JAV pateikti taikos plano pasiūlymai – kaip pistoletas, įremtas į smilkinį Ukrainai, o taip pat – ir visai Europos saugumo architektūrai, pabrėžė Ukrainoje gyvenantis politologas Alvydas Medalinskas.

Tiesa, A.Medalinskas dar neskuba pritarti buvusio užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio įžvalgai, kad JAV prie Europos durų paliko dilemą – arba pritarti Ukrainos teritorijos praradimams, arba prarasti JAV paramą pačiai Europai.

Anot politologo, kad ir kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas norėtų Krymą pripažinti Rusijai, yra numatyti tam tikri saugikliai pačiose JAV.

Visgi, interviu naujienų portalui Lrytas metu A.Medalinskas pastebėjo, kad Ukrainos taikos klausimas D.Trumpo administracijai – tik penktoje eilėje: JAV su Rusija jau rezga tam tikrus verslo sandorius, derina Kinijos ir Irano klausimus.

[[ge:lrytas:lrytas:37557407]]

Savo ruožtu ir Kremlius ruošia dirvą santykių su JAV atšilimui visuomenės akyse.

Pokalbio metu A.Medalinskas įvertino, kas laukia toliau, deryboms pakliuvus į aklavietę, kodėl Kremlius pradėjo kitokio pobūdžio antskrydžius prieš Ukrainą ir ko galima tikėtis iš gegužės 9 dienos minėjimo.

[[ge:lrytas:lrytas:37531916]][[ge:lrytas:lrytas:37527006]][[ge:lrytas:lrytas:37551659]]

– Buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įsitikinęs, kad netrukus JAV prie Europos durų gali palikti dilemą – arba pritarti JAV taikos siūlymams, kuriais Ukraina prarastų nemažą dalį savo teritorijos, ir taip išlaikyti JAV paramą Europai, arba nepritarti, ir tą paramą prarasti. Ar sutiktumėte, kad link to dabar ir einama – JAV spaus Ukrainą, Europą sutikti su Rusijos okupuotų teritorijų pripažinimu Rusijai, draudimu Ukrainai stoti į NATO?

– Taip gali būti, bet kol kas tai yra skubota išvada. Nes kaip tik dabar, po lemtingo susitikimo Londone vyksta tas procesas, kai Europos partneriai labai aiškiai D.Trumpo administracijai transliuoja žinią apie tai, kad Krymo de jure pripažinimo Rusijai negali būti – to pasekmės būtų labai blogos ne tik Ukrainai, bet ir Europos saugumui bendrai.

Visgi, pagal JAV įstatymus, net jeigu D.Trumpas ar jo komanda norėtų, kad tai būtų priimta kokiu nors prezidento įsaku, tokius sprendimus turi spręsti Kongresas ir Senatas, o ne JAV prezidentas. Jeigu būtų tokia situacija, kad vienas D.Trumpas galėtų nuspręsti tokį klausimą, tokiu atveju taip, toks klausimas teoriškai gali būti keliamas.

Jeigu ši diskusija atsirastų Kongrese ir Senate, tai, kaip rodo mano informacija ir bendravimas su ekspertais, žinančiais situaciją ten, net respublikonai nepalaikytų sprendimo de jure pripažinti Krymą Rusijai. Tame tarpe ir akcentuodami ir tai, kad pirmosios D.Trumpo kadencijos metu JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo buvo paskelbęs deklaraciją, jog JAV niekada nepripažins Krymo okupacijos ir aneksijos.

Vadinasi, turime situaciją ne tik dėl vienų ar kitų D.Trumpo taikos plano (kuriame, deja, labai daug kontroversijų) žingsnių įgyvendinimo, bet ir su JAV, kaip valstybės, patikimumo ir stabilumo faktu.

– Kremlius šią savaitę pateikė savo taikos pasiūlymą, kuris iš esmės yra toks pats, kaip ir JAV pateiktas taikos siūlymas – skirtumų nėra labai daug.

– Yra skirtumų. JAV pasisakė prieš demilitarizaciją. Po klaustuku yra klausimas dėl karinės pagalbos teikimo, dėl ko Rusija labai stipriai spaudžia.

Yra tam tikrų skirtumų, nors iš tiesų matosi, kad D.Trumpo administracija per savo sietą perkošė V.Putino reikalavimus, kurie buvo išsakyti S.Witkoffui, ir pateikė ant stalo, kas, jų manymu yra įmanoma. Nors, mano manymu, jie yra kaip pistoletas, įremtas į smilkinį Ukrainai, bet, per Krymo klausimą – ir Europos saugumo architektūrai.

– Tai ką tuomet reiškia tai, kad tie JAV ir Rusijos pasiūlymai yra tokie panašūs? Yra nuomonių, kad tai parodo, jog Kremlius jau sutiktų sėsti prie derybų stalo, nes gautų, ko nori, bet kiti mano, kad tai – tik dūmų uždanga, Rusija tik tempia laiką, bet stabdyti karo nenori. Kaip jūs matote šią situaciją?

– Ir viena, ir kita. Pirmiausiai tai rodo labai liūdną dalyką: įtakingiausia Vakarų pasaulio valstybė pagrindiniu derybininku laiko nekilnojamojo turto verslininką, ir nesiremia, arba labai mažai remiasi struktūromis, kurios pažįsta Rusiją, kurios žino, kas yra sovietologija, žino Šaltojo karo patirtis, Rusijos dabartinius metodus.

Kas tada gaunasi? Nuvyksta nekilnojamojo turto verslininkas į Rusiją, išgirsta, ką V.Putinas pasako, susigraudina iki ašarų išgirdęs, kaip V.Putinas meldėsi už D.Trumpą, parveža jo paveikslą ir V.Putino žodžius.

[[ge:lrytas:lrytas:37562068]]

Tuomet vėl kyla klausimas – kas perkošė visus tuos V.Putino reikalavimus? Ar M.Rubio, ar M.Waltzas? Ar D.Trumpas ir tas pats S.Witkoffas, susėdę, perkošė per savo suvokimus? Gal kažkuris iš jų net nežinojo apie Helsinkio principus ir kuo jie pavojingi Europos saugumo architektūrai? Tai yra didžiausia problema.

Antra didelė problema yra tai, kad į santykius su Rusija žiūrima net ne per verslo, o per biznio principus – kas būtų naudinga grupei žmonių. Ukrainos klausimas yra trečias, ketvirtas ar penktas, nepaisant to, kad tiek ašarų yra išlieta ir kasdien Ukrainoje žūsta žmonės.

Atsivežami siūlymai, pamaloninantys D.Trumpo administraciją – ne tik su gražiu D.Trumpo paveikslu, bet ir mineralai Arktyje, ekonominių sankcijų atjungimas, energetinis bendradarbiavimas, siūlant tokį labai keistą sandorį – amerikiečiai kontroliuos dujų transportavimą per Ukrainą, kuri yra dujų tranzito šalis, rusai su amerikiečiais susitars, o ukrainiečiai čia bus „ne prie ko“.

O Rusijos pusėje yra labai patyrę žmonės – ir informaciniame kare, ir KGB metoduose, ir sukauptoje informacijoje apie kai kuriuos D.Trumpo komandos žmones ir kaip jais galima manipuliuoti.

Ir matome, kas vyksta. Vakar ar užvakar, kiek girdėjau, Rusijos „Pirmasis kanalas“ ir kiti televizijos kanalai pradėjo transliuoti filmus, kuriuose pabrėžiamas JAV indėlis į Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir pergalė prieš vokišką fašizmą, kurią pasiekė Sovietų Sąjunga kartu su Amerika. Reiškia, kad Amerika iš tokio blogio ženklo tampa geru draugu, partneriu.

Tada duodama komanda visiems prisiminti tai, kas buvo gero, gražaus, Amerika – draugai, partneriai iki grabo lentos, o Europa demonizuojama, vadinama vos ne fašistine.

V.Putinas puikiai supranta D.Trumpo mentalitetą, kad D.Trumpo komandai verslo interesai yra svarbiau.

V.Putinas supranta ir kitą dalyką – kad D.Trumpui labai svarbu Kinija ir Rusijos partnerystė su Kinija, tai, kad Rusija bent jau neutraliai laikytųsi.

[[ge:lrytas:lrytas:37562070]]

Jau seniau sakiau, kad jeigu V.Putinas tik parodytų signalus D.Trumpui, jog jis gali išlaikyti bent neutralitetą nuo Kinijos, tai D.Trumpas labai daug ką atiduotų Ukrainoje. Ne tik Ukrainoje – ir Europos regione.

Dar daugiau. Mažai kas atkreipė į tai dėmesį, bet anksčiau vykęs S.Witkoffo susitikimas su V.Putinu įvyko kai S.Witkoffas per Rusiją keliavo į Maskatą Omane, kur vyko derybos su Iranu. Tai yra vienas iš nedaugelio dalykų, kurį D.Trumpas dar gali parodyti per savo 100 pirmųjų dienų, jeigu neįvykdo Ukrainos taikos plano.

Nes D.Trumpo bus paklausta, ką jis per 100 dienų nuveikė tarptautinėje politikoje. Ten, kur dalyvavo S.Witkoffas, niekas nepadaryta. Buvo planai dėl Gazos sektoriaus. Dabar dar yra Iranas.

Pasirodė tokia informacija, kad S.Witkoffo susitikime su V.Putinu buvo kalbama ne tik apie Ukrainą, bet ir apie Iraną. O tomis pačiomis dienomis Maskvoje įvyko Rusijos, Kinijos ir Irano atstovų susitikimas, jie trise, autoritarinė ašis, konsultavosi. Rusija bando įrodyti, kad ji gali būti naudinga D.Trumpui Irano klausimu. Vėlgi, kur čia yra Ukraina? Ukrainos nėra.

Ir tada V.Putinui daug kas atleidžiama. Išskyrus paskutinį D.Trumpo pasakymą, kad „Vladimirai, sustok“, kai kartu buvo pasakyta frazė, kuri Ukrainoje dabar labai stipriai cituojama: „Blogas laikas Kyjivą atakuoti“ ir „Žmonės žūva“. Tai ukrainiečiai klausia – o kada geras laikas?

Tai kas D.Trumpui atrodo kliūtis taikos plano įgyvendinimui? Ukraina. Ta, kuri prieš daugiau nei mėnesį buvo sutikusi su ugnies nutraukimu ir pati siūlė ugnies nutraukimą. Tai V.Putinas nesutiko. Bet vis tiek blogietis yra V.Zelenskis. O V.Putinui yra tik pagrasinimai, pasakoma, kad gali būti blogai. Viskas.

– Bet matome, kad ir tų D.Trumpo grasinimų V.Putinui, kaip dar buvo anksčiau, kai D.Trumpas įspėjo „didelėmis problemomis“, nebeliko. Dabar pasirodė vertinimų, esą ta vakarykštė D.Trumpo žinutė, kuria jis prašo V.Putino sustoti, rodo, kad D.Trumpas jau supranta, kad būtent V.Putinas nenori taikos. Bet ar tikrai? Ir ar apskritai nėra taip, kad D.Trumpas taip nori atkurti santykius su Rusija bet kokia kaina, kad jam net nėra taip svarbu, bus ta taika Ukrainoje ar nebus, ypač, kai jis jau nurodė, kad JAV galėtų atsitraukti nuo derybų?

– Į taikos susitarimo klausimą Ukrainoje D.Trumpas yra asmeniškai investavęs daug politinio kapitalo. Šia prasme jis negali mesti šio klausimo ir nueiti, nes jam tai bus priminta. Tose pačiose JAV bus priminta, nes ten irgi yra sava politinė kova, demokratai prieš respublikonus. Bet bus ir visokių komentarų, ekspertų, politikų kitose šalyse, Europos šalyse, kur stiprios anti-trumpiškos nuotaikos, ir toje pačioje Ukrainoje.

Kita vertus, negalime pasakyti, kad D.Trumpas dar nebuvo to padaręs. Jis mėgsta pasakyti, kad tai yra „labai geras žmogus“, „aš labai gerai pakalbėjau“, „mes tuoj sutarsime“. Prisiminkime Šiaurės Korėjos atvejį pirmos D.Trumpo kadencijos metu, kai jis pasakojo, kad tuoj su Šiaurės Korėja pasieks labai gerą susitarimą. Ir kur visa tai? Niekur. Nors irgi buvo daug investuota.

Dabar problema tai, kad tų pareiškimų buvo dėl įvairių regionų. Todėl numesti šitą klausimą būtų sudėtinga. Manau, kad visi regionai dar nenumesti – ir dėl Gazos dar turi pamąstymų, ir dėl Irano.

[[ge:lrytas:lrytas:37562103]]

Tačiau ateina dar viena labai svarbi data – gegužės 9-oji. Kodėl dabar rusai pradėjo rodyti amerikiečiams tokį dėmesį? Dabar primenama, kad tai pergalė prieš fašizmą, bus rodoma, kad fašistai yra Ukrainoje, Europoje. Bet ar tai nerodo, kad gal ne D.Trumpas, bet gal jo atstovai planuoja gegužės 9 dieną atvykti į Maskvą? Jeigu tai bus padaryta, tokiu atveju D.Trumpas ir jo komanda padarys dar vieną dovanėlę V.Putinui, kurių jau tiek pridovanota.

O V.Putinas, aišku, gegužės 9 dienos datą išsukinės labai meistriškai, ir tik paskui pačiose JAV tikriausiai bus žiūrima, kad „mes čia nepagalvojome“, kai Kremlius išsuks savo informacinę mašiną.

– Dar aptarkime dabartinį derybų etapą ir Krymo klausimą. Krymo pripažinimas Rusijai – tarp JAV taikos pasiūlymo sąlygų, dėl šio klausimo esą ir buvo atšauktos Londone turėjusios įvykti derybos. Dabar pasirodžiusiame Ukrainos taikos sąlygų pasiūlyme labai aiškiai nurodoma, kad Krymas yra Ukrainos. Žinome, kad ir Rusija dėl Krymo nenusileis. Kas toliau?

– V.Putinas tempia gumą. Ukrainoje oras buvo toks, kai nebuvo galima daryti stambesnio masto karinės operacijos. Buvo pažliugę keliai. Jeigu pietiniuose regionuose pavasaris dar buvo pakankamai karštas, tai kituose regionuose, Donbase, Charkive, Sumų, Kurkso regionuose taip nebuvo, ir keliuose buvo visko. O V.Putinas telkė karinę jėgą, Ukraina tai irgi puikiai suprato.

Ir jeigu iš tiesų paliaubos nebus paskelbtos, kariniai veiksmai prasidės nauju intensyvumu.

Vėlgi, Vakarai galėtų savęs paklausti, kaip taip galėjo atsitikti, kad Šiaurės Korėja ir Iranas gali Rusijai taip nekliudomai transportuoti visą amuniciją, jeigu šiandien 70–80 proc. artilerijos sviedinių, kurie lekia į Ukrainos pozicijas, yra iš Šiaurės Korėjos.

Akivaizdu, kad V.Putinas dabar turi dronų „Shahed“, „Geran-2“, ir dabar jie vykdo tokias atakas, tikėdamiesi, kad atsiras daugiau Ukrainos žmonių baimės, nes tai yra kitokio pobūdžio antskrydžiai, kurie vyko savaitės pradžioje: dvi naktis Odesoje, paskui Kyjive, dabar Pavlogradas.

Kuriama įbauginimo atmosfera, kad žmonės pasisakytų už taikos derybas. Nes visi Ukrainoje yra už taiką – visi yra pavargę nuo karo, bet klausimas yra tas pats – kokia kaina. Ir ar D.Trumpas gali išlikti neutraliu derybininku, ar tai yra tie derybininkai, kurie sako, kad yra neutralūs, bet labai stipriai atsigulę į V.Putino pusę.

– Dėkoju jums už pokalbį.

A. Medalinskas – apie Kremliaus pradėtas transliacijas rusams per televiziją: duodama komanda