Paauglystėje įnikus į istorinius romanus ne mažiau įdomūs buvo paaiškinimai knygos pabaigoje apie tekste paminėtas asmenybes ir įvykius.

Vėliau įvairaus žanro istorijos studijas lydėdavo karalių, valdovų, didikų, kilmingų šeimų genealoginės schemos. Kartais atsirasdavo ir trumpi paaiškinimai, kam kas nutikę: giljotinuoti, atsidūrę kalėjimuose ar tremtyje, vos tik gimę pasmaugti ar prabangiai gyvenę ir ilgai valdę.

Maždaug prieš šimtą metų ėmė rastis paprastesnėse, ne karališkose dirvose augantys genealoginiai šeimų medžiai.

Nuo tolimos ir artimesnės praeities matymo nuslinkus marksistinei „istorinių dėsnių“ uždangai į margus žanrų požiūriu istorinius tekstus grįžo ne tik iškilūs asmenys, bet ir kasdienis žmonių gyvenimas, tradicijos, likimai, buitis.

[[ge:lrytas:lrytas:38230713]]

Kažkaip užkliuvau už K.Donelaičio genealoginio medžio nuo 1600 iki 1945 metų. Pagalvojau – jei visus plačioje schemoje įvardytus asmenis lydėtų jų likimų ir gyvenimo aplinkybių nedidelis aprašas, būtų net kelių epochų gyva istorija. Ir ar neatrastume joje to, kas pavaizduota „Metuose“?

Istorinę buitį, būtį kur kas plačiau ėmė fiksuoti fotoaparatas, net ne vienam istorikui tapęs neatskiriamu atributu (įdomiai atrodytų J.Basanavičius su „Kodak“ ant krūtinės). Įvairios nuotraukos gulė ir tebegula į šeimos albumus, jie susieja žmogaus gyvenimą su laiku, kai jis dar ir buvo negimęs.

[[ge:lrytas:lrytas:37981529]][[ge:lrytas:lrytas:37862374]][[ge:lrytas:lrytas:38075159]][[ge:lrytas:lrytas:38160873]]

Yra praeities tyrinėtojų, kurie fotografijas pasitelkia ir platesniems aprašams.

Kiek žinau, nemenko susidomėjimo sulaukė G.Kulikausko „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“ (2018 m.).

Su fotografijomis ir tekstu tarsi įeini į tą erdvę, turgus, aikštes, kiemus, namus. Šeimos albumai, nors labiau suasmeninti, atlieka tą pačią ne tik prisiminimo, bet ir priminimo, regimosios atminties funkciją.

Būtent taip pavadintas originalus leidinys – Ramunės Vėliuvienės „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“ (2025 m.). Autorė – ne tik Lietuvoje žinoma menininkė, grafikė, o šis leidinys yra meno kūrinys ir forma, ir turiniu. Forma – albumas, kurį esame matę ar dar matome daugybėje Lietuvos namų knygų lentynose. Beje, kaip nurodyta, knygą apipavidalino, maketą ir iliustracijas sukūrė dukra Rūta Gabrielė Vėliūtė. Iliustracijos – pagavios, pagal albumo sumanymo dvasią.

Idėja nesudėtinga, ją pasakė pati autorė: „Nors būdama dvimatė (fotografija. – Aut.), ji atveria kitas dimensijas: patirčių, prisiminimų emocines refleksijas, pasaulio grožio kontempliaciją ar dar kitas. Giminių istorijas ir likimus aprašiau jausdama pareigą įamžinti šviesaus atminimo prosenelių, senelių, tėvų, sutuoktinio ir kitų nutolstančios būties pėdsakus.“

Pabaigoje – knygos architektūrinis karkasas – penkių kartų giminės schema, kurioje tikriausiai daug kas galėtų pasiklysti. Joje ir šakota Lietuvos šeima, ir autorės sutuoktinio Norberto Vėliaus iš Žemaitijos susidūrimas su dzūke žmona.

Regimosios atminties erdvė – nuo sovietmečiu vienos iš etnologinių ekspedicijų oazių Merkinės, per Perloją, su bolševikų neįveiktu paminklu Vytautui Didžiajam, per abi Varėnas, užkabinant ir Žemaitiją iki „Mes be Vilniaus nenurimsim...“.

Apie Merkinę esu skaitęs ne vieną knygelę ir pačiam kadaise yra tekę dalyvauti tautosakinėje ekspedicijoje, bet šio miestelio pristatymas „Šeimos albumuose“ išsiskiria.

Nepradingstant detalėse atskleidžiama apibendrinta istorinių pervartų skalbiama vietovė, kurioje telpa ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai, ir karo gurguolės, ir nežinia kokie praeiviai, o kartu jaučiamas kažkoks dvasinis pastovumas, atsispindintis vis dar gyvose tradicijose.

Jos įvairiomis švenčių progomis pateikiamos vaizdingai, paaiškinant net gilesnę prasmę: „Pilietiškiausia šiandienos idėja – mes ne buvusios SSRS vakarai ir ne Europos Sąjungos rytai. Esame senoji Europa, šios žemės autochtonai, gyvenę prie Baltijos tūkstantmečius.“

„Šeimos albumuose“ aprašomos vietos – tarsi užsilikusi LDK molekulė. Šį antrąjį knygos klodą pastebėjo ir ją pas skaitytojus palydėjęs profesorius Libertas Klimka.

Gyvos ir įsimintinos fotografijose matomų žmonių charakteristikos. Labiau išplėtotos jų gyvenimo istorijos galėtų tapti net literatūrinėmis novelėmis. Ne visiems prozos meistrams tai sekasi.

Atpasakojami žmonių, tolimų ir artimų giminių likimai yra objektyvūs, nesurikiuoti pagal politinius ar ideologinius vėjus. Prievarta keičiantis santvarkai žmonių elgesys buvo įvairus. Vieni priešinosi, kiti atėjūnams padėjo, dar kiti tyliai prisitaikė.

Yra visa karta, kuri tose aplinkybėse gimė, gyveno, kūrė ir net siekė karjeros. O paskui su džiaugsmu stojo į Baltijos kelią.

Reikšmingas fotografijų vėrinys skirtas autorės sutuoktiniui, dzūkų genties kaimynui žemaičiui, žymiam mokslininkui N.Vėliui, etnologinio sąjūdžio Lietuvoje iniciatoriui ir dirigentui.

Ne tik humanitarinį pasaulį apėmęs judėjimas nepriklausomybės „priešaušrio vieškeliuose“ ir pažliugusiais keliais į sodybas rinkti, kas okupacijos dar nespėta ištrinti, atgaivinant tautos savimonę, suvaidino tokį pat vaidmenį kaip ir pirmeivių karta XIX a. pabaigoje.

Nuotraukose matome ir jauną tautosakos ekspedicijų entuziastą Romualdą Ozolą, kitus žymius ano meto lituanistinio ir istorikų sąjūdžio žmones.

Ši knygos dalis aiškiai prašosi tąsos. Tikriausiai taip ir bus.

Tačiau prie R.Vėliuvienės originalaus pasirinkto žiūrėjimo į „šeimos albumus“ gali prisidėti daug kas juos turintys ar net naujomis techninėmis priemonėmis fiksuojamą pasaulį dėliojantys.

Tai pilietinės tautos istorijos dalis, kuri ne mažiau svarbi už politinę su karalių ir valdžių genealoginiais medžiais.

Mečys Laurinkus. Regimoji atmintis ir LDK molekulės