Nenustebkite. Praėjus daugiau kaip mėnesiui po „Eurovizijos“ dainų konkurso, manau, atėjo laikas apibendrinti: ką mes pamatėme, kokia Europa šiandien?

Taip, būtent iš „Eurovizijos“ tarsi iš kavos tirščių pamėginsiu pajausti Europos šalių nuotaikas, pažvelgti į žemyno ateitį.

Pradėsiu nuo Lietuvos. Jai atstovavo alternatyviojo roko grupė „Katarsis“.

Mano galva, šiemet, palyginti su pernykšte lietuviškąja atranka, konkursas buvo daug silpnesnis. Bet tai, ką lietuviai pasirinko, buvo geriausia iš to, ką turėjome. Tačiau mūsų pasirinkimas iškalbingas tuo, kad lyg ir nenorime būti popklounai, bet išsakyti tiesiai, ko siekiame, nedrįstame.

„Tuščios kalbos tik didina ugnį, dega namai... Tavo akys mato skausmą – mano akims tik duoda jausmą.“ Apie ką čia? Bandysiu spėti – apie neįgalią Europą.

Dabar – apie favoritus. Konkursą laimėjo austrų atlikėjas JJ su daina „Wasted Love“ („Iššvaistyta meilė“). „I’m an ocean of love. And you’re scared of water...“ („Aš esu meilės vandenynas. Ir tu bijai vandens...“ Taip dainuoja austras, susirūpinęs savo bergždžia meile. Man tai panašu į pernykščio konkurso nugalėtojo Nemo kančias ir džiugesį sulaužius kodą. Ta prasme Europa nepasikeitė – tebeieško, ką ir kaip mylėti.

Antrąją vietą pelnė Izraelio atstovė Yuval Raphael su daina „New Day Will Rise“ („Išauš nauja diena“). „New day will rise, Life will go on, Everyone cries, Don’t cry alone“ („Nauja diena išauš, gyvenimas tęsis, visi verks, neverk vienas“, – dainavo tikrą tragediją išgyvenusi Izraelio moteris.

[[ge:lrytas:lrytas:38230713]]

Daina sulaukė didžiausio žiūrovų palaikymo, nors vertinimo komisija balų pašykštėjo.

Tada prasidėjo kaltinimai, kad Izraelio vyriausybė, siekdama politinių tikslų, tiesiogiai finansavo atlikėjos reklamą. Taip, gal ir finansavo, gal ir galėjo sugalvoti gudresnę rėmimo schemą.

[[ge:lrytas:lrytas:36465016]][[ge:lrytas:lrytas:36797731]][[ge:lrytas:lrytas:37318385]][[ge:lrytas:lrytas:37981462]]

Bet ką tai keičia? Y.Raphael dainuoja ne apie išgalvotą meilės klausimą, o apie teisę į gyvenimą – štai kur esmė. Štai čia ir pasimato Europos neįgalumas.

Trečiąją ir ketvirtąją vietas laimėjo Estija ir Švedija, pasitelkusios Šiaurės šalims būdingą stilingą ironiją, demonstruojančią nerimtą požiūrį į konkursą. Maždaug – pasilinksminkim, kol dar galim, „arba mes Europos bajeristai, niekas proto mums nep..kit?“

Kuo piečiau – tuo rimčiau. Turiu omeny italų, graikų dainas, turinčias ir charizmą, ir žinutę. Dar paminėsiu vokiečių pasirodymą, kur žiauriai teisingai apdainuota buvusio valstybės vadovo Olafo Scholzo politika žodžiais „lia-lia-lia-lia-lia-lia-lia-lia-lia“. Belieka tikėtis – naujojo kanclerio laikais suskambės kiek turiningesnės dainos.

Neliko nepastebėta ir Ukraina su daina „Bird of Pray“ („Maldos paukštis“), užėmusi devintąją vietą, bet, prisiminus „Kalush Orchestra“ triumfą 2022-ųjų „Eurovizijoje“, šįsyk man pritrūko drąsos, savitumo. Vis dėlto jaučiamas karo nuovargis.

Dabar – apie svarbiausią. Šį kartą puikiai pasirodė Latvija, kuriai atstovavo folkmuzikos grupė „Tautumeitas“ su daina „Bur man laimi“ („Palaimink mane“). Galima teigti, kad tai buvo visiškas „eurovizinis“ neformatas, bet užtat koks! Su savimi pasitikinčia lyderyste, originaliu pasakojimu, ryškia tapatybe. Tad sušukau: „Bravo, sesutės!“

Tuomet man į galvą šovė įžvalga – taigi mes, Baltijos šalys, šiandien esame Europos druska: lietuviai su savo nerimu, estai su savo pokštais ir latviai su savo gyvata. Ne veltui, prisiminiau, lietuvis Andrius Kubilius yra gynybos ir kosmoso eurokomisaras, estė Kaja Kallas – EK vicepirmininkė, atsakinga už užsienio politiką, latvis Valdis Dombrovskis – ekonomikos eurokomisaras. Mes – jėga!

Baltijos šalys ES vadovybėje užima labai svarias pozicijas. Ar mes patys suvokiame savo šalių atstovų sprendimų priėmimo potencialą?

Regis, ne – toks įspūdis, kad Lietuva prisnūdo. Vietinės rietenos – ką pasakė Remigijus Žemaitaitis, kokią paskolą gavo Gintauto Palucko įmonė.

Trūksta tonuso, energijos, ambicingumo, europinio lygio mąstymo. Kažkoks riebalas apsėdo, tingus sotumas užvaldė, o dar kartu su išorine grėsme – viską stingdantis abejingumas.

Kur Vyčiai? Kur narsūs akiplėšos, nepasotinami vyrai? Ir iš kur tas nuovargis, beatodairiškas noras ilsėtis? Ar mes senstame? Ar mes nebe tokie alkani, kaip buvome prieš 35 metus?

Atrodytų, akivaizdi Rusijos grėsmė mus turėtų suaktyvinti veiklai, pasipriešinimui, pasiruošimui gynybai, bet ji, ko gero, demotyvuoja, skaldo, baimina ir verčia daug kalbėti apie antraeilius dalykus.

Apibendrinsiu: mes panašėjame į neįgaliąją Europą, tą, kurią vis dar matome „Eurovizijos“ scenoje. Tai logiška, nes mes visada siekėme grįžti į Europą. Bet dabar atėjo mūsų laikas – ne Europa mums, o mes Europai turime padėti. Mes, Europos pasienio šalys, turime tapti jos stuburu. Mes turime parodyti Europai naująjį Baltijos kelią, tiksliau – naująjį Europos kelią.

Koks gi tas kelias? Tai galios kelias. Europa ilgus šimtmečius turėjo galią. Nuo Aleksandro Makedoniečio iki Romos imperijos, nuo ispanų atradėjų iki britų supergalios, nuo prancūzų pergalių iki prūsų tvarkos.

Po Antrojo pasaulinio karo Amerika nusprendė, kad Europa neturėtų likti galios centru, nes tai pernelyg pavojinga. Tam JAV sukūrė karine prasme globojamą Europą, kur galią prisiėmė ir garantavo Amerika. Šiandien viskas keičiasi – Amerika tapo nenuspėjama ir, ko gero, nepatikima. Žlugo po Antrojo pasaulinio karo kruopščiai sustyguotas Europos saugumo projektas. Europa apnuoginta, bejėgė ir bedantė.

Europai reikia grąžinti jos buvusią galią – iš naujo įsigalinti: centralizuoti ir debiurokratizuoti valdymą, naikinti atskirų valstybių narių veto teisę, atkurti gynybos pramonę, performuoti NATO, jeigu iškils poreikis, paversti Aljansą Europos kariuomene. Paprastai ir suprantamai kalbant: gana vaidinti pasaulio muziejų – laikas susirūpinti savo išlikimu, o tam privalu tapti tvariu galios centru.

Kaip tai įmanoma? Kur Europai rasti stiprybės? Galia reiškia pergalę, gebėjimą nugalėti. Šiandieninė pasaulio situacija siūlo vienintelę išeitį – Europai reikia tapti pergalinga. Karas Ukrainoje – unikali galimybė Europai atgauti savo galią.

Tam būtina nugalėti Rusiją. Ne susitarti, ne užganėdinti, o panaikinti Rusijos grėsmę iš esmės, kad jai net nebekiltų jokių imperinių minčių.

Pikčiausia, kad užkardyti Rusiją buvo galima padaryti žlugus Sovietų Sąjungai, bet Amerikos ir Europos politikams pritrūko politinės valios, o gal ir įžvalgumo. Kol kas Europa perka iš Rusijos daug daugiau, nei skiria paramos Ukrainai.

O tai savižudiška situacija, nes gal ir nesąmoningai pati Europa finansuoja rusų galią.

Štai kodėl nuginkluoti Rusiją sunku, bet įmanoma. Jei Europa veiks principingai, nieko nepirks iš Rusijos, panaudos savo įtaką kitoms valstybėms, Rusija pati atiduos branduolinį ginklą mainais į išgyvenimą ir taiką – taps naująja Mongolija.

Jau šiandien turime geriau panaudoti realiai išaugusią Ukrainos galią. Tiesą sakant, Ukraina jau sėkmingai dirba šį darbą – naikina Rusijos branduolinį potencialą, todėl Europai labai pavojinga įšaldyti karą Ukrainoje.

Negana to, Ukrainos pralaimėjimas automatiškai reikš Europos pralaimėjimą.

Štai kodėl Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva Valdovų rūmuose vykęs Vilniaus viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo Švedijos, Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos, Bukarešto devyneto atstovai, yra nepaprastai svarbus žingsnis plėtojant Europos galią.

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kalbėjo unisonu, kad būtina didesnė Europos integracija, didesnis galios finansavimas. Ir čia Baltijos šalys, Lenkija, ketindamos artimiausiais metais skirti gynybai daugiau nei 5 procentus šalies BVP, tampa motyvuojančiu pavyzdžiu Europai.

„Girdžiu labai daug gražių žodžių iš kolegų, kad ukrainiečiai kovoja ne tik už savo laisvę, bet ir už mūsų, tad atėjo laikas pateisinti šiuos gražius žodžius“, – kalbėjo Švedijos užsienio reikalų ministrė Maria Malmer Stenergard ir patikino, kad ir jos šalis prisijungia prie 5 procentų klubo. Pabaigoje Estijos prezidentas Alaras Karis taikliai rėžė: „Kažkuriuo metu mes pamiršome Rusijos ambicijas užgrobti kaimynų žemes, bet tai yra Rusijos genuose.“

Pradėjau „Eurovizijos“ konkursu ir baigsiu tuo pačiu. „Eurovizinė“ Europa dar nepasikeitė – tebesapnuoja savo išgalvotas problemas ir lūkesčius. Pramogų epocha tęsiasi. Tik ar ilgai tai truks?

Algirdas Kaušpėdas. Pramogų epocha tęsiasi, o Europos galia – dar vizija