Tremtyje Sibire gimusią ir tik 1957 metais į gimtinę sugrįžusią 70-metę moterį biurokratai ir net teismas siunčia atgal į Rusiją.

Mat be šios šalies valdininkų pažymos tremtinė negali įrodyti, kad yra savo jau mirusios motinos duktė.

Nors Sigita L. pateikė daugybę dokumentų, įrodančių, kad ji yra motinos duktė, Šiaulių apygardos teismo teisėja Birutė Simonaitienė galutiniu sprendimu atsisakė tvirtinti šį faktą ir nusiuntė moterį prašyti Rusijos malonės.

Sigitos L. tėvai į Rusiją buvo ištremti 1948 metais ir ten gyveno iki 1957 metų. Rusijoje gimė ir Sigita L.

[[ge:lrytas:lrytas:37948123]]

Po nepriklausomybės atkūrimo visi šeimos nariai buvo pripažinti nukentėjusiais nuo sovietinės okupacijos. Gyvendama Lietuvoje Sigita L. ištekėjo, pradėjo studijuoti Vilniaus universitete.

Liudijimo kopija netiko

1996 metais mirė Sigitos L. tėvas ir ji tuomet motinos naudai atsisakė pagal įstatymą jai priklausančios turto dalies. Tuomet niekas nesuabejojo, kad Sigita L. tikrai yra jos motinos duktė.

[[ge:lrytas:lrytas:36375354]][[ge:lrytas:lrytas:31028523]][[ge:lrytas:lrytas:37030655]]

Tačiau situacija pasikeitė šiemet, kai mirė motina.

Kai moteris pradėjo tvarkyti paveldėjimo dokumentus, paaiškėjo, kad Registrų centro (RC) Gyventojų registro tarnyboje nėra įrašyti mirusiosios pilnamečiai vaikai.

Notarė oficialiai kreipėsi į RC prašydama ištaisyti klaidą ir įrašyti informaciją. Abejonių, kad Sigita L. tikrai yra velionės dukra, notarei nekilo – jai buvo pateikta daugybė tai įrodančių dokumentų.

Bet RC atsisakė papildyti informaciją, nes civilinės metrikacijos įstaiga nepateikė duomenų.

Garbaus amžiaus moteris buvo priversta kulniuoti į Šiaulių civilinės metrikacijos skyrių ir prašyti, kad į apskaitą būtų įtrauktas dar sovietinėje Rusijoje įregistruotas jos gimimas. Skyriaus darbuotojams ji pateikė gimimo liudijimo kopiją.

Bet šį liudijimą buvo atsisakyta priimti, mat Lietuva denonsavo teisinės pagalbos su Rusija sutartį. Todėl dabar visi Rusijoje išduoti dokumentai turi būti patvirtinti pažyma – „Apostille“. Tokio dokumento buvo pareikalauta ir iš Sigitos L.

„Norint patvirtinti gimimo dokumentą, dabar reikia važiuoti į Rusiją, rasti instituciją, gauti pažymą, ją išversti, legalizuoti“, – paaiškino Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai.

Legalizuoti turimą gimimo liudijimą Sigita L. bandė ir Rusijos ambasadoje, tačiau ten niekas su ja nesileido į kalbas ir taip pat pasiūlė važiuoti į Rusiją.

Moteris pasisamdė advokatę, kuri surašė raštą, bet gavo tik nieko nepasakantį atsakymą: „Rusijos ambasada dokumentų dublikatų neišduoda ir „Apostille“ jų netvirtina.“

Ambasados klerkai pasiūlė kreiptis į Rusijos konsulatą, o šio darbuotojai pareiškė, kad dokumentų netvirtina, ir informavo, jog Sigita turi kreiptis į kompetentingą įstaigą Rusijos teritorijoje.

Pareiškimo net nepriėmė

Sigitai L. neliko nieko kita kaip tik kreiptis į teismą, kad būtų pripažintas juridinis faktas, jog ji yra mirusios motinos duktė.

„Dabar aš turiu vykti į Rusiją, ten apsigyventi, gauti gimimo liudijimo patvirtinimą, nors nežinau nei kokios to dokumento patvirtinimo procedūros, nei kokia trukmė, koks požiūris į lietuvius ir tremtinius.

Esant dabartinei politinei situacijai man ten važiuoti būtų nesaugu, be to, ir amžius ne tas“, – savo pareiškime Šiaulių apylinkės teismui rašė Sigita L.

Tačiau teismas pareiškimą atsisakė priimti, nes esą „pareiškėja turi dokumentą“, nors jis nepripažįstamas Lietuvos institucijų be minėtos pažymos. Teismo nuomone, jei Sigita L. neturėtų jokio jos giminystę patvirtinančio dokumento, būtų galima svarstyti apie juridinio fakto pripažinimą.

„Tai tarsi gydytojas sakytų: jūs turite vaistų, bet jei neturite dėžutės su lipduku, gydyti negalime“, – ironizavo vienas teisininkas, susipažinęs su byla.

Turėjo elgtis aktyviau

Apylinkės teismo sprendimą moteris apskundė Šiaulių apygardos teismui.

Sigita L. įrodinėjo, kad visą gyvenimą Lietuvoje ji buvo pripažinta tuo, kas ir yra, – savo motinos dukterimi. Tai rodo archyvai, jos, kaip tremtinės palikuonės, statusas, notarų pareiškimai, santuokos dokumentai.

Bet to neužteko, ir skundas buvo atmestas. Teismo nuomone, Sigita L. nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ji ėmėsi aktyvių veiksmų, kad gautų patvirtintą gimimo liudijimą ar jo dublikatą.

„Pareiškėja neįrodė, kad negali kitokia, tai yra ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą“, – aiškino teismas.

Siųsime į Rusijos glėbį?

„Teismas faktiškai šią tremtinių dukterį nusiuntė prašyti Rusijos malonės, nors visiems buvo aišku, kas yra jos motina“, – sakė Sigitos L. interesams atstovavusi advokatė Ineta Agazzi.

Jos nuomone, teismas galėjo vadovautis protingumo principu ir patenkinti moters prašymą, tačiau aklai laikėsi įstatymo normų.

„Absurdiška situacija – visi mato, kad karalius nuogas, tačiau notaras negali išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, o teismas remiasi priimtu įstatymu. Jai būtų buvę naudingiau meluoti, kad pametė gimimo liudijimą, tuomet pagal įstatymą teismas galėtų pripažinti juridinį faktą“, – kalbėjo advokatė.

Beje, iki šiol teismai galėjo remtis sovietiniais laikais Rusijoje išduotais santuokos liudijimais ir kitais į lietuvių kalbą išverstais dokumentais.

„Tačiau jeigu dabar tokios situacijos bus vertinamos tik formaliai, visus tuos žmones teismai turės siųsti į Rusijos glėbį“, – piktinosi I.Agazzi.

Tremtyje gimusi 70-metė išgyvena košmarą: Lietuva ją vėl siunčia į Rusiją