Lygiai prieš 53 metus, 1972-ųjų gegužės 14-ąją Kauno Muzikinio teatro sodelyje, protestuodamas prieš SSRS okupaciją susidegino 19-metis Romas Kalanta.

Po kelių dienų jo palaikai anksčiau numatyto laiko slapta palaidoti Romainių kapinėse. Dėl to pasipiktinusi minia plūstelėjo į Laisvės alėją: mieste kilo protesto mitingai ir susirėmimai su milicija.

KGB savo ataskaitose užfiksavo, kad per dvi dienas į miesto gatves išėjo daugiau kaip 3000 demonstrantų.

Protesto akcijoms slopinti į Kauną buvo atsiųsta sovietų Vidaus reikalų ministerijos specialiųjų karinių dalinių.

[[ge:lrytas:lrytas:288028]]

Įvyko demonstrantų ir kareivių susidūrimų, daugiau kaip 400 žmonių buvo suimta, tardyta, 6 nuteisti kalėti, daugelis žiauriai sumušti.

1972 metų gegužės 17-osios vakarą Kauno politechnikumo pirmakursis Rimas Baužys atėjo į „Akvariumą“ – šokių paviljoną dideliais vientiso stiklo langais mažojo Ąžuolyno pakraštyje, kur vėliau įsikūrė Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Tai buvo mėgstama jaunimo susitikimo vieta. Čia, skirtingai nei kituose klubuose, prie durų nestovėjo komjaunimo operatyvininkai, liniuote matuojantys plaukų ilgį.

Neretai ten galėdavai prasukti atsineštas vakarietiškas plokšteles.

Tomis dienomis visas Kaunas tik ir šnekėjo apie vaikiną iš Vilijampolės, susideginusį prie fontano miesto sode. Iš lūpų į lūpas keliavo dvi versijos – nelaiminga meilė ir politika.

Paviljone niekas nešoko. Tarytum įstrigusi sukosi viena plokštelė – Berto Sommerio „Mes visi grojame tame pačiame orkestre“.

R.Baužys ėjo nuo vienos grupelės prie kitos, tikėdamasis sužinoti karščiausias naujienas. Ieškojo „slabadinių“, bet niekas nenorėjo prisipažinti esąs iš Vilijampolės.

Tik vienas prispaustas prie sienos pakuždėjo, kad tas jaunuolis – Romas Kalanta iš Panerių gatvės 34-ojo namo, kad laidotuvės rytoj 15 val. Bet patarė ten nesirodyti, nes visas kvartalas apsuptas saugumiečių.

[[ge:lrytas:lrytas:36906682]][[ge:lrytas:lrytas:37219252]][[ge:lrytas:lrytas:10596031]][[ge:lrytas:lrytas:13893267]]

Kaip vėliau papasakojo R.Baužys, būtent „Akvariume“ žaibiškai kilo mintis parašyti manifestą laisvojo Lietuvos jaunimo vardu.

Paankstintos laidotuvės

Iš „Akvariumo“ jaunuolis pasukęs tiesiai į namus – vadinamąjį aklųjų kvartalą, tuomečio Raudonosios armijos (dabar – Savanorių) ir Taikos prospektų sankirtoje. Ten gyveno dauguma Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinato darbuotojų.

R.Baužio motina ten dirbo šepečių vėrėja, nes ankstyvoje vaikystėje nepagydomai susižalojo akis ir visiškai neteko regėjimo. „Aklųjų kvartale“ Justina Baužienė buvo viena ryškiausių asmenybių: grojo altu dūdų orkestre, rašė eilėraščius, kuriuos kartkartėmis išspausdindavo miesto laikraštyje arba žurnale „Mūsų žodis“.

[[ge:lrytas:lrytas:14880559]]

Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą ir dar aštuonis atsišaukimus, kuriuos buvo užsibrėžęs išplatinti per R.Kalantos laidotuves, R.Baužys rašęs visą naktį.

Dokumentas išėjo ilgas, nes pasakyti reikėjo daug ką.

Kad R.Kalanta yra valdžios suvaržymų auka. Kad būtina išsiaiškinti tikrąsias priežastis, pastūmėjusias jį šiam drastiškam iššūkiui, ir nubausti kaltininkus. Kad reikia panaikinti cenzūrą, kuri reguliuoja, kokias knygas jaunimui skaityti, kokią muziką klausyti ir kokio ilgio plaukus nešioti.

Paskutinėms manifesto pastraipoms pritrūkęs juodo tušo – rašė didelėmis raidėmis ant storoko popieriaus lakštų. Tad skustuvu perrėžęs ranką ir tekstą baigęs savo krauju. Po to sakė „kritęs negyvu miegu“.

Gegužės 18-ąją prieš numatytą laidotuvių valandą R.Baužys nuvažiavo į Vilijampolę prie Kalantų namo, bet ten nebebuvo nė gyvos dvasios. Paankstinti laidotuves buvo žmonių nuotaikas žinojusios valdžios klasta.

„Kažkas pasakė, kad visi nuėjo į miesto centrą. Pavijau minią senamiestyje prie Arkikatedros, kur visi buvo priklaupę. Kažkas šūktelėjo, kad reikėtų ką nors sugiedoti apie laisvą Lietuvą, bet niekas nežinojo žodžių. Tada patraukėme į Laisvės alėją“, – apie didėjančią tos dienos įtampą pasakojo R.Baužys.

Manifestas virto grupine malda

KGB nemažai triūso įdėjo, kad 1972 metų Kauno įvykių istorijoje nebūtų baltų dėmių. Tad šiandien gerai žinomos visos pavardės – ir aukų, ir budelių.

Štai gegužės 18-osios pavakarės įvykių miesto sode nuotraukos. R.Baužys skaito Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą.

Žodžiais „Žmonės, sakykit, kodėl Romas Kalanta taip anksti turėjo palikti šį pasaulį“ prasidėjęs manifestas kaltino KGB ir miliciją – „žmones su ilgomis nosimis ir labai blogomis mintimis“, kurie persekioja laisvai mąstantį jaunimą, neleidžia įgyvendinti svajonių, „pasijusti šeimininkais savoje Lietuvoje“.

Kaip R.Baužys prisipažino po daug metų, iš susijaudinimo kažkokia migla protarpiais aptraukdavusi akis. Net išsigandęs, kad iš nervų galįs apakti kaip motina.

Tuomet manifestą tiesiog išplėšdavęs iš rankų greta stovintis jaunuolis ir skaitydavęs, kol atsitokės R.Baužys.

[[ge:lrytas:lrytas:14880649]]

Tai buvę kažkas panašaus į grupinę maldą. Atsišaukimus irgi paleidęs per jaunuolių rankas.

Vienas manifesto punktų, kuriam susirinkusi minia pritarė audringais plojimais, buvo reikalavimas, kad Kauno valdžia monumentu įamžintų R.Kalantos žygdarbį.

Nustatytas terminas – ne vėliau kaip per metus! Kitaip jaunimas skelbsiąs visuotinį streiką.

Nežinomi tapo žinomais

Šviesiaplaukis vaikinas pasiūlė R.Baužiui apsikeisti drabužiais, nes už tokius žodžius ilgam pateksiąs už grotų: „Tu matai, mus fotografuoja iš visų pusių“.

Kitoje nuotraukoje – R.Baužys jau su švarku ir tamsiais akiniais.

Vėliau KGB tardytojams manifesto autorius pasakys buvęs perrengtas „kažkokio nepažįstamo jaunuolio iš Šiaulių“, neturįs supratimo, kas ta mergina, R.Kalantos susideginimo vietoje sudėliojusi iš tulpių žodį LIETUVA.

Šiandien žinoma, kad „šviesiaplaukis iš Šiaulių“ – KGB sąraše 13-tas pažymėtas Aleksandras Kanys, dirbęs 4-ojoje mechanizacijos valdyboje šaltkalviu, gyvenęs Vilijampolėje.

O mergina, kuri priklaupusi sudėliojo žodį LIETUVA, tai Nr.16 iš KGB juodojo sąrašo – Virginija Levinskaitė, „Inkaro“ fabriko siuvėja, irgi iš Vilijampolės.

Jie buvo pirmose gretose

Norėčiau pateikti bent ištrauką iš KGB juodojo sąrašo. Štai tie drąsūs jaunuoliai, metę iššūkį sovietiniam režimui, ėję per Laisvės alėją pirmojoje gretoje.

Nr.1 – Vytautas Kaladė, dramos teatro motoristas.

Nr.3 – Rimantas Baužys, politechnikumo moksleivis.

Nr.4 – Ričardas Truškauskas, 6-osios vidurinės mokyklos X klasės mokinys.

Nr.5 – Virginija Urbonavičiūtė, spaustuvės darbininkė.

Nr.6 – Vladas Kasiulevičius, J.Kvedaro miškų technikumo III kurso moksleivis.

Nr.7 – Eugenijus Žukauskas, 2-osios vidurinės mokyklos XI klasės mokinys.

Nr.8 – Vytautas Pocius, „Baltijos“ susivienijimo darbininkas.

Nr.9 – Algirdas Mackevičius, taksi parko automobilių elektrikas.

Ir dar – beveik trisdešimt pavardžių tų, kuriuos KGB 1972 metais įvardijo kaip pačius pavojingiausius sovietiniam režimui.

Vėliau jie galėjo daug papasakoti apie „kalantines“, bet atsitvėrė tylos siena.

„Akvariumo“ karta, nepanorusi groti „raudonajame orkestre“, išdrįsusi Laisvės alėjoje skanduoti „Laisvę Lietuvai“, kai visa tauta ryžosi jiems pritarti tiktai po 16 metų Sąjūdžio mitinguose, ilgainiui užsisklendė dėl daugelio priežasčių.

Ordinas vienintelį iš jų pasiekė jau po mirties – V.Kaladės artimiesiems buvo įteiktas tik 2006-aisiais.

O mirė jis 1995-aisiais slaugos ligoninėje, neatsigavęs po smegenų auglio operacijos, paskutiniais metais atsidūręs skurde.

Žinokime ir tokias pavardes

Kas malšino vieną didžiausių Lietuvoje antisovietinę Kauno jaunimo demonstraciją?

Kam buvo patikėta pirmą kartą Sovietų Sąjungoje panaudoti gumines lazdas?

Antanas Valantinas, tuomet – Kauno specialiosios milicijos mokyklos dėstytojas, gegužės 18-osios pavakarę su megafonu rankose vadovavo dideliam kursantų būriui.

Miesto partijos komitete skubiai įkurtam „ypatingosios padėties štabui“, kur net iš Maskvos atskrido KGB, milicijos, sovietų desantininkų kariuomenės generalitetas, jis atraportuos: „Atkūriau tvarką miesto sode!“

[[ge:lrytas:lrytas:14880560]]

Miesto partinio-ūkinio aktyvo pasitarime A.Valantinas ilgai dėstys, kaip reikia tramdyti ilgaplaukius hipius, pasitelkiant itin griežtas priemones. Jis bus paaukštintas, apdovanotas ordinu.

Tačiau į Vilniuje 1972 metų spalį vykusį „kalantininkų“ teismą A.Valantinas neatvyko kaip liudytojas. Galbūt nedrįso pažvelgti savo aukoms į akis.

Santvarkos smurto robotai

KGB juodajame sąraše 9-tas įrašytas Algirdas Mackevičius, iš matymo neblogai pažinojęs R.Kalantą, visą gyvenimą negalės pamiršti, kaip milicijos kursantai, vadovaujami A.Valantino, įsiveržė į miesto sode susirinkusių jaunuolių minią.

Kursantų akys – pastirusios ir stiklinės, tarsi būtų apsiriję kokių nors kvaišalų. Lazdomis jie mosavo kaip robotai. A.Valantinas per megafoną šaukė, kad nereikia nieko gailėti, nes čia susirinko paskutinės Kauno padugnės.

Pirmieji kritę paaugliai, kurie iš smalsumo buvo susitelkę prie pat R.Kalantos susideginimo vietos, bei merginos, kurios norėjo tvarkingai sudėti suneštas gėles aplink liepą nuo ugnies apsvilusiu kamienu.

Pats A.Valantinas su ypatingu pasimėgavimu pradėjęs trypti iš gėlių sudėliotą žodį LIETUVA.

A.Mackevičius puolęs raginti jaunuolius čia pat iš suolelių statyti barikadas, kad galėtų apsiginti nuo smurto. Kažkas parodęs į Muzikinio teatro balkone įsitaisiusį kino operatorių: „Mus gali atpažinti!“ Tačiau vieną barikadą prie fontano spėję pastatyti.

Po savaitės A.Mackevičius buvo sulaikytas.

KGB Kauno skyriuje jam buvo parodytas didelis nuotraukų albumas, kad atpažintų sunumeruotus veidus. Jaunuoliui buvo kartojama, kad jis yra pagrindinių „kalantininkų“ dešimtuke, todėl galįs būti teisiamas ir be 10 metų lagerio neišsisuksiąs.

Taksi parke A.Mackevičius buvo svarstomas kartu su kitu „kalantininku“ Vytautu Misevičiumi, irgi automobilių elektriku.

Po to „pagreitintu būdu“ buvo išsiųstas į sovietų armiją.

Uždaras išdavystės seansas

Gegužės 20-ąją „Laisvės“ kino teatre vyko uždaras seansas. Į jį buvo sukviesti aukštųjų ir vidurinių mokyklų, technikumų, profesinių technikos mokyklų vadovai, partorgai, komjaunimo lyderiai, net profsąjungų aktyvistai.

Kauno skyriaus kagėbistai net keletą kartų demonstravo 5-7 minučių trukmės kino juostą, kurioje buvo užfiksuotas jaunimas Laisvės alėjoje ir miesto sode. Reikėjo nustatyti nufilmuotus asmenis.

Po ekranu prie blausiai apšviesto stalelio sėdintis KGB pareigūnas užsirašinėjo atpažintų jaunuolių duomenis.

Vėliau šie kadrai „Planetos“ kino teatre buvo rodomi pramonės įmonių vadovams.

Per demonstraciją Laisvės alėjoje R.Baužys buvo ištrūkęs iš milicininkų, palikdamas jiems savo batą ir svetimo švarko skiautę. Kelias dienas slapstėsi.

Kaimynystėje gyvenusi Nadia netrukus R.Baužiui pranešė, kad jų namuose ištisomis paromis budi KGB karininkai – stebi jo butą.

[[ge:lrytas:lrytas:14880557]]

Kieme stovinti „Volga“, iš kurios fotografuojami visi įeinantys ir išeinantys iš Baužių buto.

Iš pradžių R.Baužys keletą dienų žaidė slėpynių su persekiotojais, net fotografuodavo juos.

Supratęs, kad seklių neatsikratys, jis gegužės 31-ąją pats nuėjo į KGB Kauno skyrių. Budinčiam pareigūnui pateikęs nuotraukas, „atsiprašė“, kad fotografavęs be leidimo.

Tuomet jau su būriu saugumiečių, vadovaujamų majoro V.Petruškevičiaus, jis sugrįžo namo, ir kone visą naktį užtruko krata.

Iš KGB tardytojų R.Baužys ir sužinojo apie uždarą seansą „Laisvėje“ – jį atpažinę politechnikumo atstovai.

Gundymai KGB rūsiuose

KGB rūsyje R.Baužys iš pradžių buvo įkalintas su valiutos spekuliantais, vėliau pateko į vienutę.

Ištisomis paromis trys tardytojai pakaitomis spaudė prisipažinti, kad atsišaukimus rašęs, po to skaitęs būdamas visiškai girtas, už tai pažadėdami bausmę lygtinai ir pelningą darbą.

Keletą kartų gavęs per kepenis gumine lazda, nes neatskleidęs, kur paslėpė Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą.

Motina visas savo santaupas buvo paskyrusi vienam geriausių Kauno advokatų. Tačiau KGB kapitonas A.Rimkus paaiškino, kad teismas būsiąs tik „su kvietimais“, tad pats KGB pasamdysiąs „patikimus“ gynėjus.

Teismo proceso metu R.Baužys keletą kartų nesėkmingai mėgino atsisakyti KGB patikėtinio advokato paslaugų – sugebąs pats apsiginti. Gavęs paskutinį žodį, jis perskaitė motinos parašytą eilėraštį apie „mažuosius Laisvės alėjos paukščius“.

LSSR aukščiausiasis teismas, pirmininkaujamas teisėjo M.Ignoto, kaip nepilnamečiui R.Baužiui atseikėjo pusantrų metų lagerio Archangelsko srityje, Cholmogorske. Visi nuteistieji „kalantininkai“ buvo išskirstyti po skirtingas, itin griežtu režimu garsėjančias įkalinimo vietas.

Siekdamas teisės pasimatyti su motina, R.Baužys buvo paskelbęs 10 dienų bado streiką, nes aklai J.Baužienei, kelias dienas keliavusiai iš Kauno į Archangelsko srities glūdumą, iš pradžių nebuvo leista susitikti su sūnumi.

Kas tris mėnesius iš Maskvos į lagerį atvykdavęs KGB kapitonas V.Korotkovas primygtinai reikalavo rusiškai jam aprašyti, kaip Kauno jaunimas įsivaizduoja nepriklausomą Lietuvą, dėl kurios jis išėjo į Laisvės alėją 1972 metų gegužę.

„Prirašiau jam visą sąsiuvinį – ir atstojo“, – pasakojo R.Baužys.

Žadėtas susitikimas nebeįvyko

Kai 1991 metų spalio 21 dieną aš pirmąkart susitikau su R.Baužiu, jis atsinešė „tris pagrindinius gyvenimo dokumentus“.

[[ge:lrytas:lrytas:14880650]]

Jie buvo tvarkingai sudėti į atskirus aplankus, plono popieriaus lapai suklijuoti ant kartono lakštų. Tai buvo sovietinio prokuroro P.Archipovo pasirašyta kaltinamoji išvada, 1972 metų spalio 3 dienos LSSR aukščiausiojo teismo nuosprendis ir Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestas, kurio per kratą neaptiko KGB.

Atkreipiau dėmesį, kad paskutinės manifesto pastraipos parašytos ne juodu tušu, kaip visas tekstas, bet rusvos spalvos rašalu. Kad tai kraujas, jis pasakė tik gerokai vėliau.

Paskutinįkart su R.Baužiu mačiausi 1995 metais. Jis perdavė man teismo dokumentus: „Jei kada nors rašysi knygą apie kalantines“.

Gyvenimu nesiskundė, tik lyg tarp kitko prasitarė pakeitęs adresą – persikraustęs iš Kauno į Jonavą, Kosmonautų gatvę. „Aš dabar kaip kosmonautas – tarp žemės ir dangaus“, – numykė ironiškai.

Susitarėme susitikti dar kartą. R.Baužys žadėjo atnešti manifestą, nes primygtinai įtikinėjau, kad šio unikalaus dokumento vieta – muziejuje. Tačiau po kiek laiko gavau žinią apie jo mirtį.

Liepta palaikyti gyvybę

O kaip 1972-ųjų gegužės įvykiai buvo matomi kitoje barikadų pusėje?

Apie tai teko kalbėtis su KGB pulkininku Gediminu Bagdonu, nuo 1957 iki 1991 metų dirbusiu KGB Kauno skyriuje.

KGB pulkininkas tvirtino 1972 metų gegužės 14-ąją vienas pirmųjų atvykęs į miesto sodą prie fontano: „Man pranešė milicijos valdybos viršininko pavaduotojas V.Baublys, ir abu nuvažiavome.

Ten dar gulėjo R.Kalantos batas, kurį jis nusimetė raitydamasis iš skausmo. Aplink jau buvo pradėję rinktis žmonės“.

[[ge:lrytas:lrytas:14880558]]

„Raudonojo kryžiaus“ ligoninės gydytojams buvo nurodyta dėti visas pastangas, kad būtų kuo ilgiau palaikytos R.Kalantos gyvybinės funkcijos.

Karstas kagėbistų netrikdė

Gegužės 16-ąją, kai atėjo žinia, kad R.Kalanta mirė, iš Vilniaus atvyko LSSR KGB pirmininkas J.Petkevičius, vidaus reikalų ministras J.Mikalauskas, LSSR prokuroras A.Kairelis. Kaip patys teigė, „kelioms dienoms apsidairyti“.

Nuojautos, kad Kaune bręsta išskirtinė situacija, nebuvę, tačiau G.Bagdonas reikšmingai pabrėžęs svečiams: „Lietuva – ne Vidurinė Azija, kur kasdien susidegina įsimylėjėliai“.

Gegužės 17-osios naktį G.Bagdonas su kitais KGB pareigūnais pasirodė Panerių gatvėje ir pasibeldė į 34-uoju numeriu pažymėtą namą. Jame buvo pašarvotas R.Kalanta.

„Padarėme kratą, neatsitraukdami nuo karsto, – pasakojo KGB pulkininkas. – Iš Kalantos užrašų padariau išvadą, kad tai – komplikuota asmenybė. O juk augo mūsų žmogaus – komunisto ir liaudies gynėjo šeimoje! Nepatiko žmonės, kurie tą naktį sukinėjosi Kalantų namuose. Tėvams patarėme užrakinti duris ir nieko iš svetimų neįsileisti“.

Šaknų ieškota ir Maskvoje

Gegužės 19-ąją į Kauną atskrido SSRS KGB pirmininko Jurijaus Andropovo pavaduotojas Ardalionas Malyginas. Šis įvykius Kaune siejo su garsiąja Maskvos „hipių byla“.

1971 m. birželio 1-ąją, Tarptautinės vaikų gynimo dienos pretekstu, bemaž tūkstantis ilgaplaukių jaunuolių surengė demonstraciją „psichodrome“ – aikštėje prieš pagrindinį Maskvos universiteto pastatą. Su neva antikariniais šūkiais – pagal „The Beatles“ atlikėją Johną Lennoną – „Taika lovoje – taika Pietų Vietname“ jie rengėsi nueiti iki JAV ambasados, kur turėjo susideginti vienas demonstrantų.

Bet Maskvos saugumiečiai veikė žaibiškai: hipių sumanymas žlugo. Atskleistiems organizatoriams buvo sukurpta baudžiamoji byla.

Trečdalis šaukiamojo amžiaus jaunuolių tiesiai iš milicijos buvo paimti į armiją ir išsiųsti į Tolimuosius Rytus. Dalis buvo užverbuoti KGB patikėtiniais.

A.Malygino žiniomis, Maskvos „psichodrome“ buvę užfiksuoti du hipiai iš Kauno. Atvykęs į Lietuvą maskvietis ypač reikalavęs, kad įvykiai neperžengtų Kauno ribų, o informacija apie juos nepasiektų užsienio žurnalistų.

Saugumietis netikėjo iššūkiu

Gegužės 18-osios įvykius Laisvės alėjoje, kai tūkstantinė jaunuolių minia su šūkiais „Laisvę Lietuvai“ grėsmingai priartėjo prie KGB pastato, G.Bagdonas įvertino kaip totalinį milicijos ištižimą.

[[ge:lrytas:lrytas:14880651]]

„Kodėl Valantinas nuvedė savo kursantus su „bananais“ į miesto sodą ir ten pradėjo daužyti vaikus, kai galėjo nuvažiuoti prie Neries tilto ir ties „Dailės“ kombinatu užtverti kelią? Demonstracija būtų nuslopinta Vilijampolėje“, – piktinosi pulkininkas.

G.Bagdonas – pokalbis su juo vyko 1991 metų spalio 15-ąją – iki paskutinės gyvenimo dienos netikėjo, kad Kauno „kalantinės“ buvo spontaniškas jaunimo iššūkis sovietiniam okupaciniam režimui.

Teigdamas, kad neįmanoma be organizatorių surengti šitokio masto demonstracijos per visą miestą, su manifestais, mitingais ir net savais fotografais, KGB pulkininkas pateikė dvi versijas – nomenklatūrinę ir sionistinę.

Po filmo – vienas klausimas

Pasak G.Bagdono, įvykiai Kaune pirmiausia skaudžiai dūrė ilgamečiam Lietuvos komunistų partijos lyderiui Antanui Sniečkui.

Maskvoje jį vadino „nepajudinamuoju“, tuo tarpu Vilniuje dėl stalinistinio stiliaus jis pradėjo nebeįtikti naujosios kartos nomenklatūrai.

A.Sniečkus atskrido į Kauną tiesiai iš Maskvos. Pasak G.Bagdono, suirzęs po sunkaus pokalbio su SSKP CK generaliniu sekretoriumi Leonidu Brežnevu.

Tuščioje Kauno „Kanklių“ kino teatro salėje jiedu tylėdami keliolika kartų peržiūrėję kino kadrus, užfiksavusius numalšintas „kalantines“. A.Sniečkus KGB pulkininkui pateikęs tiktai vieną klausimą: „Pasakyk, ko jiems trūko, kad jie išėjo į gatves“.

Paveikė psichologinis stresas?

Liepos 21-ąją per sovietų okupacinio režimo sukaktuvių iškilmes A.Sniečkus netikėtai pasirodė Kaune, Dainų slėnyje. Pradėjo kalbėti, bet staiga neteko balso.

Tokie priepuoliai kartodavęsi vis dažniau. 1973-iųjų sausį, kai Kremliuje jam buvo įteikta socialistinio darbo didvyrio žvaigždė 70-mečio proga, A.Sniečkus vėl nesugebėjęs ištarti padėkos partijai žodžių.

Kauno klinikų kardiologai informavę G.Bagdoną, kad tai – katastrofiškai besivystančios širdies ligos po didelio psichologinio streso pasekmė.

KGB pulkininkas įsidėmėjo, kad Kauno partiniai nomenklatūrininkai jubiliejaus proga nesugalvojo kitos dovanos A.Sniečkui kaip iš gintaro ištekinti liepsnojantį fakelą! O kitų metų sausį jis mirė.

Įžvelgė sionistų vaidmenį

G.Bagdono tvirtinimu, per „kalantines“ labai aktyviai reiškėsi 18 metų kaunietė Karmela Nechmedaitė. Jos tėvas Solomonas Nechmedas daug metų nesėkmingai kovojo už teisę išvykti į Izraelį, nes KGB manė, kad jis turi per daug „vertingos informacijos“.

Kai per atpažinimo kino seansus „kalantininkė“ buvo nustatyta ir pažymėta juodajame sąraše 28-uoju numeriu, KGB pareigūnai pasibeldė į Nechmedų butą Salomėjos Nėries (dabar – V.Putvinskio) g. 15.

Ten kagėbistai apstulbę. Paaiškėjo, kad ši šeima neįtikėtinu būdu tiesiai iš Maskvos gavo skubų leidimą išvykti ir gegužės 30-ąją, palikusi visus savo daiktus Kaune, per Rumuniją išskrido į Izraelį.

KGB pulkininko nuomone, sionistai Kaune, kaip ir per garsiąją Maskvos „hipių bylą“, siekė drastišku būdu atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus Sovietų Sąjungoje.

Gyvenimo kelias – žemyn

R.Baužys nesulaukė tos dienos, kai buvo įgyvendintas vienas pagrindinių jo parašyto Laisvojo Lietuvos jaunimo manifesto reikalavimų – miesto sode įamžinti R.Kalantos atminimą. Skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas monumentas „Aukos laukas“ buvo atidengtas tik 2002 metų gegužę.

Neišsipildė manifesto autoriaus svajonė tapti poetu arba teisininku. Sovietiniais metais turėdavęs nuolat keisti darbovietes, kai tiktai paaiškėdavo, kad esąs „kalantininkas“, o nepriklausomoje Lietuvoje išvis negalėjęs įsidarbinti.

„Prie rusų manęs bent bijodavo, – sakydavęs R.Baužys artimiesiems, – o dabar – neapkenčia“.

1990 metais R.Baužiui ir kai kuriems kitiems „kalantininkams“ buvo išmokėta nedidelė kompensacija jau nuvertėjusiais rubliais, kaip nukentėjusiems nuo sovietinio režimo.

Tačiau šitas statusas nesutrukdė iškraustyti jo iš buto Kaune, kai nebeišgalėjo padengti įsiskolinimų už komunalines paslaugas.

Atsidūręs liūdnai pagarsėjusiame bendrabutyje Jonavoje, Kosmonautų gatvėje, R.Baužys nesėkmingai bandęs prekiauti turguje.

Neturėdavęs pinigų net kelionėms į Kauną aplankyti motinos. Kad neprikibtų kontrolieriai, įtaigiai apsimesdavęs neregiu.

Brolis patarė kapo neieškoti

Sužinojus, kad R.Baužys mirė, ilgą laiką kirbėjo mintis: o koks Laisvojo Lietuvos jaunimo manifesto likimas?

Jo paieškos 2007-ųjų gegužės 3 dieną galiausiai mane atvedė į Kaune, Partizanų g. 3, esantį seniai žlugusių kelių miesto įmonių darbininkų bendrabutį.

Kambario šeimininkas, manifesto autoriaus vyresnysis brolis Arūnas Baužys tris dešimtis metų dirbo vairuotoju autobusų parke, o vėliau buvo I grupės invalidas, – „konteinerininkas“. Taip vadinti ieškantieji ko nors naudinga ten, kur išmetamos atliekos.

Mūsų susitikimo diena A.Baužiui buvo ypač sėkminga – rasta neatplėštas „Karališkųjų“ miltų maišelis ir dešimt tuščių butelių. Nors leistis į prisiminimus jis nebuvo linkęs, vis dėlto išgirdau kai ką svarbaus.

A.Baužys papasakojo, kad Jonavoje gyvenęs brolis, atsidūręs tarp visuomenės atstumtųjų, savo krauju parašytą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą sudegino ir bandė nusižudyti iššokdamas iš balkono. Dėl stuburo traumos tapo neįgalus.

Nedidelė pensija buvusi vienintelis pragyvenimo šaltinis. A.Baužys kartkartėmis parūpindavęs broliui maisto iš konteinerių.

Lukštendamas tabaką iš gatvėse surinktų nuorūkų maišelio, A.Baužys parodė į tamsų prieangį – ten staiga susmukęs mirė Rimas. Jis buvo atvažiavęs aplankyti motinos ir pasiimti krepšelio su maisto atliekomis.

Kartu su žmona išnaršęs skurdaus kambarėlio kampus, A.Baužys surado kelias brolio nuotraukas. Tačiau abu niekaip neįstengė prisiminti Laisvojo Lietuvos jaunimo manifesto autoriaus tikslios mirties datos ir patarė net neieškoti jo kapo Eigulių kapinėse, nes ant antkapio nėra vardo – užrašui jie neturėję pinigų.

(„Lietuvos rytas“, 2007 m.)

Nežinomi faktai apie R. Kalantą ir jo bendražygius: kaltinimai buvo rašomi ir ugnimi, ir krauju Istorijos, sukrėtusios šalį