Šįkart siūlau kartu pakeliauti po Turkiją. Bet ne po Stambulą, kur ne kartą teko tarp lėktuvų reisų smagiai praleisti laiką, ir ne po Antaliją, kur viskas įskaičiuota, o po Anatoliją – mažai lietuviams žinomą centrinę ir rytinę šalies dalis.

Kartu su žmona Vilija po Turkiją keliavome tris savaites ir įveikėme daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų.

Kelionė pranoko lūkesčius ir sukėlė nemažai minčių, aktualių ir Lietuvai.

Galbūt sakysite: Turkija – ne Italija, ką ten taip ilgai veikti? Pasirodo, Turkija savo kultūros ir istorijos paminklų gausa nenusileidžia Italijai. Anatolija yra vienas seniausių nuolat žmonių gyvenamų regionų pasaulyje. Atsižvelgdami į hetitų kalbos senumą kai kurie mokslininkai laiko Anatoliją indoeuropiečių tėvyne.

[[ge:lrytas:lrytas:37948123]]

Štai keletas mūsų aplankytų neįtikėtinų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų. Čatalchejukas – neolito miestas, laikomas vienu didžiausių ir seniausių ikiantikinio pasaulio miestų, įkurtas apie 7400 m. pr. Kr. Tai senovės didmiestis – jame gyveno iki 8000 žmonių.

Kitas nuostabus objektas – Giobekli Tepė. Tai archeologinė vietovė Pietryčių Turkijoje, netoli sienos su Sirija. Giobekli Tepės šventykla, datuojama 10 000–9000 pr. Kr., laikoma seniausia pasaulyje.

[[ge:lrytas:lrytas:35987521]][[ge:lrytas:lrytas:36465016]][[ge:lrytas:lrytas:36797731]][[ge:lrytas:lrytas:37318385]]

Aplankėme ir senovės armėnų miestą Ani. Derėtų prisiminti, kad armėnai, apsigyvenę Anatolijoje jau prieš VI a. pr. Kr., įkūrė valstybę, kuri pirmoji priėmė krikščionybę. Šiandien Ani – Turkijos teritorija, čia plaikstosi milžiniška šios valstybės vėliava. Ne mažesnę vėliavą anapus sienos, čia pat už upės kanjono, iškėlė ir armėnai.

Pagalvojau: gerai, kad šalys konkuruoja tik vėliavų dydžiu.

Buvome ir prie legendinio Ararato kalno, tyrinėjome mistines Nojaus arkos liekanas. Tačiau būtent antikinis paveldas Turkijoje yra įspūdingiausias: amfiteatrai, kuriuose telpa dešimtys tūkstančių žiūrovų, įspūdingi miestų vartai ir pirtys, iš tolimų kalnų į miestus vandenį nešantys akvedukai, vilos, atkastos gatvės ir aikštės.

Turkijoje netrūksta ir gamtos stebuklų. Vienas jų – Kapadokija. Tai šimtus kilometrų besitęsiantis uolinių kūgių, vadinamų fėjų kaminais, ir kanjonų peizažas. Jis kupinas natūralių ir dirbtinių uolų, kuriose įkurtos viduramžių šventovės ir šiuolaikiniai viešbučiai.

Po žeme ten plyti ištisi požeminiai miestai, kur iškilus pavojui slėpdavosi dešimtys tūkstančių žmonių. Geremės miestelis – tarsi turistų iš viso pasaulio Meka ar gamtos pokštų disneilendas. Čia kas rytą į dangų kyla dešimtys oro balionų su šimtais nuostabius kraštovaizdžius fiksuojančių turistų.

Maloniai nustebino Turkijos kelių kokybė, ypač Sirijos, Irako, Irano, Azerbaidžano, Armėnijos, Sakartvelo pasienyje. Intensyvus krovininio transporto judėjimas rodo, kad per Turkiją nutiestas naujasis šilko kelias. Taigi Turkija – tranzito šalis, jungianti pasaulį ne tik ore, bet ir ant žemės.

Pasienio keliuose teko patirti ne vieną patikrą karo žandarmerijos blokpostuose. „Keliaujam. Mes turistai iš Lietuvos“, – aiškinom pareigūnams, stovintiems šalia įspūdingų šarvuočių (tie vyrai – gražiai nuaugę, matyt, ne taip paprasta tapti turkų kariu, įtariu, kad reikia įveikti nemenką atranką). Tai, kad mes domimės Anatolijos istorija, karius džiugina – jie šypsosi, pataria, į kurią vietą dar verta užsukti.

Turkijoje saugu. Ginkluotosios pajėgos patikimai kontroliuoja situaciją. Pasienyje – dažnos karinės bazės, keliuose neretai sutinkamas karinis transportas. Turkija – NATO šalis. Šiame Aljanse ji po JAV turi didžiausias karines pajėgas. Su rezervininkais – 720 tūkstančių karių!

Nejučia aplankė mintis: gal turkų karinės pajėgos galėtų prisidėti ir prie Lietuvos saugumo, o mūsų šalyje dislokuoti turkų brigadą? Iškilus neaiškumui, ar amerikiečiai tęs savo karinę misiją Lietuvoje, Turkijos karinės pajėgos galėtų būti puiki pamaina. Mes galėtume dosniai atsidėkoti – alumi, sūriais ar juoda duona. Juokauju. Rastume kaip. Gal užtartume geru žodžiu šiai valstybei stojant į Europos Sąjungą (ES).

ES ir Turkija derybas dėl stojimo į Bendriją pradėjo 2005 metais, tačiau šalyje, anot Briuselio, nuolat blogėjant demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių padėčiai, 2018 metais tos derybos pateko į aklavietę.

Gal atėjo laikas kompromisams? Šiandien, kai ES iškilo egzistencinė grėsmė būti ar nebūti, reikėtų kiek sumažinti ES biurokratų aroganciją ir iš naujo įvertinti Turkijos padėtį ir padarytą pažangą.

Per tuos dvidešimt metų Turkija neatpažįstamai pasikeitė: išaugo miestai, nutiesti įspūdingi keliai, sutvarkyti ar net atkurti istorijos ir kultūros paveldo objektai.

Šiandien Turkija – moderni šalis. Lietuvai irgi yra ko pasimokyti.

Priėmus Turkiją į ES atsivertų realios perspektyvos į Bendriją priimti Armėniją ir Sakartvelą. Taip Juodoji jūra galėtų tapti ES vidaus jūra, o tai gerokai suvaržytų Rusijos galimybes.

Dabar Turkija – stipri tarptautinės politikos žaidėja. Ne veltui JAV prezidentas D.Trumpas kreipėsi į Turkijos vadovą R.T.Erdoganą dėl tarpininkavimo pagalbos stabdant karą Ukrainoje.

Tiesą sakant, dėl Turkijos tarp Europos ir Rusijos vyksta nematoma kova, kurią, kad ir kaip būtų gaila, laimi Rusija. Uždraudus laisvai keliauti po ES šalis rusai kurortinėse Turkijos vietovėse įkūrė ištisas kolonijas. Tai turkams tampa realiu finansiniu gėriu, todėl paklausti, kaip jie reaguoja į rusų vykdomą karą Ukrainoje, vietiniai nepuola smerkti Rusijos agresijos, o giria rusų dosnumą.

Turkijos valdžia balansuoja ne tik tarp Rytų ir Vakarų, bet ir tarp Šiaurės ir Pietų. Ir jai visai neblogai sekasi būti ašine politinio tranzito šalimi. Beje, valdančioji Teisingumo ir plėtros partija šioje pozicijoje jau daugiau nei dvidešimt metų.

Jos nepamainomas lyderis R.T.Erdoganas propaguoja konservatyvumą, o kartais net ir neoosmaniškumą. Šalyje po kelių ankstesnių liberalesnių politikų jaučiamas islamiškosios kultūros vektorius. Ir tai suprantama – taip daugeliui sparčiai besivystančių šalių pasireiškia nacionalinės tapatybės paieškos.

Galima drąsiai teigti, kad Turkijoje didžiausia kaktomuša yra tarp europietiškų Ataturko šalininkų ir dabartinės R.T.Erdogano valdžios. Tai matome vykstant didžiulei, net aršiai vyriausybės ir pagrindinės opozicinės Respublikonų liaudies partijos politinei konkurencijai. Mums besisvečiuojant Stambule policija suėmė per 400 žmonių, protestuojančių prieš buvusio Stambulo mero E.Imamoglu sulaikymą.

Čia reikėtų priminti XX a. pirmosios pusės įvykius. Po Pirmojo pasaulinio karo, pagal Sevro sutartį, kai kurios Turkijos dalys buvo okupuotos karą laimėjusių sąjungininkų.

Vadovaujant M.Kemaliui, karo vadui, pasižymėjusiam Galipolio mūšyje, kilo turkų tautinio pasipriešinimo okupacijai judėjimas ir prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas. 1922 m. pabaigoje okupacinės armijos buvo išvytos. 1923 m. liepos 23 d. Lozanos sutartis oficialiai pripažino Turkijos Respubliką kaip nepriklausomą ir Osmanų imperijos įpėdinę.

1923 m. spalio 29 d. buvo paskelbta Turkijos Respublika su naująja sostine Ankara. M.Kemalis tapo pirmuoju Turkijos prezidentu, padėjusiu pagrindus šalį paversti pasaulietine valstybe ir atitolinti ją nuo osmanų palikimo. 1934 metais Turkijos parlamentas nusprendė pagerbti M.Kemalį ir suteikė jam Ataturko (Turkų tėvo) vardą.

Per trumpus 15 metų (1923–1938) Ataturkas atlikto neįtikėtinai daug reformų, vedančių šalį Europos link: šariato teismo atšaukimas ir daugpatystės uždraudimas, perėjimas prie Vakarų teisės modelio, Grigaliaus kalendoriaus, nustatyta penkių dienų darbo savaitė, metrinė sistema ir net europietiško tipo apranga. Ataturkas keitė net turkų rašmenis: anksčiau buvo rašoma arabų raštu, dabar – lotynų.

Totalinė demokratizacija palietė visas gyvenimo sferas. Moterys įgijo teisę mokytis aukštosiose mokyklose, užsiimti verslu, balsuoti, būti išrinktos į parlamentą. Ataturkas Bažnyčią atskyrė nuo valstybės ir išvertė Koraną į turkų kalbą.

Sofijos soboras iš veikiančios mečetės virto muziejumi (beje, R.T.Erdoganas 2020 m. per teismą grąžino soborui mečetės statusą). Buvo unifikuota ir išplėtota švietimo sistema, pastatyta šimtai naujų mokyklų, įvesti privalomi neraštingumo mažinimo kursai.

Nejučia prisiminiau žymiausią mūsų šalies tarpukario politiką, tautos tėvu įvardytą prezidentą A.Smetoną. Deja, palyginimas sunkus – mes A.Smetonos nė iš tolo taip negerbiame kaip turkai Ataturką.

Turkijoje – statybų bumas. Teko matyti mišką kranų, vienu metu statomus ištisus miestų kvartalus, gyvenvietes. Esant didelei infliacijai (pernai buvo per 60 proc., dabar – apie 40 proc.) turkai stengiasi investuoti lėšas į nekilnojamąjį turtą.

Akivaizdu, kad turkai neturi demografinių problemų. Nors nemaža turkų diaspora užsienyje, ypač Vokietijoje, šalies gyventojų skaičius (šiuo metu jų yra apie 88 milijonus) nuolat didėja.

Turkai – ori ir geranoriška tauta. Ir nuo mūsų, ES, pastangų suprasti ir priimti šią šalį priklausys, ar Turkija prisijungs prie Europos, o galų gale iškilus pavojui ar padės ginti Lietuvą.

Algirdas Kaušpėdas. Ar Turkijai svarbi Lietuva?