Paminėjome 35-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines.

Okupacijos užtvenkta Nepriklausomybės tėkmė nuo Vasario 16-osios neišdžiūvo, kruvinais proveržiais ir vėliau naujais prasimušusiais šaltiniais, upeliais išsiliejo į pasipriešinimo upę, kuri ir atvedė iki Kovo 11-osios. Dar kitaip tai pavadinčiau pulsuojančia Nepriklausomybės ašimi.

Nesileisdamas į istorines peripetijas, kuriose Lietuva kaip savarankiškas politinis subjektas susidūrė su sudėtingomis vidaus ir išorės aplinkybėmis, pradėsiu nuo minėtos ašies atkarpos, kurią galima pavadinti Kovo 11-ąją atkurtos nepriklausomos valstybės ištakomis.

Sąjūdį plačiąja prasme galime vadinti revoliucija, kuri pakeitė ir santvarką, ir režimą, ir visa, kas su režimu siejosi. Tačiau tinka Sąjūdžiui ir žodžiai „neginkluotas sukilimas“, kurio atmaina „ginkluotas“ Sąjūdžio ištakas nukelia į 1941 m. birželio sukilimą.

[[ge:lrytas:lrytas:36857125]]

Vadovaujant Lietuvių aktyvistų frontui paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir sudarius Laikinąją vyriausybę siekta atkurti nepriklausomą valstybę.

Tūkstančių Lietuvos gyventojų palaikomai ir net aukojant savo gyvybes, net patenkant į kontroversiškai vertinamus istorijos epizodus tai intencijai nebuvo lemta realizuotis, bet tolesnėms lietuvių kovoms Birželio sukilimas turėjo pasąmonėje glūdinčio impulso reikšmę.

Neminiu konkrečių pavardžių, bet pacituosiu gerą apibendrinimą: „Tautos sukilimas reiškia, kad tauta nesutinka su valstybingumo praradimu, kad jis nebuvo laisvai pasirinktas.“ Sukilime jungėsi įvairios politinės srovės.

Politinių pažiūromis integruoto Sąjūdžio rezultatų jau net ne ištaka, bet gili kruvina tėkmė yra pokario partizaninis pasipriešinimas.

[[ge:lrytas:lrytas:36797731]][[ge:lrytas:lrytas:36840507]][[ge:lrytas:lrytas:36797760]][[ge:lrytas:lrytas:36852516]][[ge:lrytas:lrytas:36851916]][[ge:lrytas:lrytas:36850205]]

Reiškinys pasaulio istorijoje dažnas, neunikalus ir Lietuvoje ir, kaip visur, su matoma ir nematoma Mėnulio puse. Tiesa, Sąjūdžio mitinguose dominavo tremtinių ir likusių gyvų sugrįžimo į tėvynę tema. Partizaninės kovos reikšmė ir prasmė buvo aktualizuota jau po Kovo 11-osios.

Pagaliau buvo surastas ir paviešintas istorinis dokumentas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija (1949 m.). Sąjūdžio programos rengėjai apie šį dokumentą nežinojo, bet idėjos identiškos. Rašančius skiria 40 metų.

Kartos trukmė yra 15 metų. Tol, kol anūkai atsigręžia į senelių pasaulį, praeina 30 metų. Maždaug tiek, kiek po paskutinio partizano žūties pradėjo formuotis naujos pasipriešinimo režimui formos.

Visi judėjimai, sąjūdžiai, sukilimai, revoliucijos dažniausiai prasideda „iš viršaus“, o „iš apačios“ – maištai.

[[ge:lrytas:lrytas:36900847]]

Sąjūdžio ištakos aštuoniasdešimt procentų yra pats Sąjūdis. Jis pradėjo formuotis reformistinėje režimo erdvėje. Sovietinė imperija dėl vidaus ekonominių problemų ritosi žemyn.

Kūrėsi panaši į Pirmojo pasaulinio karo pabaigos situacija, kurios tolesnį procesą galima stebėti arba pasinaudoti.

Sovietų imperijos vidinė griūtis buvo ir jos sukurtos sistemos Rytų Europoje eižėjimas, pasikartojantis periodiniais sukilimais. Sistema pagaliau sutrūko, atskiros Rytų Europos valstybės pasuko santvarkų keitimo keliu, o sovietų imperijos viduje atsivėrė siauri vartai nacionalinių valstybių idėjai.

Įvairių frontų pavadinimais ji ėmė pulsuoti imperijos pakraščiuose, pagaliau atskiros valstybės idėjos pavidalu įsiskverbusi ir į Rusiją. Estiją, Latviją ir Lietuvą galima laikyti šio proceso avangardu.

[[ge:lrytas:lrytas:36853551]]

Platesni organizuoti judėjimai jungėsi iš skirtingų temų grupių – žaliųjų, kultūrinio paveldo, folklorinių ir panašiai.

Per keletą „perestroikos“ metų jų kartu su kooperatyvais, tokių nevienodo dydžio ir aktyvumo upelių, buvo daug. Ten, kur sutekėjo į vientisą srautą ir galėjo formuotis nepriklausomybės idėjos.

Tiesa, egzistavo ir paraleliniai, iki 1988 m. dar nelegalūs politiniai judėjimai, disidentai, savilaida, toks fenomenas kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Ypatingą vietą nepriklausomos valstybės atkūrimo tėkmėje užima 1978 m. įkurta Lietuvos laisvės lyga.

Jos pastangomis buvo aktualizuotas istorinės reikšmės Molotovo-Ribbentropo paktas, gulęs kovos už valstybės atkūrimą net oficialiuose ano meto politiniuose forumuose teisiniu pamatu.

Politinis pogrindis Lietuvoje buvo tarsi vėjarodė jau politiškai orientuotai Sąjūdžio veiklai, o 1987 m. mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo – signalinė raketa plačiam atgimimo procesui. Vis dėlto 1988 m. birželio 3 d. Sąjūdžio įkurtuvėse iniciatyvinės grupės nariais tapo kiti asmenys.

Viskas, kas vyko po to, – tarsi muzikiniame kūrinyje, stipriau ir garsiau, Sąjūdžio suvažiavimu ir išsiskleidusiais mitingais, pasitarimais Baltijos asamblėjoje, akcijomis ir nuotaikų bangavimais pasiektu Baltijos keliu, po kurio aiškiai pasakyta, kur ir kokiu tikslu einama.

Baltijos kelyje, kurį dabar kitose valstybėse net bandoma kopijuoti, dalyvavo įvairių pažiūrų ir dar įvairesnių biografijų, net palydimų daugiareikšmiais klaustukais, žmonės.

Pustrečios savaitės iki Baltijos kelio pasirašytas Gotlando komunikatas, kuriame išeivijos, Sąjūdžio ir tuometės Lietuvos komunistų partijos atstovai susitarė dėl politinės šalies ateities, atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Baltijos kelias lėmė ir LKP atsiskyrimą nuo SSKP. Kovo 11-ajai tai buvo daugiau negu pagelbėjimas.

Kovo 11-oji yra kitokia nei Vasario 16-oji, kai valstybės kūrimą visų institucijų atžvilgiu reikėjo pradėti nuo nulio.

Tačiau bendra tarp abiejų datų yra tai, kad reikėjo įvairių pažiūrų ir net politinių srovių sutarimo, vienybės. Neišdilęs tautos vienybės jausmas ir yra svarbiausia Nepriklausomybės atkūrimo ištaka.

Mečys Laurinkus. Imperijos griūtis ir Nepriklausomybės ašis