Kaunas turėjo išskirtinę strateginę reikšmę sovietų karinėje doktrinoje. Šiame mieste buvo dislokuota ne tik elitinė 7-oji desantininkų divizija su štabu Gedimino gatvėje.

Panemunėje, Vaidoto gatvėje, buvo įsikūręs specialiosios paskirties 108-asis pulkas, pasižymėjęs „ypatingais koviniais nuopelnais“ Vengrijoje (1956 m.), Čekoslovakijoje (1968 m.), net Afganistane (1979 m.).

Netoli Kauno, Jonavos rajono miškuose, buvo pagrindinis SSRS oro desantinės kariuomenės mokymo centras Nr.242 (44-oji mokomoji divizija). Ten buvo rengiamos aukšto profesinio lygio šturmo brigados. Karinio konflikto atveju užsienio šalių teritorijose jos turėjo užimti ypatingos reikšmės objektus: vyriausybines įstaigas, diplomatines atstovybes, radijo ir televizijos stotis, bankus.

Į pietus nuo Kauno – Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke) buvo įsikūręs rinktinis 119-asis desantininkų pulkas.

[[ge:lrytas:lrytas:37752840]]

Greta esančiuose Kazlų Rūdos miškuose buvo įrengtas vienas geriausių SSRS karinių aerodromų. Jis kartu su Ruklos ir Kėdainių aerodromais buvo dalis vadinamojo Kauno placdarmo, skirto sovietinės oro desanto kariuomenės šuoliui į Vakarus.

Anot vieno 7-osios divizijos veterano, Kauno desantininkai buvo tarsi gražiausias briliantas sovietų armijos karūnoje. Elitiniame junginyje tarnaudavo tik patys geriausi karininkai.

Ilgainiui „kauniečiai“ padarydavo didelę karjerą. Tarpusavyje susiję ypatingais bičiuliškais ryšiais, jie stumdavo vienas kitą į aukščiausius postus sovietų armijoje, SSRS gynybos ministerijoje, Generaliniame štabe, Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) vadovybėje.

Kaune tarnavusių desantininkų pėdsakai ryškūs visuose lemtinguose XX šimtmečio istoriniuose įvykiuose, kai žlugo sovietų imperija ir socializmo lageris.

Šios politinės-militaristinės grupuotės nariai po to turėjo didelę įtaką aukščiausiuose Rusijos valdžios sluoksniuose – prezidento administracijoje, Valstybės Dūmoje, kur jie kaip kariniai ekspertai aktyviai dirbo visose frakcijose. Jie veikė ir Rusijos armijos vadovybėje, ir milžiniškų ekonominių bei finansinių struktūrų užkulisiuose, nekalbant apie karinę žvalgybą ar užsienio žvalgybos tarnybą.

Prisidengę diplomatų, vertėjų, karinių patarėjų pareigybėmis, buvę „kauniečiai“ aktyviai užsiėmė žvalgybine veikla strateginiu požiūriu svarbiausiose Vakarų ir Artimųjų Rytų šalyse.

Pirmas tostas – už sugrįžimą

Kasmet rugpjūčio 31-ąją Maskvos centre esančiame Sivcev Vražeko skersgatvyje, devintuoju numeriu pažymėto namo 31-ajame bute, rinkosi Rusijos sostinės aukštuomenės būrelis. Anglai jį pavadintų „cream of the cream“ – grietinėlės grietinėle.

[[ge:lrytas:lrytas:34398152]][[ge:lrytas:lrytas:35123551]][[ge:lrytas:lrytas:34995607]][[ge:lrytas:lrytas:35631922]]

Keletas buvusios Sovietų Sąjungos maršalų ir generolų, Valstybės Dūmos deputatai ir Federacijos Tarybos nariai, aukšti prezidento administracijos ir specialiųjų tarnybų pareigūnai čia ateidavo paminėti, anot jų, liūdniausios dienos savo gyvenime – paskutinio Rusijos karinio dalinio išvedimo iš Lietuvos sukaktuvių.

Pirmasis tostas būdavo už sugrįžimą į Kauną.

Šiame name, kurį vietiniai gyventojai praminė maršalų namu, nuo 1970 metų iki pat savo mirties 1990-aisiais gyveno armijos generolas Vasilijus Margelovas, apie ketvirtį šimtmečio vadovavęs SSRS oro desantinei kariuomenei. Jo laiptų aikštelės kaimynas buvo SSRS maršalas Ivanas Bagramianas, kurį dažnai lankydavo sovietinės Lietuvos vadovai – Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis.

Buvusiųjų kauniečių štabas

„Maršalų namas“ buvo savotiškas „kauniečių“ grupuotės štabas. Oficialiai ten įkurtas armijos generolo V.Margelovo memorialinis muziejus, kurį prižiūrėjo jo sūnūs dvyniai – Aleksandras ir Vasilijus.

Vargu ar yra kur Rusijoje kita vieta, kur būtų sukaupta tiek daug įvairios medžiagos, susijusios su Kaunu. Per susitikimus „maršalų name“ labai profesionaliai būdavo analizuojamas kiekvienas politinės sferos įvykis Lietuvoje.

Beveik nepasitaikydavo dienos, kad broliams dvyniams nepaskambintų kas nors iš Kauno ir nepraneštų naujienų. Tai – sena tradicija nuo tų laikų, kai buvo gyvas armijos generolas.

1990 metų kovo 4-ąją SSRS armijos generolui V.Margelovui telefonu buvo pranešta, kad rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą baigėsi triuškinama Sąjūdžio pergale, o jis siekiantis nepriklausomybės. Seno desantininko širdis neišlaikė tokios žinios.

Girdavosi lietuviška kilme

V.Margelovas ypač dažnai lankydavosi Kaune, kur buvo dislokuota jo mėgstamiausia 7-oji desantininkų divizija.

Po pratybų ar medžioklių su sovietinės Lietuvos aukščiausiais pareigūnais generolas Ruklos karinio miestelio suomiškoje pirtyje mėgdavo pabrėžti, kad jo tėvas, trijų Georgijaus kryžių kavalierius Pilypas Markelis, buvo kilęs iš Lietuvos ir Baltarusijos pasienio.

V.Margelovo prosenelių šaknys buvusios grynai lietuviškos. Jis pats pripažindavo surusinęs pavardę dėl to, kad siekė padaryti karjerą sovietų karinėje žvalgyboje (GRU). O pradėjo ją būsimasis generolas 1939 metų rudenį, kartu su raudonarmiečių daliniais įžengdamas į Vilniją.

Su taure rankoje V.Margelovas iškilmingai prisiekdavęs, kad jo gimtosios žemės niekada netrypsią NATO kariaunos batai.

Surusėjęs P.Markelio sūnus net baisiausiame sapne nebūtų regėjęs, jog praėjus ne tiek daug laiko vienas nuolatinių „karališkųjų medžioklių“ dalyvių, buvęs Lietuvos kompartijos vadovas oficialiai paprašys, kad Lietuva būtų priimta į NATO. O tame pačiame Ruklos poligone vyks manevrai, kuriuose dalyvaus ir Aljanso kariai!

Nuotraukose – žinomi veidai

Garbingoje V.Margelovo namų muziejaus vietoje – žinomos Kauno tautodailininkės Nijolės Špakauskaitės-Gružauskienės iškalinėtas ir ąžuolu įrėmintas varinis Lietuvos girių karalius briedis. Tai – sovietinės Lietuvos partinės nomenklatūros medžiotojų dovana armijos generolui jo 65-ojo gimtadienio proga.

Muziejuje saugota šūsnis fotografijų iš „karališkųjų medžioklių“ miškuose prie Kauno.

Ne tik LKP funkcionieriai, bet ir žinomi Lietuvoje medikai, sportininkai, rašytojai, mokslininkai, rektoriai ir direktoriai laikė garbe pašaudyti kartu su SSRS oro desantinės kariuomenės vadu kariniuose medžioklės ūkiuose.

Tiesa, vėliau daugelis jų atkakliai neigė kada nors susitikę su armijos generolu V.Margelovu. Bet fotografijos – tas tikras sovietinės Lietuvos panoptikumas, kuriame nemažai ir viešumoje toliau mirgėjusių veidų, – liudijo ką kita.

Obuoliai nuo obels – netoli

Ir armijos generolo V.Margelovo namų muziejų prižiūrėję abu jo sūnūs susiję su Lietuva. Tiesa, kiekvienas savaip.

Atsargos pulkininkas desantininkas A.Margelovas už eksperimentinius šarvuočių desanto šuolius kariniame aerodrome prie Kauno tik po 20 metų gavo Rusijos didvyrio aukso žvaigždę. Jis neslėpė šį aukščiausiąją apdovanojimą turįs išimtinai buvusio Rusijos gynybos ministro Pavelo Gračiovo, kuris irgi beveik dešimt metų ištarnavo 7-ojoje divizijoje Kaune, dėka.

Karinės žvalgybos (GRU) majoras V.Margelovas jaunesnysis, atlikinėjęs ypatingos svarbos užduotis Alžyre, Egipte, Jemene, Sirijoje ir Irake, dėl turimos patirties buvo itin vertinamas Rusijos vyriausybiniuose sluoksniuose.

Vienu metu šiame strategiškai reikšmingame areale V.Margelovas veikė kartu su kitu GRU karininku lietuviu, tada prisidengusiu karinio patarėjo statusu. Jau nepriklausomybės metais šis karininkas ėjo labai aukštas pareigas Lietuvos kariuomenės vadovybėje.

Premjera, panaši į šermenis

1978-ųjų liepą buvau Budapešto kino teatre „Korvin“ vykusioje muzikinio filmo „ABBA“ premjeroje. Dalyvavo bemaž visas vengrų sostinės politinis, karinis ir kultūrinis elitas.

Melodingas filmas-koncertas apie populiaraus švedų kvarteto gastroles Australijoje, atrodo, turėjo linksmai nuteikti Budapešto aukštuomenę. Tačiau krito į akis, kad net žinomi socialistinės Vengrijos partiniai veikėjai atėjo į kino teatrą juodais kostiumais, moterys – irgi tamsiais apdarais ir be kosmetikos.

Fojė nebuvo girdėti nei garsių šnekų, nei juoko. Tarsi vyktų ne filmo premjera, o kokios įžymybės laidotuvės.

Kai vėlai vakare grįžome į tarptautinę jaunimo stovyklą sostinės priemiestyje, draugai iš Budapešto technikos universiteto paaiškino, kad šis kino teatras yra amžina šventovė kiekvienam vengrų patriotui.

Ten 1956-ųjų lapkričio 7-osios paryčiais buvo užverstas kruviniausias XX amžiaus Vengrijos istorijos puslapis.

Budapešto centre esančiame kino teatre „Korvin“ tada buvo įsikūręs vengrų antikomunistinio sukilimo štabas. Jo gynėjai, daugiausia paaugliai ir studentai, laikėsi iš paskutiniųjų.

Net tuomet, kai tik dvi savaites gyvavusi laisva Vengrija buvo sugniuždyta įsiveržusios sovietų kariaunos.

Pasaulis užgniaužęs kvapą sekė nelygią kovą tarp Budapešto jaunuolių ir iki dantų ginkluotų sovietinių okupantų, kurie galop pasitelkė netgi tankus ir sunkiąją artileriją.

Dar po ketvirčio šimtmečio sužinojau, kad tą kruvinąjį naujųjų laikų Vengrijos istorijos puslapį užvertė „kauniečiai“ – anuomet Panemunėje, Vaidoto gatvėje, dislokuoto 108-ojo pulko 3-iojo jungtinio būrio desantininkai šturmuotojai.

Vengrų tragedijos aidai

„Maršalų name“ esančio memorialinio muziejaus prižiūrėtojai broliai Margelovai čia užsukusiam žmogui būtinai pasakydavo, kad 1956 metų spalio-lapkričio mėnesiais įvykusį vengrų sukilimą išprovokavo sionistai.

Tomis dienomis Izraelis, remiamas Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, pradėjo karą su Egiptu, kad žydai galėtų išplėsti savo valstybės teritoriją iki Sueco kanalo. Neva tam, kad sovietai negalėtų arabų remti ginklais, Budapešte žydų kilmės intelektualai iš Szandoro Petofi klubo pakėlė vengrus į kovą su komunistiniu režimu.

Baltieji rūmai nusprendė konfidencialiai painformuoti Kremliaus lyderius, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Dwightas Eisenhoweris neigiamai vertinąs sąjungininkų veiksmus Artimuosiuose Rytuose ir nežadąs kištis į Sueco krizę.

Tada sovietų vyriausybė veikusi greitai ir ryžtingai. Į Vengriją buvo permesti geriausiai parengti junginiai.

Rinktinių smogikų desantas

Kaune dislokuotame 108-ajame pulke 1956 m. spalio 19 dieną V.Margelovo įsakymu buvo paskelbta kovinė padėtis.

Spalio 20-ąją į Vilniaus ir Kauno aerouostus atskrido 54 lėktuvai LI-2 ir 45 Il-12.

Verta įsidėmėti: pirmoji antisovietinė demonstracija Budapešte įvyko tik spalio 23 dieną.

Lapkričio 3 dieną 108-ojo pulko desantininkai nusileido Tekelio aerouoste prie Budapešto. O 7-osios divizijos 80-asis gvardijos pulkas iš Gaižiūnų lapkričio 1 dieną buvo permestas į Mukačiovą, esantį SSRS ir Vengrijos pasienyje, ir po 400 kilometrų žygio be poilsio išsidėstė Budapešto prieigose.

Tomis 1956 metų rudens dienomis radijo stotis „Laisvoji Europa“ įvairiomis kalbomis skelbė, kad iš Kauno į Budapeštą permesta ypatingu žiaurumu pasižyminti „Juodoji divizija“.

Desantininkai iš Kauno transportiniais lėktuvais jau skridę į Egiptą padėti arabams, bet paskutiniu momentu gavę įsakymą pakeisti skrydžio kryptį ir nusileisti Budapešte.

Kremlius invaziją į Vengriją pavadino operacija „Vėtra“. Jai vadovavo Sovietų Sąjungos maršalas Ivanas Konevas.

Vaikams – šūviai į galvą

Desantininkai iš Kauno, šturmavę Budapešto kino teatrą „Korvin“, turėjo išgelbėti Sovietų Sąjungos prestižą.

Reikalas tas, kad tuo metu vengrų tautos pasipriešinimas jau buvo palaužtas.

Įsiveržėliai suformavo kolaborantų „revoliucinę darbininkų ir valstiečių“ vyriausybę, vadovaujamą Janoszo Kadaro. Tik vaikai ir jaunuoliai kino teatre atsisakė sudėti ginklus.

Lapkričio 7-ąją Maskvoje kaip visada turėjo vykti 1917-ųjų Spalio perversmo sukakčiai skirtas karinis paradas. SSRS lyderis Nikita Chruščiovas įsakė bet kokiomis priemonėmis likviduoti antikomunistinį jaunimo pasipriešinimą Vengrijos sostinės centre prieš parado pradžią – iki 6 valandos ryto Budapešto laiku.

Brolių Margelovų tvirtinimu, kino teatro šturmo planą sudarė jų tėvas.

Desantininkai du kartus puolė nesėkmingai, su didelėmis aukomis. Tik iš trečio karto pavyko įsibrauti į fojė. Žiūrovų salė buvo užimta tik 4 valandą ryto.

Šturmui vadovavęs kapitonas Nikolajus Charlamovas įsakė: „Nelaisvėn neimti!“ Desantininkai kino teatro gynėjus pribaiginėjo kontroliniais šūviais į galvą.

Žudikas tapo SSRS didvyriu

Žinia apie desantininkų žiaurumą apskriejo visą pasaulį.

Vakarų spaudoje N.Charlamovas buvo pavadintas Budapešto skerdiku. O 1956 m. gruodžio 18 d. slaptu įsaku jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas. Dar trys 108-ojo pulko desantininkai gavo jį po mirties.

Tačiau Kremlius, bijodamas tarptautinio skandalo, nepaskelbė spaudoje įsako apie kapitono iš Kauno apdovanojimą. Ir įteiktas jis buvo ne iškilmingoje aplinkoje – SSRS oro desanto kariuomenės vadas V.Margelovas prisegė žymenis N.Charlamovui savo štabe Maskvoje, Matroskaja Tišina gatvėje.

Net pats V.Margelovas už operaciją „Vėtra“ negavo jokio apdovanojimo.

Budapešto skerdikas N.Charlamovas iš Kauno buvo perkeltas į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas), kur dėstė Karo užnugario ir transporto akademijoje. Vaikų krauju sutepta biografija netgi sovietų armijoje neleido jam padaryti didelės karjeros. Mirė 1982 metais.

Veteranai gėdytis nelinkę

Panemunėje esančioje Mažojoje gatvėje, tarp pirmojo namo, kur 1998 metais V.Stupakovo-Belecko gauja pasmaugė kunigą Ričardą Mikutavičių, ir trečiojo namo prie žydrai – sovietų desantininkų „firmine“ spalva – nudažyto staliuko kas vakarą susirenkdavo 108-ojo pulko veteranai padaužyti domino kauliukais.

Pavaišinus alumi, kas antras išdidžiai pareikšdavo: „Aš suėmiau Dubčeką!“ Tai nebuvo tuščios pagyros: iš tikrųjų 1968 metais Kauno desantininkai buvo pagrindinė smogiamoji jėga per KGB ir GRU operaciją „Dunojus“ – „Prahos pavasario“ sutriuškinimą.

1968 metų kovą Čekoslovakijos komunistai, vadovaujami ką tik išrinkto naujojo CK pirmojo sekretoriaus Aleksandro Dubčeko, pradėjo esmines politines ir ekonomines reformas. Jos buvo pavadintos „socializmu žmogišku veidu“ arba „Prahos pavasariu“.

Operacijoje „Dunojus“ dalyvavo dvi SSRS oro desanto kariuomenės divizijos: 7-oji iš Kauno ir 103-ioji iš Vitebsko.

„Kauniečiams“ buvo pavesta užgrobti svarbiausius Prahos strateginius objektus.

„Prahos pavasario“ budeliai

1968 m. rugpjūčio 21-ąją 3 val. 37 min. pirmieji Prahos Ruzino oro uoste nusileido iš Panemunės atskridę 108-ojo parašiutinio desantinio pulko smogikai. Vadovaujami papulkininkio Šaripo Minigulovo – totoriaus vėjaraupių sudarkytu veidu, jie neutralizavo oro uosto apsaugą, ir pusantros minutės intervalu pradėjo leistis sovietų transportiniai lėktuvai su 7-osios divizijos desantininkais.

Prahoje „kauniečiai“ desantininkai pirmiausia užėmė radiją ir televiziją. Po to jų šarvuočiai nuriedėjo prie Čekoslovakijos komunistų partijos centro komiteto pastato Vltavos krantinėje.

Antrojo aukšto kabinete Š.Minigulovas prisistatė A.Dubčekui: „Atskridome iš Kauno, kad užkirstume kelią šliaužiančiai kontrrevoliucijai“. Buvo pareikalauta nedelsiant kreiptis per radiją ir televiziją į čekus ir slovakus, kad šie nesipriešintų.

A.Dubčekas sarkastiškai atsakė, kad Prahos gatvėmis niekas nešliaužioja, tad netikėti svečiai galį ramiai skristi atgal į Kauną. O užuot per radiją ir televiziją raminęs tautą, jis norėtų nedelsiant susisiekti su Kremliumi.

S.Minigulovas atrėžė, kad tai neįmanoma. Tiesioginio ryšio su Maskva laidas buvo demonstratyviai nupjautas.

Kai A.Dubčekas dar bandė paskambinti SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui iš kito kabineto, vyresnysis leitenantas A.Žadanovas smogė jam į galvą automatu. Čekoslovakijos kompartijos lyderis iš nevilties apsiverkė.

Klastos variantas Nr.2

Kaip vėliau pasakojo 108-ojo pulko veteranai, pagal operacijos „Dunojus“ pirmąjį variantą jie turėję suimti visą „Prahos pavasario“ smegenų centrą – ČKP CK vadovybę, nuskraidinti į Užkarpatės karinę apygardą ir ten likviduoti, inscenizuodami aviacijos katastrofą.

Tačiau jau pirmomis sovietų invazijos valandomis buvo susidurta su totaliniu pasipriešinimu. SSRS oro desanto kariuomenės vadas V.Margelovas raportavo Kremliui, kad 7-osios divizijos desantininkus Prahos jaunimas pasitiko akmenimis, spjūviais, antisovietiniais šūkiais ir net Molotovo kokteiliais.

Tada iš Maskvos buvo gautas įsakymas veikti pagal „Dunojaus“ operacijos antrąjį variantą: suimtuosius nedelsiant nuskraidinti į SSRS.

Kaip vėliau pasakojo A.Dubčekas, Kremliuje jį pasitiko plačiai išskėtęs rankas L.Brežnevas. Jis meiliai apkabinęs ir pasakęs: „Saša, ką tie niekšai tau padarė!“

Diplomatų pokylių pažiba

V.Margelovas už „Dunojaus“ operaciją gavo Lenino ordiną iš L.Brežnevo rankų. O Čekoslovakijos prezidentu tapęs generolas Liudvikas Svoboda apdovanojo jį Klemento Gotvaldo ordinu.

Tačiau labiausiai V.Margelovą tada nudžiuginusi sovietų karinės žvalgybos GRU pateikta suvestinė, kaip „kauniečių“ veiksmus per „Prahos pavasario“ sutriuškinimą įvertino JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgyba ir aukščiausieji kariniai sluoksniai.

„Juodoji divizija“ iš Kauno jų buvo pripažinta kaip geriausiai parengtas SSRS armijos kovinis junginys, kuriam neprilygstanti nė viena iš 10 sovietinių desantininkų divizijų.

Po invazijos į Čekoslovakiją oro desanto kariuomenės vadas netikėtai tapo Maskvos diplomatinių rautų pažiba. Tvirto sudėjimo, skeveldrų sudraskytu skruostu, su gausybe ordinų ir medalių ant munduro, pajėgus pakelti net didžiausius alkoholio kiekius, erotinių anekdotų mėgėjas V.Margelovas buvo laukiamas svečias visose Vakarų šalių atstovybėse.

Karo atašė prašydavo vyriausiojo desantininkų vado leisti nuvykti į Kauną, kad galėtų per pratybas susipažinti su 7-ąja divizija. Kartkartėmis užsieniečiams atsiverdavo Pskovo, Tulos, Vitebsko, net SSRS ir Turkijos pasienyje Azerbaidžane dislokuotos 104-osios desantininkų divizijos poligonai. Tačiau Kaunas jiems buvo aklinai uždaras.

Nesugebėdamas paaiškinti Vakarų diplomatams, kodėl jie taip nepageidaujami šiame Lietuvos mieste, V.Margelovas galop nustojo lankęsis priėmimuose.

Jis negalėjo atskleisti, kad sovietų karinėje doktrinoje Kaunas tapo pagrindiniu placdarmu SSRS oro desantinės kariuomenės šuoliui į Vakarus.

Kaunas, 1972-ųjų gegužė

Apie tai, kad gegužės 14-ąją 12 valandą 50 minučių Kauno miesto sode susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta, V.Margelovas sužinojo nuo tragedijos praėjus tik pusvalandžiui.

Iškart susitikę prie sodo fontano, KGB Kauno skyriaus viršininkas G.Bagdonas ir miesto milicijos valdybos viršininkas J.Petrauskas dar svarstė, kaip informaciją apie R.Kalantos antisovietinio protesto akciją pateikti Lietuvos kompartijos vadovybei: „psichikos ligonis“ ar „nevykėlis įsimylėjėlis“. O V.Margelovas jau skrido į Kauną.

Po 1956 metų Budapešto skerdynių ir 1968 metų „Prahos pavasario“ likvidavimo armijos generolas iškart suvokė, kuo okupuotoje Lietuvoje gresia toks jaunuolio iššūkis.

Yra ir kita versija. Sovietų karinė žvalgyba GRU turėjo Kaune kur kas platesnį agentūrinį tinklą negu KGB ir vidaus reikalų organai kartu paėmus. Dar 1972 metų balandį ji informavusi SSRS generalinį štabą, kad Taline, Rygoje ir Kaune bus surengta didelio masto antikomunistinė akcija, turinti destabilizuoti padėtį net visame socialistiniame lageryje.

Pagal šią versiją V.Margelovas atskubėjęs į Kauną tuoj pat po gegužės 9-ąją Maskvoje vykusio Pergalės dienos karinio parado. Dieną naktį neišeidamas iš 7-osios divizijos štabo Gedimino gatvėje, jis laukęs grėsmingo incidento.

Atsitiktinumų būna įdomių

Kad ir kaip ten būtų, bet anuomet Kauno miesto prokuratūros užvestoje byloje dėl R.Kalantos savižudybės užfiksuoti pirmo tiesioginio tragedijos liudininko parodymai. Jis ir pašaukęs kitus žmones.

Atsargos karininkas Aleksandras Guskovas, prieš kelias dienas atvykęs iš Lipecko į Kauno „Elektros“ gamyklą, prie miesto fontano atsidūręs atsitiktinai. Jis valgęs sausą davinį ant suolelio ir skaitęs sovietų armijos oficiozą „Krasnaja zvezda“.

Vėliau paaiškėjo, kad A.Guskovas buvo vieno 7-osios divizijos vadų – generolo leitenanto Nikolajaus Guskovo giminaitis.

Briliantų teko palaukti

Kaip pasakojo buvęs LKP Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius Kazimieras Lengvinas, 1972 metų gegužės 19-osios vidudienį jo kabinete netikėtai pasirodė armijos generolas V.Margelovas, lydimas 7-osios divizijos vado Olego Kuliševo ir 108-ojo pulko vado Vladimiro Krajevo.

SSRS oro desantinės kariuomenės vadas parodęs į langą, už kurio didelė Kauno jaunimo minia skandavo antisovietinius šūkius: „Aš jau mačiau Prahoje tas „manečkas“. Taip jis vadindavęs ilgaplaukius su džinsais.

Po to piktai pasiteiravęs: „Kodėl mano mylimas Kaunas nori iš manęs atimti žvaigždę?“

1972 metų gegužės 4 d. V.Margelovas ir vėl už „neeilinius nuopelnus“ buvo apdovanotas Spalio revoliucijos ordinu. Netrukus jam turėjo būti įteikta ir armijos generolui priklausanti Maršalo žvaigždė su briliantais.

Ir tikrai: iki tol visiškai nežinomas devyniolikmetis vaikinas iš Vilijampolės sutrikdė „žvaigždžių lietų“ Kaune, Vilniuje ir net Maskvoje. Maršalo žvaigždė V.Margelovui buvo įteikta tik po dvejų metų – 1974-aisiais.

Įsakymas – šaudyti mirtinai

Tądien svečiai iš 7-osios divizijos pasiūlę: „Gal mums pasivažinėti šarvuočiais po Laisvės alėją“. K.Lengvino teigimu, jam kainavo daug nervų, kol įtikino kariškius, kad jaunimui sutramdyti nereikės šarvuočių, užteks ir milicininkų bananų.

Tačiau kol vyko pokalbis partijos komitete, greta Laisvės alėjos esančioje V.Majakovskio (dabar I.Kanto) gatvėje jau stovėjo sunkvežimiai su 108-ojo pulko smogikais.

Desantininkai buvo ginkluoti ir automatais, ir išaštrintais „mažaisiais išminuotojų kastuvėliais“.

108-ojo pulko veteranai teigia tomis „Kauno pavasario“ dienomis turėję įsakymą: jeigu antisovietiškai nusiteikusi jaunuolių minia įsiveržtų į partijos miesto komitetą, šaudyti mirtinai.

„Kauno placdarmo“ planas

Dabar žinoma, kad dar 1968 m. rudenį V.Margelovas Maskvos M.Frunzės karo akademijoje buvo apgynęs kandidatinę disertaciją. Ji saugota po devyniais užraktais. Tačiau „Lietuvos ryto“ šaltiniai padėjo sužinoti joje pateiktą karybos idėją.

Disertantas įrodinėjo, jog po pirmosios sovietų branduolinės atakos desanto kariuomenę, sukoncentruotą SSRS vakariniame pasienyje, įmanoma permesti į gilų priešo užnugarį. Ji žaibiškai paralyžiuotų NATO šalių gyvybinių centrų veiklą ašyje Vakarų Berlynas-Roma-Londonas.

Tuose planuose ypatingas vaidmuo būtų tekęs Kaunui, jo regionui ir visai Lietuvai.

1972 metų liepą į Kauną atskrido SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas Nikolajus Ogarkovas. Jį lydėjo armijos generolas V.Margelovas.

Aukštieji kariškiai konfidencialiai – ne Vilniuje, LKP CK pastate, o 7-osios divizijos štabe – susitiko su Lietuvos kompartijos pirmuoju sekretoriumi A.Sniečkumi, kuriam atskleidė „Kauno placdarmo“ planą.

Kuo būtų tapusi Lietuva?

Generolai iš Maskvos tąkart nupiešė A.Sniečkui artimiausių dešimtmečių Lietuvos viziją.

1973–1983 metais vadinamajame Kauno placdarme turi būti pastatyta daugiau kaip 50 slaptų karinių objektų. Numatoma iš pagrindų pertvarkyti Kazlų Rūdos, Ruklos, Kėdainių karinius oro uostus, pritaikant juos sunkiausiems pasaulyje desanto transportiniams lėktuvams.

Jonavos rajone bus įkurtas didžiausias visoje Sovietų Sąjungoje desantininkų mokymo centras.

Jame bus daugiau kaip 20 objektų, tarp jų – vieninteliai pasaulyje „psichologinio parengimo požemiai“.

Netoli Kauno, maždaug 20–30 kilometrų spinduliu, po žeme bus pastatytas 3–5 lygių bunkeris – SSRS ginkluotųjų pajėgų Vakarų krypties vyriausiojo vado būstinė.

Akcentuodami 1972 metų gegužės įvykius Kaune, svečiai iš Maskvos pabrėžė, kad nuo šiol visi be išimties 7-osios divizijos karininkai ir puskarininkiai, paleisti į atsargą, turės būti apgyvendinti Kaune, jiems be eilės suteikiant butus.

Tokiu būdu ilgainiui bent šiek tiek pasikeistų nacionalinė gyventojų sudėtis šiame sovietams strateginiu požiūriu labai svarbiame mieste.

Generolai A.Sniečkui užtikrino, kad „Kauno placdarme“ statybos niekada nesibaigs. 2000 metais jau visa Lietuva būsianti „apdengta karinių oro uostų tinklu“.

Pagal Maskvos planus Lietuva turėjo virsti milžinišku SSRS oro desanto kariuomenės aviacijos pakilimo Vakarų link taku.

Prieštarauti valios nepakako

Generolai „paguodė“ A.Sniečkų, kad slaptų karinių objektų statyba bus finansuojama iš Maskvos, o ją vykdys specialūs inžineriniai daliniai. Savo ruožtu Vilnius privalės užtikrinti planingą statybinių medžiagų tiekimą iš vietinių išteklių.

A.Sniečkus neišdrįso prieštarauti. Po R.Kalantos susideginimo jam tiesiogine prasme buvo atėmę žadą, o autoritetas Kremliuje buvo susvyravęs.

Sugrįžęs Vilnių, kompartijos vadovas liepė skubiai iškviesti Valstybinės plano komiteto pirmininko pirmąjį pavaduotoją Algirdą Brazauską, atsakingą už statybinių medžiagų pramonę.

Militaristinė ir politinė „Kauno placdarmo“ rengimo mašina pradėjo suktis.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Kraujo pėdsakas Europoje: pirmąjį tostą kėlė už sugrįžimą į Kauną Atsukam laiką