Šią savaitę sukaktį švenčia Valstybės saugumo departamentas (VSD), kuris buvo atkurtas 1990 m. kovo 26 d. VSD ištakos siekia 1918 m. spalio 27 d., kai buvo įsteigtas kariuomenės Žvalgybos skyrius.

Ne vienoje istorinėje studijoje aprašyti žvalgų laimėjimai (ryškiausias iš jų – Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos), o po permainų politiniame gyvenime, jau autoritarinio politinio režimo sąlygomis, 1933 m. birželio 1 d. buvo įkurtas VSD.

Kadangi 1990 m. man teko tapti atkurto VSD vadovu, buvau prieš šį institucijos pavadinimą, vengiant asociacijų su autoritariniu režimu. Bet užsispyrus premjerės K.Prunskienės pavaduotojui R.Ozolui buvo paliktas dabartinis pavadinimas.

Ano meto žiniasklaidoje buvo ir platesnių diskusijų, kokia turėtų būti atkurtos valstybės tarnyba, beje, buvusi du šimtai metrų nuo niekur neišsikrausčiusio KGB padalinio sovietinėje Lietuvoje.

[[ge:lrytas:lrytas:36641776]]

Vyresnės kartos gyventojai manė, kad ir naujoje demokratinėje valstybėje „saugumas“ (taip palengvintai tada buvo įvardijama) turi dirbti kaip KGB, tik Lietuvos naudai. Jaunesnės kartos politikai, linkę į liberalias ideologijas, siūlė išvis atsisakyti saugumo struktūrų.

Dar kitiems atrodė, kad tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva užtektų turėti kokį nors strateginį analitinį institutą.

1994 m. VSD pagaliau sulaukė įstatymo su gana plačiu funkcijų ratu, dažnai neatitinkančiu realių galimybių ir finansavimo.

2010 m. VSD tapo klasikine žvalgybos (kontržvalgybos) tarnyba, nesusijusia su baudžiamuoju persekiojimu. Pamažu tikslinosi VSD darbo demokratinėje valstybėje teisiniai rėmai, gerėjo finansavimas ir techninės galimybės.

[[ge:lrytas:lrytas:36996158]][[ge:lrytas:lrytas:36972527]][[ge:lrytas:lrytas:36972702]][[ge:lrytas:lrytas:36889414]]

Vertinant objektyviai ir kalbant be proginių liaupsių, šiuo metu VSD yra šiuolaikinių europinių žvalgybų gretose, už kurių ribų dar tebėra ne viena ES narė.

Savaime suprantama, kaip ir daugeliui šiuolaikinių žvalgybų, VSD kyla daug naujų iššūkių.

Pinigus ryjanti tema yra naujosios technologijos žvalgyboje tiek ant žemės, tiek ir danguje. Žvalgyba ant žemės dabar užsiima šimtai tyrimų institutų įvairiausiais pavadinimais, privačių seklių ir žurnalistų – to beveik nebuvo prieš abu pasaulinius karus.

Ir niekada nebuvo tokio milžiniško kiekio melagienų ar politiniais propagandiniais tikslais paskleidžiamų prognozių.

Karinė ar civilinė žvalgyba, remdamosi faktais ir įrodomais dalykais, gali pasakyti, kaip yra iš tiesų, bet ir tais atvejais visuomenėje manoma, kad kalbama valdžios ir politikų užsakymu.

Nors po Antrojo pasaulinio karo demokratinėse valstybėse dingo slaptosios policijos ir dirbama bendro intereso gynyboje, vis tiek neišnyko žmonių įsitikinimas, kad saugumo tarnybos aptarnauja valdančiuosius.

Seniai seniai garsiame užjūryje sutikau pažįstamą, dirbantį dar garsesnėje žvalgybos tarnyboje ir žinantį, kad vadovauju VSD. „Tai karališka tarnyba, nors karalių kaip beveik ir nebėra“, – pakomentavo mano pareigas pašnekovas.

Tačiau skirtumas nuo tradicinės karališkos tarnybos esąs tas, kad šiais laikais „karaliui“ galima sakyti ir tai, ko jis nenorėtų girdėti.

Pastaruoju metu domiuosi Lietuvos žvalgybos istorija „karalių“ laikais. Nukeliavau į XVI a. pabaigą. Daugiatomėje „Rusijos istorijoje“, parašytoje JAV garsaus rusų istoriko G.V.Vernadskio (1887–1973), kuris pasitraukė iš Rusijos dar 1920 m., skaitau: „Atmosfera Maskvoje kaito. Andrius Sapiega, Oršos, miesto prie Maskvos sienos Smolensko kryptimi, seniūnas, iš savo šnipų gavo informaciją, kad nemažai bajorų palaiko Fiodoro Romanovo kandidatūrą, tačiau didžioji dalis dvarininkų, šaulių ir miestelėnų yra už Borisą Godunovą.“

Kitoje knygos vietoje: „Andrius Sapiega iš savo šnipų gavo informaciją, jog Maskvos didikai...“ planuoja dar vieną kandidatą į Boriso Godunovo vietą.

Trečioje vietoje: „Iš informacijos, surinktos Andriaus Sapiegos agentų, skirtos 1598 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Leonui Sapiegai, aišku apie įtakingų bajorų opoziciją carui Borisui. Sapiega buvo už Žečpospolitos susijungimą su Maskva tuo būdu, kokiu Maskvos valdžiai pasiūlė Lietuvos pasiuntinys Garaburda paskutiniais Stepono Batoro valdymo metais. Žečpospolitoje buvo laukiama, jog Maskvoje, sutikus su tokiu planu, bus sėkminga lenkų ir lietuvių infiltracija į Moskoviją.“

Beje, įdomus trumpas G.V.Vernadskio patikslinimas: „1598 m. pasklido gandas, jog caraitis Dmitrijus gyvas (garsiosios carų apsišaukėlių Rusijoje istorijos pradžia. – Aut.). Andrius Sapiega apie gandus informavo Lietuvos etmoną Kristupą Radvilą.“

Ne tik informavo, bet ir pats juos skleidė.

Andrius Sapiega (apie 1565–1611 m.), jaunesnysis Lietuvos didžiojo kanclerio Leono Sapiegos brolis, Oršos seniūnas, Vitebsko kaštelionas, Mstislavlio vaivada, remiantis istorikų tyrinėjimais, Moskovijos garsiosios „smūtos“ išvakarėse buvo įkūręs šnipų tinklą ne tik renkant informaciją priešo kariniuose daliniuose, bet ir tarp Moskovijos bajorų, didikų ir organizuojant, šiuolaikiniais terminais kalbant, informacinį karą, skleidžiant dezinformaciją, talkinant to meto Lenkijos ir Lietuvos interesams Rusijoje, o dar suprantamiau sakant, Maskvoje organizavo „penktąją koloną“. Ir suorganizavo.

Tik Rusijos carų apsišaukėlių istorija, kur Lietuvos ir Lenkijos didikų ranka neabejotina, ką reiškia.

Ar Leonas Sapiega drauge su jaunesniuoju broliu buvo įsteigę kažką panašaus į žvalgybinę tarnybą ir ar tai galima laikyti Lietuvos žvalgybos ištaka, sunku tiksliau pasakyti, reikia detalesnių tyrinėjimų.

Kad ir kaip būtų, antrojoje seniausioje pasaulio profesijoje – žvalgyboje – Lietuva taip pat paliko pėdsakų.

Mečys Laurinkus. Antrojoje seniausioje pasaulio profesijoje – Lietuvos pėdsakai