Po Šaltojo karo pabaigos atrodė, kad įsitvirtinta taisyklėmis grįsta sistema. Visų valstybių suverenitetas laikomas lygiaverčiu.

Mažos valstybės sėdi prie vieno stalo su didžiosiomis. Nors pastarosios galingesnės, tai nėra viską lemiantis veiksnys. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje Lietuvos ir Vokietijos svoris skiriasi, tačiau abi turi veto teisę.

Be to, įsivyravo supratimas, jog tarpvalstybiniai santykiai nėra nulinės sumos žaidimas. Kitaip tariant, jei vienas gauna naudą, kitas automatiškai neturi patirti žalos.

To iliustracija – tarptautinė prekyba, kurios apimtys per pastaruosius dešimtmečius sparčiai augo. Ji naudinga visoms pusėms, nes laimi ir pirkėjas, ir pardavėjas.

[[ge:lrytas:lrytas:36706412]]

Deja, yra nepatenkintų. Kremlius taip ir nesusitaikė, kad buvusios sovietų okupuotos šalys yra nepriklausomos – nebėra Rusijos „įtakos zonoje“ ir sprendimus priima pačios.

Putino supratimu, jos privalėjo išlikti satelitais ir kaskart atsiklausti Maskvos. Kadangi priversti kitų elgtis pagal Kremliaus dūdelę minkštosiomis priemonėmis nesugebėjo, griebėsi karinės agresijos.

[[ge:lrytas:lrytas:36644748]][[ge:lrytas:lrytas:36687603]][[ge:lrytas:lrytas:36710019]][[ge:lrytas:lrytas:36710941]]

Didžiulis karas Europoje ir JAV politikos persiorientavimas reiškia, jog pasyviai stebėti procesų nebegalime. Privalome stiprinti gynybą. Lietuva jau yra tarp lyderių NATO pagal gynybos išlaidas, tuo atliepiant NATO trečiojo straipsnio – pirma pats pasirūpink savimi – reikalavimus.

Bet vien to neužtenka. Nėra prasmės abejoti NATO ir būgštauti, kad, išpuolio atveju, liktume vieni. Tai taip pat yra taisyklėmis grįstos sistemos elementas, nes didžiosios Vakarų valstybės prisiėmė dalinę atsakomybę už mažųjų likimą. Dėl to Aljansas nėra tik karinis susivienijimas, tačiau ir idėja, kuri – gyva.

[[ge:lrytas:lrytas:36705186]]

Greta šio elemento Lietuvos saugumą reikia stiprinti kitais būdais. Turime kurti kitų valstybių priklausomybę nuo mūsų. Reikia Didžiosios Lietuvos idėjos saugumui.

Nebus paprasta. Lietuva nedidelė, ekonominis potencialas Europos mastu – ribotas, ištekliai – taip pat. Nelengva prisivilioti stambių, strateginės reikšmės užsienio kapitalo investicijų. Nepaisant to, privalome ieškoti būdo sąjungininkams pademonstruoti, kad esame reikalingi. Ne tik kaip taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos pavyzdys. Bet ir kaip pragmatinis partneris.

Viena tokių – Lietuva kaip energetiką eksportuojanti šalis. Turime strategiją iki 2050-ųjų tapti visiškai energetiškai nepriklausomais. Ir, svarbiausia, energetikos išteklius eksportuojančiais. Skaičiuojama, kad, optimistiniu atveju, galėtume tiekti apčiuopiamą Vokietijai reikalingos elektros energijos dalį.

Ar šis projektas – realus? Sunku pasakyti. Reaguodami į situaciją privalėtume terminą dramatiškai paankstinti. Tam reikalingos investicijos ir politinis susitelkimas.

Visgi nesvarbu, net jei projektas pernelyg ambicingas. Vien tezė apie Lietuvą, kuriančią realią naudą partneriams, ir jos sklaida stiprintų saugumą. Įvaizdis – dar ne viskas, tačiau pakankamai daug.

Žvelkime į valstybės ateitį plačiau. Niekas už mus mūsų saugumu nepasirūpins. Raskime Didžiąją idėją Lietuvos saugumui. Ji nebūtinai turi būti susijusi su energetika, tačiau drąsi ir apčiuopiama. Gyventi tradicinės diplomatijos ir tarptautinių santykių šablonais neturime prabangos. Teks išeiti iš komforto zonos.

L. Kojala – apie drąsią idėją Lietuvai: „Žvelkime į valstybės ateitį plačiau“ (2)