Labiausiai neįvertinta data Lietuvos kalendoriuje yra Gegužės 3-iosios Konstitucija, nes iš jos taip ir nepasimokyta: atsisakyta kariauti su Rusija, o 1792 m. liepos 23 d. priimtas Jekaterinos notos reikalavimas atsisakyti Konstitucijos.

Po to ištiko šokas dėl antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pabandyta atsibusti T.Kosciuškos sukilimu. Depresijos ištikti, bet sąžinės nepraradę Jekaterinos šalininkai ant antkapių vėliau prašė užrašyti: „Kvailiai buvome, bet ne niekšai.“

O po to – daugiau nei šimtmetis priespaudos su sukilimais, nepriklausomybės kovomis. 1940 m. birželio 15 d. užlipta ant to paties grėblio – be protesto priimta Stalino nota.

Nesimokome ir šiandien: 2025 m. gegužės 3-iąją minėjo tik lenkai. Tai gal be reikalo Emanuelis Zingeris stengėsi, kad ši data būtų atmintina diena? Ar nepagalvota: „Atvėrė žydai su žemaičiais lenkams galimybę žygiuoti Vilniaus gatvėmis su lenkiškomis vėliavomis.“

[[ge:lrytas:lrytas:37857266]]

Bet palikime paraštėse liūdno likimo pirmąją Europoje Konstituciją. Yra ir kitų su Europos idėja susijusių datų – Europos diena gegužės 9 d. ar gegužės 1-oji, kaip Lietuvos tapsmo Europos Sąjungos dalimi diena. Bet abi datos paskęsta prieštarų jūroje. Vieniems tai koktus sovietinių paradų prisiminimas, kitiems kažkodėl labiau rūpi gegužės 1-oji, bet ne kaip Lietuvos tapsmo ES dalimi diena, o kaip nostalgiškas prisiminimas apie meilę darbininkijai.

Todėl ir neišvengiama disonansų priešinantis šiai nostalgijai, kai siūloma naikinti ne darbo dieną Gegužės 1-ąją, vietoj jos paskelbiant ne darbo dieną Sausio 13-ąją.

[[ge:lrytas:lrytas:37853801]][[ge:lrytas:lrytas:37857271]][[ge:lrytas:lrytas:37852376]][[ge:lrytas:lrytas:37857756]]

Tačiau čia galima įžvelgti dar vieną diskursų įtrūkį. Vakarų kairiuosiuose sluoksniuose klasikinės darbininkų kovos ir solidarumo idėjos užleido vietą naujiesiems socialiniams judėjimams – klimato teisei, lytinei įvairovei, žmogaus teisėms. Kaip taikliai yra pažymėjęs G.Alasevičius, JAV Demokratų partija nuo B.Obamos laikų vis mažiau rūpinasi darbo klase, vis labiau orientuojasi ne į darbą, o į žmogaus ir mažumų teises.

Tad toks ir Gegužės 1-osios šventimas JAV, kur ji atsirado kaip darbininkų diena po streikininkų susidūrimų su policija Čikagoje, kai žuvo 11 žmonių. Taigi šiandien, apžvalgininkų manymu, gegužės 1-oji labiau primena nišinių tapatybių, o ne darbininkijos festivalį.

Panašiai Lietuvoje susipynusi gegužės 8 ir 9 dienų problema. Visa Europa gegužės 9 d. prisimena savo kūrėjus – prancūzus R.Schumaną ir J.Monnet, italą A.de Gasperi ir vokietį K.Adenauerį. 1950 m. būtent gegužės 9 d. paskelbta Prancūzijos užsienio reikalų ministro R.Schumano deklaracija, davusi pradžią Europos anglių ir plieno bendrijai (EAPB), išvirtusiai į Europos integraciją ir šiuolaikinę ES.

Joje aiškiai buvo apeliuojama į karo ir taikos problemą, kuriai skirta gegužės 8-oji. Paprastai gegužės 8-oji žymi Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje – 1945 m. gegužės 8 d. vadinama Europos pergalės diena, kai nacistinė Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Bet V.Putino pasaulis su vengrų ir slovakų pataikūnais tebeprisimena gegužės 9-ąją kaip „pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ dieną. Lietuvoje tokių pataikūnų – vis mažiau ir mažiau, tik kažin ar tą dieną pakeitė gegužės 9-oji kaip Europos diena?

Istorinis karo pabaigos kontekstas Lietuvoje sudėtingas: nors nacių pralaimėjimas nutraukė Holokaustą ir okupacijos režimą, Lietuva neatsikūrė kaip laisva valstybė – po vokiečių išvijimo šalyje įsitvirtino antroji sovietinė okupacija. Todėl Lietuva neturėjo galimybės minėti karo pabaigos pagal savo naratyvą – sovietmečiu gegužės 9-oji (o ne 8-oji) pompastiškai švęsta kaip „Pergalės diena“, nutylint faktą, kad ta „pergalė“ atnešė naują priespaudą Baltijos šalims.

[[ge:lrytas:lrytas:37858378]]

Šios dvi datos Lietuvoje pabrėžtinai atskirtos – Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje reikia minėti gegužės 8-ąją kartu su Vakarais, o ne gegužės 9-ąją su Rusija. Tai liudija istorinę patirtį: Lietuvai 1945 m. gegužės 9 d. neatnešė taikos ir laisvės, todėl šią dieną nėra ko švęsti. Lietuvių sąmonėje vis labiau įsitvirtina, kad Antrojo pasaulinio karo atminimas turi apimti dvi puses: nugalėtas blogis – nacizmas ir sykiu atsiradęs naujas iššūkis – sovietinė okupacija.

Bet lieka Antrojo pasaulinio karo veteranų, kovojusių prieš nacizmą Stalino pusėje, vertinimo problema. Kaip vertintina 16-oji lietuviškoji divizija? Ar visi jos veteranai tapo enkavėdistais ar aktyviais sovietinės okupacijos ramsčiais?

Kita vertus, o kur mūsų ne sovietinė, o vakarietiška antinacinė rezistencija? Būta Armijos krajovos (AK), pavaldžios egzilinei Lenkijos vyriausybei Londone. Bet AK mums svetima. O ar būta antinacinio judėjimo su Trispalve (kad lietuvių būta Anderso armijoje, nekyla abejonių, bet juk jie kariavo su lenkų vėliava)? Juk lenkai gali didžiuotis Montekasinu ar lenkų lakūnais virš Lamanšo.

Būta vilties, kad didvyriais galėtume laikyti A.Gecevičiaus (Gečo) būrį, Italijoje 1944 m. spalį perėjusį iš nacių pusės prie Anderso armijos, bet, atrodo, išlaikiusį uniformoje Trispalvę. Tačiau 1990 m. liepos 1 d. škotų televizija vienoje savo laidoje apkaltino A.Gečą dalyvavus žydų žudynėse Baltarusijoje, kurias vykdė jo batalionas. Nors A.Gečas paneigė kaltinimus, teismą jis pralaimėjo. 2001 m. kovą britų valdžia nutarė jį perduoti Lietuvai kaip karo nusikaltėlį. Bet tų pačių metų rugpjūtį atsisakė tai padaryti dėl kaltinamojo sveikatos būklės. 2001 m. A.Gečas mirė.

Galbūt atsiras minčių, kaip ieškoti herojų tarp kitų 120-ies jo būrio žmonių. Bet galima prisiminti kelis lietuvius, atgulusius lenkų karių, gynusių Montekasiną, kapinėse: J.Radziwilowiczių iš neaiškios vietovės Sierbuszki, J.Kudrewiczių iš Sūriškių nuo Kėdainių, L.Zujko iš Šeštokų, S.M.Palukajtys iš Virbalio. Tikėtina, kad jie kariavo ne su Trispalvėmis, bet ant jų antkapių parašyta – „Litwa“. Taigi Lietuvos antinacinės egzilinės vyriausybės spraga – akivaizdi, kad ir kaip tai norėtų nuginčyti prezidento A.Smetonos ar diplomatijos šefo S.Lozoraičio gerbėjai.

Tačiau šiuos įvykius skandina dar kitos gegužės datos – gegužės 7-oji, Spaudos diena (lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904 m.), gegužės 15-oji – 1920 m. Steigiamojo Seimo, gegužės 18-oji – Kariuomenės ir visuomenės vienybės arba Partizanų pagerbimo diena, gegužės 21-oji (nuo 2013 m.) – Tautinių bendrijų diena. Gegužės 20-ąją siūloma paskelbti Pranciškaus Skorinos diena, o gegužės 22-ąją – trėmimų operacijos „Vesna“ diena. Reikėtų aiškumo ir prioritetų, nes štai tokiame kontekste žiauriai neskamba siūlymas ne darbo diena paskelbti Sausio 13-ąją vietoj Gegužės 1-osios.

Vis dėlto kol kas šias diskusijas palikime šone, kad ir kaip garbingai skambėtų šios datos. Vis tiek manytume, kad reikėtų nusilenkti gegužės 9-ajai, bet ne kaip „Pergalės dienai“, o kaip Europos dienai. Ir būtent tada mąstyti apie neišspręstus Europos reikalus.

[[ge:lrytas:lrytas:37858394]]

Apie nesukurtą Europos identitetą ir nesiintegruojančias civilizacines salas, apie „dvasinį eurą“, kurio pasigedo europiečiai gesindami proeuropietišką lietuvių entuziazmą dėl euro. Apie nesurastą santykį su islamu ar net su judėjais – ar kas žino apie Markiono ereziją, siekusią atsisakyti Senojo Testamento arba Tanacho? Ar neatrodo, kad pastarąjį skaito tik kunigas J.Sasnauskas? Ar daug kas suprantame skirtumą tarp Švenčiausiosios Trejybės ir Šventosios Šeimos trejeto? Kodėl kartais Švediją ar Suomiją laikome artimesnėmis sau nei stačiatikiškus kraštus?

Dėl santykio su Rusija neapsisprendžiame iki šiol. O ir patys, pasišaipydami iš lietuviškos polonofobijos, sakydavome, kad „furos“ į Europą važiuoja pro Marijampolės paminklą cukriniam runkeliui, nes už Palangos tilto nėra kūlgrindos į Gotlandą. Gal Europos dieną reikėtų mąstyti apie keistus jausmus Dieveniškėse, kur Stalino pypkė sukūrė keisčiausią išorinę ES sieną su Baltarusija? Sieną, kuri perkirto Vilniją, ką lietuviai užmiršo isterikuodami apie litvinizmą, kartu geidaudami 1920 m. P.Klimo sienų – iki Nemuno aukštupio ir Beržūnos.

Bet ir tai nubraukime. Stokholme dabar reziduojantis Lietuvos ambasadorius L.Linkevičius pakoreguoja mano mąstymo vingius – nereikėtų visko aukoti mąstant apie Dieveniškes ir Suvalkų koridorių. Skandinavijoje, Švedijai ir Suomijai tapus NATO narėmis, formuojasi 5+3 blokas – Šiaurės ir Baltijos šalys. Tai kažkiek nuramina, bet keistas jausmas Dieveniškėse vis tiek lieka – ar tikrai lengvai užmiršime senąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą – Nalibokų girios žygūnus, A.Mickevičiaus Naugarduką, V.Lucko ir gediminaičių Kijevą?

Gegužės 9-oji tinka ir šiems apmąstymams. Netimerą ir Lietuvą atrado šv.Brunonas Bonifacijus iš Vakarų, vakarietiškai krikštijosi Mindaugas, dėl vietos po Vakarų saule Žalgiryje kovėsi Vytautas. Senieji Lietuvos ir Lenkijos publicistai žinojo, kad Europoje ponai yra patys savaime, o Maskvoje – iš caro malonės.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos kūrėjai žinojo, kad, be Prancūzijos, yra dar viena šalis Europoje, skęstanti tironijų jūroje.

Taigi Europa – nuo Termopilų, kur graikai kovoja su persais, iki pat W.Churchillio. Juk tai – ir mūsų istorija.

Alfredas Bumblauskas. Ar mus gelbės Europos idėja? (1)