATO dalyvautų visa apimtimi, gal būtų ir kita situacija, bet esama vis dėlto leidžia prasiskverbti abejonėms.

Tapo daugiau nei smalsu, ką apie NATO ir Rusijos galimą susidūrimą mano S.Jermy, kaip aukšto rango karinis vadovas dalyvavęs ne viename karštame planetos taške.

[[ge:lrytas:lrytas:36081191]][[ge:lrytas:lrytas:36158691]][[ge:lrytas:lrytas:36277539]]

Pasak atsargos komodoro, NATO istoriškai nėra pats stipriausias aljansas pasaulyje, tačiau pripažįsta, kad po įsikūrimo 1949 m. jis ilgai buvo solidi ir efektyvi organizacija.

Pirmieji įtrūkiai NATO kūne pasimatė po Berlyno sienos griuvimo. Kosovo sėkmė taip pat su abejonėmis. Afganistane NATO sulaukė pažeminimo, o strateginės skylės Ukrainoje jau kelia nerimą.

Straipsnio autorius klausia: „Negi mes iš tiesų tikime, kad NATO galės apginti demokratinę Europą nuo tariamai ekspansionistinės Rusijos apokaliptinio scenarijaus metu kare naudodamas įprastą ginkluotę?“

Siūloma X dienos kontekste aptarti NATO problemas pradedant logistika, o ne taktika, ką dažnai daro diletantai. Išskiriamos kelios grupės problemų, kurios turėtų lemiamos įtakos karinio susidūrimo eigoje.

S.Jermy žiniomis, jokia stambi NATO valstybė, skirtingai nuo Rusijos, nėra sutelkusi savo pramonės karo atvejui. Aljansas kur kas mažiau nei Rusija gamina artilerijos sviedinių ir nepajėgus mobilizuotis, kad pavytų Rusiją įprastinių ginklų ir šaudmenų, 155 mm sviedinių gamybos ir kariuomenės ruošimo srityse.

Aljanso šalys, S.Jermy nuomone, iki šiol teberuošia savo karius pagal ikibepilotinio „manevrinio karo“ programą. Tuo metu Rusija Ukrainoje per beveik trejus metus šioje srityje įgijo milžiniškos patirties (drauge su technologiniu tobulėjimu; beje, tokio lygio patirties turi ir Ukraina. – Aut.).

Teigiama, kad NATO sprendimų sistema labai griozdiška, prasta koordinacija tarp štabų. Konflikto tarp Rusijos ir NATO atveju Europai, norint apsiginti, prireiktų JAV dalinių. S.Jermy mini dabartinį JAV karių skaičių – 473 000, o tai esą tik trečdalis Rusijos armijos. Rimta problema – JAV karių ir technikos perkėlimas per vandenyną.

Remdamasis savo patirtimi S.Jermy abejoja, kad NATO turi pakankamai priemonių prieš Rusijos povandeninius laivus ir šios srities ginklų sistemą. Rusijai esą nesunku sutrikdyti naftos ir suskystintųjų gamtinių dujų importą į Europą. Pastarosios erdvėje nuo Rusijos balistinių raketų silpnai apsaugoti oro uostai, įlankos, mokymo ir logistikos bazės.

Be to, Rusijoje daugėja naujų modifikacijų efektyvių raketų. Didelės reikšmės turėtų ir skirtingas NATO valstybių karinio, ypač technologinio, pasiruošimo lygis (jei Ukraina taptų NATO nare, ji iš karto atsidurtų kariniame Aljanso avangarde. – Aut.).

Ištaisyti per daug metų susikaupusias ir naujai atsirandančias problemas, nes Rusija nesėdės sudėjusi rankas, S.Jermy įsitikinimu, NATO prireiks dešimties, o ne penkerių metų, kaip šiuo metu sakoma.

Straipsnyje kritikuojama NATO plėtros politika, kuri esą 1996 m. buvusi kur kas išmintingesnė nei pastaraisiais dešimtmečiais. S.Jermy sako, kad būtent dėl NATO neapgalvotos plėtros ir užvirusi „Ukrainos košė“.

Dėl pastarojo teiginio diskutuočiau su autoriumi, bet ne viena jo iškelta problema dėl NATO galimybių karo su Rusija atveju įtikina. Papildyčiau, jog Rusija niekada nekibs į NATO be savo aljanso, nes viena pati bemat įstrigtų, o NATO, kad ir su esamomis problemomis prie Baltijos jūros, šiame ruože viską nušluotų.

Daug kas priklausytų nuo to, kas būtų Rusijos sąjungininkai. Nebūtinai tie, kurie šiuo metu vardijami. Į S.Jermy iškeltų problemų sąrašą įtraukčiau geografines klimatines aplinkybes, nes „didelis karas“ būtų ir Rusijos teritorijoje.

Net jeigu S.Jermy pastabos apie NATO man įtikinamos, tai nereiškia, kad tai neginčijama tiesa. Ne vienas atsargos kariškis šiuo metu komentuoja karą Ukrainoje ir neretai prašauna pro šalį.

Skirtingai nei pirmą dešimtmetį po Lietuvos įstojimo į NATO, mūsų visuomenė vis daugiau ir konkrečiau nori žinoti, kas yra kas, ir tai, kas yra, ką gali. Juolab kai gynybai skiriamos vis didesnės lėšos. Galima paklausti ir plačiau: ar išvardytos problemos nebuvo žinomos anksčiau ir kodėl jos nebuvo sprendžiamos?

S.Jermy atsako paprastai: NATO niekada netikėjo, kad teks kariauti su Rusija.

Sprendžiant iš įspūdingo NATO užmojo ruoštis karui – o tai šios organizacijos vadovų pakartojama vis dažniau – atrodo, kad tuo pradedama tikėti. O kaip tikėjimas realizuosis – atskira tema.

Mečys Laurinkus. Ar NATO vis dar „skėtis“ nuo visų įmanomų grėsmių lietaus? (3)