Europarlamentaras A.Veryga paskelbė straipsnį apie vadinamąją penktąją koloną „Kiek Lietuvoje „kolonų“ ir kas jas stato?“

Pasak politiko, „plačiąja prasme taip vadinamos žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai. Ar ji egzistuoja Lietuvoje? Neturiu nė menkiausios abejonės, kad taip“.

Patikslindamas europarlamentaras tęsė: „Neabejotinai turime ir mūsų pačių tautiečių, kurie okupantus pasitiktų su raudonais gvazdikais, taip pat turime daugiau nei reikia atvykėlių, kalbančių ir stebinčių rusišką informaciją, kuriuos, deja, jau galime skaičiuoti dešimtimis tūkstančių.“

Bet A.Veryga kritikuoja tuos, kurie klijuoja penktosios kolonos etiketę pirmam įtariamajam ar nešami lakios vaizduotės.

[[ge:lrytas:lrytas:37104663]]

Pavyzdžiui, esą tuos politikus, kurie būdami valdžioje nepasiekė net 2 procentų BVP gynybai finansuoti, galima įrašyti į penktosios kolonos gretas. Ir ypač tuos, kurie dabar priešinasi 5 procentų BVP penkmečio planui.

Penktosios kolonos etiketės klijavimas lengva ranka nėra Lietuvos išradimas, tradicija turi savo ištakas ir istoriją.

[[ge:lrytas:lrytas:36996158]][[ge:lrytas:lrytas:37201166]][[ge:lrytas:lrytas:37106976]]

Terminą „penktoji kolona“ 1936 m. išrado generolas E.Mola, per pilietinį karą Ispanijoje kovojęs generolo F.Franco pusėje. Penktoji kolona – tai frankistų šalininkai Madride, kurie turėjo padėti į Madridą žygiuojančioms keturioms kolonoms. Rašytojas E.Hemingway, kovojęs prieš frankistus, parašė pjesę tuo pačiu pavadinimu ir taip išplatino patrauklų pavadinimą ne tik JAV.

Britai penktąja kolona ženklino Europą – ypač Prancūziją, užtvindžiusius nacių šnipus.

Gandai skleidė, jog būtent dėl penktosios kolonos taip greitai kare pralaimėjo prancūzai. Britai bijojo, kad penktoji kolona gali užplūsti Didžiąją Britaniją kartu su karo pabėgėliais. W.Churchillis net įsteigė specialią valdybą kovai su penktąja kolona.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas F.D.Rooseveltas taip pat tikėjo esant šalyje naciams talkinančią slaptą organizaciją, minėdavo ją kaip grėsmę. Vėliau paaiškėjo, kad tokios organizacijos nebuvo.

JAV CŽV pradininkas (karo metais – generolas) V.Donovanas paskelbė JAV visuomenę išgąsdinusį straipsnį apie vokiečių kilmės amerikiečių penktąją koloną, kuri „naikinsianti savo šalį, skandinsianti laivus, žudysianti jūreivius“.

Vis dėlto jokioje antifašistinėje valstybėje nebuvo konkrečiai identifikuota penktosios kolonos organizacija.

Po Antrojo pasaulinio karo „penktosios kolonos“ pavadinimas ilgam išnyko, nors gal kariaujančiose šalyse kur nors ir buvo.

Prasidėjus Rusijos imperijos SSRS pavidalu griuvimui ši sąvoka atsirado priešiškoje „perestroikai“ Rusijos spaudoje. Esą Vakarams puolant SSRS penktosios kolonos vaidmuo tenkąs Baltijos valstybėms.

Užtat per tuometės Rusijos organizuotą perversmą Sausio 13-ąją akivaizdi penktoji kolona buvo jedinstvininkai ir burokevičininkai. Jie ir telkėsi, ir laukė, ir padėjo. Laikas pašoko į priekį, neužtikau, kad kas nors iš politikos apžvalgininkų Lietuvoje tą terminą, žodžių junginį būtų prisiminęs.

Įtarimai dėl penktosios kolonos (ne vien Lietuvoje) atgijo maždaug prieš penkiolika metų. Kalbantieji tuos du žodžius vartojo pagal savo fantazijos laipsnį.

Įdomu, kad vienu metu šis terminas paplito Rusijos žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, žinomas Rusijos ideologas A.Duginas ėmė skelbti straipsnius apie esą už V.Putino nugaros besiburiančią penktąją ir net šeštąją kolonas, kurios turėtų ateiti į pagalbą Vakarams griaunant esamą valdžią.

Vėliau Rusijos propaganda prie penktosios kolonos priskyrė tuomet Trakuose kasmet besirenkančius Rusijos politikus disidentus.

Šis terminas į Lietuvą atkeliavo Rusijai pradėjus karą Ukrainoje. A.Veryga savo straipsnyje užsimena apie galimus penktosios kolonos ženklus Ukrainoje.

Kai rusų tankų kolona judėjo į Kijevą, man irgi kilo klausimas, ar yra Kremliaus tankų laukiančių pačioje Ukrainos sostinėje.

Ukrainos žiniasklaida niekada apie tai nerašė. Nors teoriškai negalėjo nebūti V.Putiną remiančių Ukrainos gyventojų.

Šiaip jau valstybių lyderiai ir institucijos viešai neskelbia kokio nors penktosios kolonos pavojaus. Prezidentai, parlamentų vadovai ir jiems pavaldžios tarnybos be rimto pagrindo negali neigiamai įvardyti kokios nors savo visuomenės dalies.

Ar iš aukščiausių Lietuvos politinių tribūnų nuskambėję įtarimai apie keliančią galvą penktąją koloną yra paremti kokiais nors faktais, tai žinoti turinčių tarnybų iki šiol nepatvirtinta.

Ir kažin ar bus patvirtinta. Taip ir liks, ką vyresnės kartos Lietuvos politikai prisimena kaip garsųjį posakį „o kas galėtų paneigti“.

Vienas kandidatas į Lietuvos prezidento postą rinkimų kampanijoje aiškiai reiškė prorusiškas idėjas ir surinko daug balsų. Ir net netikėtose Lietuvos teritorijose. Lietuvoje sociologai nesidomi gyventojų pažiūromis, o jeigu tai ir tyrinėtų, dalis visuomenės tiesos nesakytų.

Prieš dvidešimt penkerius metus būdamas VSD vadovas aš maniau, kad departamentas turėtų domėtis tikromis gyventojų nuotaikomis ir jų nuostatomis.

Nežinau, kaip yra dabar, bet manau, kad Lietuvos vadovai neištraukė įtarimų iš lubų.

Remdamasis ilgamete patirtimi galiu patvirtinti, kad Lietuvoje yra apie penkis procentus gyventojų, iš kurių karo atveju susiformuotų penktosios kolonos kontingentas klasikine šio termino prasme.

A.Veryga straipsnyje atkreipė dėmesį į sunkiai kontroliuojamus imigracijos srautus. Tarp jų iš tikrųjų yra kariniams veiksmams apmokytų žmonių.

Mečys Laurinkus. Ar yra Lietuvoje penktoji kolona? (4)