Aviacija, krepšinis, lietuviškas sviestas ir optimizmo architektūra – taip keliais žodžiais galime apibūdinti tarpukario Lietuvą. Šį kartą pakalbėkime apie Lietuvos aviaciją. Tuo labiau kad 2025-ieji Seimo paskelbti Lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais.

1925 metų liepos 14 dieną buvo išbandytas ANBO-I – pirmasis vienvietis sportinis lėktuvas, kurį sukonstravo legendinis aviakonstruktorius Antanas Gustaitis. „Iš savo santaupų nupirko Anglijoj 30 arklio jėgų motorą, ir lėktuvo statyba prasidėjo, – prisiminimuose rašė žmona Bronė Gustaitienė. – „Lietuvai tas būtų per brangu“, – sakydavo Antanas.

Todėl stengėsi kuo tiksliau viską apgalvoti, daug ką pakeisdamas, kol atrasdavo tobuliausią galutinio brėžinio sprendimą. Visų prototipų lėktuvus mėgindavo pats. Negalėčiau sau dovanot, jei dėl kokios mano klaidos žūtų žmogus. Geriau pačiam rizikuoti.“

1924–1940 m. A.Gustaitis sukonstravo ir Karo aviacijos dirbtuvėse pastatė 9 tipų ANBO lėktuvus (sportinius, mokomuosius, žvalgybinius ir bombonešius). Iš viso buvo pagaminti net 66 lėktuvai.

[[ge:lrytas:lrytas:36449846]]

Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas A.Gustaitis buvo neeilinis talentas. Norint suvokti šios asmenybės mastelį būtina paminėti, kad jis 1922 metais tapo Lietuvos šachmatų čempionu, žaidė Kauno „Aviacijos“ futbolo komandoje, mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų kalbas, puikiai grojo mandolina.

Bet didžiausia A.Gustaičio aistra – meilė Lietuvai. Stebina ir neįtikėtinas darbštumas: jis tuo pat metu vadovavo karo aviacijai, savo asmeninio laiko sąskaita konstravo lėktuvus, dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Karo aviacijos mokykloje.

[[ge:lrytas:lrytas:35615619]][[ge:lrytas:lrytas:35889878]][[ge:lrytas:lrytas:35987521]]

1940-ųjų pradžioje pusė Lietuvos karo aviacijos lėktuvų buvo ANBO. A.Gustaičio kūriniai būdavo lyginami su užsienio gamintojų orlaiviais – buvo ne tik pigesni, bet ir pasižymėdavo puikiomis piloto bei žvalgo darbo sąlygomis, dažnai geresnėmis techninėmis charakteristikomis.

Paklaustas, ką reiškia ANBO, A.Gustaitis neatsakydavo. Savo knygoje „Skrydis“ jo dukra Rasa Gustaitis prisimena, kad lakūnai sugalvojo savo interpretaciją: Antanas Nori Būti Ore. Ir toks paaiškinimas prilipo. Bet toje pačioje knygoje dukra leidžia suprasti, kad žymusis akronimas turėjo ir kitą prasmę: tarp dviejų įsimylėjusių jaunuolių AMBO reiškė Antanas Myli BrOnę.

Žymiausias nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos žygis – 1934 metais įvykęs trijų lėktuvų ANBO-IV eskadrilės skrydis aplink Europą, kurio metu buvo aplankyta 12 Europos valstybių sostinių. Iš viso nulėkta per dešimt tūkstančių kilometrų. Tai buvo Lietuvos aviacijos triumfas. Oreiviai daugelyje vietų buvo sutikti valstybiniu lygiu.

„Šis skridimas išgarsino Lietuvos vardą, iškėlė lietuvių lakūnų sugebėjimus, pademonstravo lietuviškos konstrukcijos lėktuvų tinkamumą“, – prisiminimuose rašė pulkininkas leitenantas Antanas Motuzas.

1939 metų rugsėjo 5-ąją A.Gustaitis išbandė paskutinį savo kūrinį ANBO-VIII. Tai buvo kūrėjo pasididžiavimas – dvivietis vienmotoris pikiruojantis lengvasis bombonešis. Buvo planuojama pastatyti 60 šio modelio lėktuvų, tačiau šiam planui sutrukdė sovietų okupacija (pagamintas tik vienas šio modelio lėktuvas).

Kaip prisimena B.Gustaitienė, „iš 1940 metų komandiruotės Maskvon grįžo labai sujaudintas ir tepasakė: „Blogai, pakelėje mačiau daug rusų karių, kariuomenės ešelonų. Pilna rusų karių ir parubežyje. Nėra abejonės, jie yra pasiruošę ateiti čia.“ Jis nenorėjo patikėti, kad mūsų kariuomenė nesipriešins, nepateisins savęs ir kad nieko padaryti jau nebegalima, kad Lietuva bus atiduota be šūvio. Juk kariuomenė yra kraštui ginti, tad kam mes, kariai, esame?“

Okupavus Lietuvą, tarsi pasityčiojimui, 1940 metų rugpjūčio 27 dieną A.Gustaitis buvo paskirtas Karo aviacijos, savo kūdikio, likvidacinės komisijos pirmininku.

Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas Stasys Raštikis: „Atsimenu dar vieną, paskutinį, susitikimą ir pasikalbėjimą su generolu Gustaičiu. Tai buvo jau po Lietuvos „prijungimo“ prie Sovietų Sąjungos. Tada rusai buvo privertę jį formaliai likviduoti buvusios Lietuvos karo aviacijos turtą. Atėjęs pas mane pasitarti labai karštai ir su dideliu pasipiktinimu kalbėjo apie rusų karių nesąžiningumą. Nurodė įvykį, kaip rusų kariai grobė mūsų karo aviacijos turtą ir išvežė jį nežinia kur, ir kaip iš mūsų naujų kovos lėktuvų, pačių rusų saugomų Palangos aerodrome, tų pačių rusų buvo išmontuoti ir pavogti visi laikrodžiai.“

1941 metų pradžioje A.Gustaitis padėjo savo šeimai sutvarkyti repatrijavimo į Vokietiją dokumentus, o pats kovo 6-ąją NKVD buvo suimtas bandant prie Šeštokų pereiti sieną su Vokietija. Vėliau su specialia palyda išvežtas į Maskvą, laikytas Lubiankoje, kur buvo ilgai tardomas ir verčiamas kolaboruoti su sovietų režimu. Atsisakęs bendradarbiauti A.Gustaitis 1941 metų spalio 16 dieną buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime.

Taip žuvo Lietuvos sakalų sakalas, patriotas, retų gabumų specialistas, galėjęs dar daug naudingo padaryti savo tautai ir bendrai karo aviacijos pažangai.

Lietuvos karinė ir civilinė aviacija 1918–1940 metais buvo vienas ryškiausių jaunos valstybės modernėjimo, novatoriškumo, kūrybinio ir inžinerinio potencialo įrodymų. Tai įspūdingai įprasmino lietuvių tautos laisvės ir tobulybės siekį.

O kaip Lietuvos aviacija atrodo šiandien? Ar turime kuo pasidžiaugti? Deja, netekome savo nacionalinio oro vežėjo. „Lietuvos avialinijos“ – Lietuvos oro linijų bendrovė – veikė nuo 1991 iki 2009 metų. 2005 m. įmonė privatizuota, o 2009 m. kovo 9 d. jai buvo iškelta bankroto byla. Neturime ir savo reprezentacinio orlaivio, kuriuo prezidentas ar premjeras oriai atliktų tarpvalstybinius vizitus.

Labai kuklus ir Lietuvos karinių oro pajėgų parkas. Didžiausias pirkinys – 2009 metais į Lietuvą atskraidinti trys Italijoje Karinėms oro pajėgoms pagaminti transporto lėktuvai C-27J „Spartan“.

Tiesa, 2004 metais Lietuvai tapus NATO nare Zoknių aerodrome dislokuojami besikeičiantys NATO šalių naikintuvai, vykdantys oro policijos funkcijas Baltijos šalių oro erdvėje. Aišku, būtų geriau turėti savo naikintuvų (kaimynai suomiai nusipirko iš JAV net 64 vienetus F-35A naikintuvų), bet ką darysi – šių naikintuvų neturi net kariaujanti Ukraina.

Tačiau neskubėkime liūdėti. Mes turime savo aviacijos mokyklą – A.Gustaičio aviacijos institutą. Tai savarankiškas VILNIUS TECH universiteto fakultetas, įsikūręs Vilniuje.

Aviacijos institute studijuoja per šešis šimtus jaunuolių. Mokoma orlaivių pilotavimo, skrydžių valdymo, aviacijos mechanikos inžinerijos, avionikos (aviacinės elektronikos), aerokosmoso inžinerijos ir kt. Tačiau svarbiausia – institute gyva A.Gustaičio kūrybos dvasia.

Apžiūrėjau daugelį laboratorijų, dirbtuvių, angarų, kur sukuriama dešimtys bepiločių orlaivių projektų, mažosios aviacijos objektų. A.Gustaičio aviacijos instituto dekanas profesorius Linas Juknevičius džiaugėsi, kad Lietuvoje iš visų techninių krypčių aviacija yra pati geidžiamiausia. Studentų netrūksta – į orlaivių pilotų atranką pretenduoja net penki į vieną studijų vietą. Taigi niekur nedingo lietuvių noras būti ore!

Išsiaiškinau, kad Lietuvoje išsiplėtojo tvari bepiločių orlaivių ekosistema. Instituto dėstytojai ir studentai glaudžiai bendradarbiauja su verslu, krašto gynybos institucijomis nuosekliai plėtojant bepiločių orlaivių projektavimą ir gamybą. Entuziazmas labai primena A.Gustaičio laikus: „Mes galime, nes turime valios ir galios tai padaryti!“

Karas Ukrainoje parodė, kad pasitelkus dronus galima ne tik efektyviai gintis, bet ir atakuoti agresoriaus karinius, infrastruktūros objektus. Ukraina tapo bepiločių orlaivių išbandymo, panaudojimo ir tobulinimo poligonu. Čia su savo dronais aktyviai dalyvauja ir Lietuvos kūrėjai. Sėkmės kaina – išgelbėtos karių ir civilių gyvybės.

Todėl ypač svarbi ir dabar vykstanti RADAROM akcija, renkanti aukas lietuviškų dronų gamybai. Kiekvienas pagal galimybes turėtų paremti šią labai svarbią ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai iniciatyvą.

Derėtų pasidžiaugti ir augančia Lietuvos kosmoso industrija. Kol kas tai nedideli palydovai, bet viskas prasideda nuo mažo. Svarbiausia, kad svajonės būtų didelės.

„Kas iš mūsų, žiūrėdamas į nakties dangaus skliautus, nusagstytus žvaigždėmis, nėra savy pajutęs noro praskleisti dangaus paslaptį, pažvelgti į kitus pasaulius, patikrinti, ar yra gyvybė kitose planetose, – o gal net, ištrūkus iš saulės orbitos, aplankyti kitų žvaigždynų ribas?“ – rašė A.Gustaitis.

Net neabejoju, jei A.Gustaičiui likimas būtų susiklostęs palankiau ir jis būtų sėkmingai emigravęs į JAV, ten kartu su Wernheriu von Braunu būtų dalyvavęs „Apollo“ programoje... Kas žino?

Juk 1968-aisiais, kai amerikiečių astronautai nusileido Mėnulyje, A.Gustaičiui būtų buvę tik 70 metų.

Algirdas Kaušpėdas. Ar ANBO gins Ukrainą?