Remigijus Žemaitaitis netaps Lietuvos prezidentu. Geras ateities rezultatas būtų patekti į kitos kadencijos Seimą.

Pastaraisiais mėnesiais stebėdamas R. Žemaitaičio viražus prisiminiau Eligijų Masiulį. Ne dėl ideologijos ar retorikos. Dėl plika akimi matomo įsitikinimo – kad ir ką darytų ar šnekėtų, pasekmių išvengti pavyks.

Kuo čia dėtas vargšas buvęs liberalų vadovas? Prisiminkime, kad kyšio pinigus jis paėmė dienos šviesoje, prie pat Seimo. Susidėjo į dėžutę, paliko automobilyje ir grįžo atstovauti rinkėjų. Lyg niekur nieko.

Tam, kad kyšius imtum taip atsipūtęs, turi galvoti, kad esi nepažeidžiamas, nepagaunamas. Lūpos rinkėjams vis kalba apie liberalias vertybes, o kadangi rinkėjai žiūri tau į veidą, tai nemato rankų, žarstančių korupciją.

[[ge:lrytas:lrytas:38069576]]

Su Lietuvos politiniu elitu (labiausiai konservatoriais) kovojęs ir taip savo rinkėjus išlaikęs R. Žemaitaitis irgi kurį laiką buvo įsimiklinęs išsisukti nuo pasekmių. Ar bent taip jam atrodė. Reikia pripažinti, faktai bylojo jo naudai. Kai tik R. Žemaitaitis pažeisdavo dar vieną politinę normą, būdavo apdovanojamas.

Konstitucinis teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką. Apkaltos politikas išvengė atsistatydinęs iš Seimo. O prezidento rinkimuose pamatė, kad istorija jam net į naudą – pagal balsus užėmė ketvirtą vietą.

R. Žemaitaitis pakeitė ne vieną partiją ir politinį guru – per kelis metus subėgiojo nuo Rolando Pakso prie Artūro Zuoko. Galiausiai apleido savo mokytojus ir įkūrė „Nemuno aušrą“. Rinkėjai pamiršo tai, kad R. Žemaitaitis yra tikras politinės sistemos mohikanas – apdovanojo naują partiją procentais reitinguose.

Per Seimo rinkimų kampaniją R. Žemaitaitis manipuliavo ir balansavo ties kenkimo valstybės interesams riba. Užsiėmė cinišku populizmu. Yra atvejų, kai tam tikras populizmas valstybei yra reikalingas, bet R. Žemaitaitis darė ne tą. Nesaugiais laikais, kai mums būtinas kuo platesnis politinis susitarimas, jis bruko korumpuoto elito vaizdinį – kad visos partijos vienodos, parsiduoda, išsižada žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:38046445]][[ge:lrytas:lrytas:38044975]][[ge:lrytas:lrytas:37973458]][[ge:lrytas:lrytas:37987143]][[ge:lrytas:lrytas:37988994]]

Štai ištrauka iš „Nemuno aušros“ programos: konservatoriai išsižada net to, kas šimtmečiais augino Lietuvą – jos tradicijų, vertybių ir žmonių, o Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį,

Rinkėjai apdovanojo partiją trečia vieta Seimo rinkimuose pagal balsus ir vietas. Remigijus save apsidovanojo prisijungdamas prie valdančiųjų. Svarbių postų tiesiogiai gauti nepavyko, bet susireikšminimas išaugo.

Prie valdžios prisijungusios populistinės partijos – „Nemuno aušra“ gerai tinka šiai sąvokai – įgyvendina paradoksą, nes tampa tuo, su kuo kovoja. Politika valdžioje yra sudėtinga, čia nepavyksta paprastai įgyvendinti magiškų sprendimų – pavyzdžiui, deportuoti visus imigrantus ar sumažinti mokesčius per pusę. Žmonės pamato, kad su drakonais kovoję yra ne mažiau drakoniški. O gal net daugiau.

Populiarumas atitinkamai smunka.

Kurį laiką atrodė, kad R. Žemaitaičiui pavyks išvengti tokių pasekmių. Savotiškai padėjo tai, kad atskaitomybę išblukino negalėjimas skirti partinių ministrų – prezidentas neleido. R. Žemaitaitis toliau socialiniuose tinkluose elgėsi, lyg pats nebūtų valdžioje. Peikė elitą ir toliau balansavo ties kenkimu valstybės interesams.

Atitrūkimas nuo realybės pasiekė tokį lygmenį, kad vienu metu R. Žemaitaitis įsivaizdavo JAV administracijos apmokėtas keliones už Atlanto.

Iki tam tikros ribos šie viražai suprantami.

R. Žemaitaičio parama visuomenėje turi vieną bruožą – jo rinkėjai stipriai nepasitiki politinėmis institucijomis. Gerokai daugiau nei konservatorių ar socialdemokratų. R. Žemaitaitis kurį laiką sėkmingai vaidino tokių rinkėjų agentą institucijų viduje – kuris yra už žmones, KGB sąrašų išviešinimą, nepasiduoda valdžiai.

[[ge:lrytas:lrytas:38070788]]

Jo rinkėjai nėra dešinieji ar kairieji. Tai rinkėjai, kurie įtariai žiūrės į kone bet kurį vyriausybės ar Seimo sprendimą. Ir kol R. Žemaitaitis sugebėjo laviruoti, nusimesti atsakomybę – tol galėjo išlikti jų nebaudžiamas.

Politinis pasitikėjimas turi šalutinį poveikį – vadinamąją mokesčių moralę. Tyrimuose pastebima, kad valstybe ir politinėmis institucijomis pasitikintys visuomenės nariai yra daugiau linkę mokėti mokesčius ir su jais sutikti. Nepasitikintys kartais netgi linkę į mokestinį šešėlį – jeigu tik turi tam galimybę.

Tai nereiškia, kad tie žmonės yra blogi ar amoralūs. Tiesiog jeigu nepasitiki valstybe, tai negalvosi, kad ji iš tavęs surinktus pinigus skaidriai panaudos geram tikslui – ar švietimui, ar kelių tiesimui, ar gynybai.

Štai ištrauka iš „Nemuno aušros“ programos: paskelbsime 2 metų moratoriumą mokestiniams pokyčiams. Mokestinę politiką vykdysime taip, kad ji nedidintų socialinės atskirties ir leistų augti vidurinei visuomenės klasei.

R. Žemaitaitis paslydo su nekilnojamo turto mokesčiu ir apskritai visa mokesčių reforma – tas aišku visiems. Netesėjo pažadų rinkėjams.

Beje, ne visi „Nemuno aušros“ rinkėjai yra iš mažesnių pajamų grupės. Čia veikia daugiau nei ekonominis interesas. Tarp R. Žemaitaičio rinkėjų randame įvairių žmonių, bet nepasitikėjimas institucijomis juos vienija.

Būtent ant šiomis nuostatomis paremtų emocijų iškilo R. Žemaitaitis. Ir laikėsi tol, kol nepaprašė iš rinkėjų to, kas buvo ne tik programos, bet ir jo politinės savasties išdavystė – pinigų valstybei, kuria jo elektoratas nepasitiki.

Kažkada R. Žemaitaitis buvo vienas geriausiai visuomenės vertinamų politikų. Kurį laiką gerai sekėsi ir „Nemuno aušros“ aušroje. Kad ir ką bedarytų ar besakytų. Bet dabar situacija keičiasi. Pagal paskutinius „Vilmorus“ reitingus, R. Žemaitaičio nepalankių ir palankių vertinimų santykis jau aiškiame minuse.

Saulėlydis pamažu artėja.

P.S. Jau parašius šį tekstą buvo publikuotas „Sienos“ ir „Laisvės TV“ tyrimas apie valstybinio plėtros banko ILTE paskolą premjero Gintauto Palucko verslui. Nors galutines išvadas daryti dar ankstoka, bet pirmas įspūdis – tikėjimas išsisukimu nuo pasekmių galimai yra būdingas ne vienam valdančiosios koalicijos partneriui.

Mažvydas Jastramskis. Po R. Žemaitaičio rinkėjų apgaulės dėl mokesčių – „Nemuno aušros“ saulėlydis