Nejučiomis praėjo trečdalis amžiaus, kai gyvename laisvi ir nepriklausomi. Istorikams kadaise kaip stebuklas atrodė tarpukario Lietuvos dvidešimtmetis. Šiandien jis jau chronologiškai sumenksta, primena tik istorinį fragmentą.

Kaip dažnai prisimename trečdalius amžiaus istorijoje? Kartais atrodo patogiau atsiminti nei kalti datas.

Pavyzdžiui, tarpsukiliminiai 35-mečiai XIX amžiuje tarp 1794 m. Tado Kosciuškos, 1830 m. Emilijos Pliaterytės ar 1863 m. Zigmanto Sierakausko.

O J.K.Glaubico Vilniaus baroko 30-metis, trukęs po didžiojo Vilniaus gaisro 1737 m. iki didžiojo kūrėjo mirties 1767 m., arba laikas po Oršos pergalės prieš Maskvą 1514 m., kai turėjome taikos atokvėpį iki pat Livonijos karo pradžios 1558 m., per kurį atsirado pirmasis Lietuvos Statutas, Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbrą“ ir Mykolo Lietuvio traktatas, siūlantis lietuviams prisiminti romėnišką kilmę.

[[ge:lrytas:lrytas:36397891]]

Taip pat Pranciškus Skorina su Prahos Biblija bei pirmaisiais Vilniaus leidiniais ir Abraomas Kulvietis su Martynu Mažvydu, reformacijos pradžia ir pirmąja lietuviška knyga.

Visa tai istorikas Edvardas Gudavičius yra pavadinęs Lietuvos europeizacijos diplominiais darbais. Bet ar tie faktai ir įvykiai nėra tik gražus rūpestis mokyklinei istorijai?

[[ge:lrytas:lrytas:35719679]][[ge:lrytas:lrytas:36081120]][[ge:lrytas:lrytas:36397796]][[ge:lrytas:lrytas:36584146]]

Todėl dabar šiek tiek pasigąsdinkime. 1949 m. George’as Orwellas sukūrė garsiąją distopiją „1984-ieji“. Čia aprašoma istorija, įvyksianti ateityje, lygiai po 35 metų!

Nors sovietmečio pabaigoje dainuodavome Dainų šventėse, klausėmės „Hiperbolės“ ansamblio ar Povilo Mataičio Rumšiškių teatro dainų, skaitant G.Orwello „samizdato“ vertimą nugara ėjo pagaugais. Nors jis rašė apie Okeaniją ir Londoną, atrodė, kad kalbama apie sovietinę visuomenę, – apie Euraziją nuo Pekino, Maskvos iki Lisabonos ir Paryžiaus.

E.Gudavičius manė, kad distopinis arba azijinis visuomenės kelias nugalės, nes jis yra pagrindinis žmonijos kelias, o ne Vakarai.

Pasak profesoriaus, G.Orwello distopija nugalės, nes senieji graikai, nulėmę Vakarų civilizacijos kelią, yra išimtis.

Vėliau E.Gudavičius pripažino, kad pasaulį nuo rytietiškos distopijos arba tironijos išgelbėjo tokie žmonės kaip JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir Geležine Ledi tituluojama Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher.

Žodžiu, G.Orwello žemėlapis su trimis supervalstybėmis – Okeanija, Eastazija ir Eurazija – 1984 m. neatsirado. Atrodė, kad prie vienintelio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ir Rusijos vadovo Boriso Jelcino sovietija nevirto Eurazija, o dingo ženklindama istorijos pabaigą. Bet prie Vladimiro Putino analogiški žemėlapiai atgimė.

Užtenka atsiversti V.Putino „mokytojo“ Aleksandro Dugino kompaniono Michailo Jurjevo knygą „Trečioji imperija, arba Kokia turi būti Rosija“ (2007 m.). Joje postringaujama, kad po kelių dešimtmečių, t.y. 2053 m., būtų tik penkios didvalstybės: šalia Amerikos ir Rosijos dar būtų leista gyvuoti Kinijai, Indijai ir Islamui. Bet imperija vadinama tik Rosija. A.Duginas ant viršelio prirašė, kad už tokią imperiją norėtųsi „mirti ir žudyti“, o ką žudyti, paaiškina pats autorius.

Dar tame „traktate“ tvirtinama, esą save valstybėmis vadinantys pabaltijiečiai anaiptol nėra senos tautos. Tai – laukinis, atsilikęs mūsų didvalstybės („deržavy“) paribys, apgyventas žmonių, besididžiuojančių savo kvailumu ir nedėkingumu.

„1940 m. mes tik atsiėmėme savo, tai, ką buvo atidavęs Leninas. Taip, išties blogai, kad daug jų išsiuntėme į Sibirą. Reikėjo ne išsiųsti, o sušaudyti, ir ne daug jų, o visus. Šitos Dievui priešingos („bogoprotivnyje“) vadinamosios valstybėlės neapykantą Rusijai, viskam, kas rusiška, pavertė ne tik pagrindine savo vidaus ir išorės politika, bet ir svarbiausiu savo egzistencijos ramsčiu“, – porina M.Jurjevas.

Užtai, anot jo, pradėjus puolimą pabaltijiečiams pasigailėjimo nebus. Bet svarbiausia prasidės po to – visi miestų ir kaimų, gatvių ir upių pavadinimai bus pakeisti rusiškais. Latvijos, Lietuvos ir Estijos vardai bus uždrausti vartoti visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Latvių, lietuvių ir estų kalbos taip pat bus uždraustos. Miestai Talinas, Ryga ir Vilnius tapsią Ivangorodu, Aleksejevsku ir Aleksandrovsku.

Gal tai jau ir matome Kaliningrade su Sovetsku ir Kristijono Donelaičio Čistyje Prudais?

Tokią Rosiją matė Winstonas Churchillis, kalbėjęs apie geležinę uždangą, ir R.Reaganas – apie blogio imperiją. O ar ne tokią matė ir Zbigniewas Brzezinskis, sakęs, kad be Ukrainos Rusija – ne imperija, bet su Ukraina tampa imperija? JAV istorikas Timothy Snyderis įsitikinęs, kad jei 2022 m. Ukraina būtų pralaimėjusi per savaitę, šiandien kalbėtume apie tai, kad diktatūros veikia geriau nei demokratijos ir kad Rusija bei Kinija valdys pasaulį. Ukrainiečių nuopelnas, kad taip neatsitiko.

Kodėl tokie panašumai tarp G.Orwello bei M.Jurjevo žemėlapių ir šių dienų Donaldo Trumpo vizijų? Negi Amerika virsta Okeanija? Negi Ameriką apėmęs toks siaubas dėl Kinijos, kad galima aukoti Ukrainą ir net Europą Rusijos naudai?

Ar tai reiškia, kad W.Churchillio epocha baigėsi, o ašis – Londonas, Paryžius, Roma – nutrūko Vašingtone? Ar prancūzų dovanota Laisvės statula, ženklinanti JAV nepriklausomybės šimtmetį ir laisvės idėją, jau paseno?

Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa, legendinio judėjimo „Solidarumas“ lyderis, šiandien primena istorijos pamokas: XIX a. rodo, kad kai Amerika norėdavo išlaikyti atstumą nuo demokratinių vertybių ir Europos, tapdavo grėsme pati sau. Tai suprato prezidentas Woodrow Wilsonas, 1917 m. nutaręs su JAV įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą. Prezidentas Franklinas Rooseveltas tai suprato 1941 m. po Perl Harboro atakos, nusprendęs, kad karas dėl Amerikos gynybos bus kovojamas ne tik Ramiajame vandenyne, bet ir Europoje, aljanse su Trečiojo reicho užpultomis šalimis.

Taip pat šiandien prisimename, kad be prezidento R.Reagano ir Amerikos finansinio įsipareigojimo nebūtų buvę įmanoma sužlugdyti SSRS imperijos. R.Reaganas žinojo, kad sovietų Rusijoje ir jos užkariautose šalyse kenčia milijonai žmonių, tūkstančiai politinių kalinių, todėl jis SSRS nedvejodamas vadino blogio imperija ir surengė jai lemiamą kovą.

Ukrainos frontininkai žino – Rosiją valdo „vierchas“, apsistatęs „bachūrais“. Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos Minską valdo 200 specbachūrų. Gal 300 spartiečių tradicijos šalininkų tai neturėtų išgąsdinti?

Bet kuriuo atveju mūsų istorija – tai stebuklų istorija. Be to negalima paaiškinti Žalgirio pergalės, Gegužės 3-iosios Konstitucijos, Vilniaus buvimo Lietuvoje stebuklo su Didžiuoju Vilniaus Seimu ir pusantro tūkstančio lietuvių, neturinčių pinigų fotografijoms, ar Jerzy Giedroyco suteiktos moralinės teisės lietuviams į Vilnių. O didžiausias stebuklas yra 2004 m. su NATO ir Europos Sąjunga, kai mūsų 100 km ilgio Suvalkų koridorius yra kuklus, lyginant su Lietuvos ir Baltarusijos (680 km) bei Lietuvos ir Rusijos (250 km) sienomis. Ne veltui šis koridorius lyginamas su Fuldos koridoriumi (Fulda Gap), kur Šaltojo karo laikais sovietų invazijos laukė kelios NATO divizijos. Taigi Suvalkų stebuklas.

Tęsdami atstumų magijos temą prisiminkime, kad nuo Brandenburgo vartų Berlyne atstumas per Vakarų Berlyną iki Potsdamo, buvusio jau Rytų, arba komunistinėje, Vokietijoje, tebuvo 25 km. O juk nuo Vilniaus Katedros aikštės pro Aušros vartus iki Medininkų ir Baltarusijos sienos yra 30 km. Nuo Charkovo iki Rusijos sienos yra 30 km. Negi teks mokytis gyventi su Sovetsku, o ne su Tilže už Nemuno, mokytis Makao ir Kinijos istorijos?

Kaip žinoma, dažnai jaunimui bloga nuo istorijos dėl to, kad mokykla nepasiūlo nieko kito, tik faktų kalimą.

Bet be istorijos studijų nepamatysime V.Putino fašizmo. Anot T.Snyderio, jam, kaip ir Adolfui Hitleriui, valia aukščiau nei protas, galia svarbiau nei teisė, vadas aukščiau nei politinės partijos ar valstybės institucijos, abiem būtinos sąmokslo teorijos, matančios Vakarų siekį sunaikinti Rusiją ar Vokietiją.

Panašios net ir konkretybės: dehumanizacija, antisemitizmas ir antiukrainizmas, genocidinės praktikos – filtravimo stovyklos, trėmimai ir vietinių lyderių egzekucijos. Ir kokie „puikūs“ V.Putino oksimoronai – ukrainiečių tautos nėra, bet jie visi – nacionalistai, Ukrainos valstybės nėra, bet institucijos užsiima represijomis, ukrainiečių kalbos nėra, bet ja verčiami kalbėti rusai...

Kas toliau? Rudaminoje Kovo 11-ąją jaunimas plojo, kai pasakiau, kad reikia pradėti nuo savitų diakritinių ženklų umliautų ir „kreskų“ įteisinimo. Aišku, plojo lenkų jaunimas, bet jis kartu plojo už siūlymą rengti karinio rengimo pamokas gimnazijose, kurios pakeistų istorijos nuobodybes. Rudamina, kaip žinoma, yra pusiaukelėje nuo Vilniaus link Medininkų. Molodečno tankai jiems yra aktualija, todėl jie supratingai priima ir idėją – kelkime atsarginę Lietuvos sostinę į Klaipėdą?

Tad pabaigoje klausimas: 35 metai – daug ar mažai? Kaip gyvensime 2060-aisiais?

Alfredas Bumblauskas. Rosiją valdo „vierchas“, apsistatęs „bachūrais“ (6)