Birželis prasidėjo įspūdinga ir be žvalgybos virtuoziškumo neįmanoma Ukrainos dronų ataka prieš skirtingose vietose esančius keturis Rusijos karinius oro uostus.

Frontininkas, Ukrainos istorikas, Nacionalinės ekspedicijos bičiulis Borisas Čerkasas dar užpernai vasarą, sirenoms gaudžiant Kijeve, sakė: „Visi karybos menai ir jų vadovėliai paseno, nes viską keičia dronai.“

Birželį mes paprastai dažniau prisimename ne Vokietijos ir SSRS karo pradžią birželio 22-ąją, net ne Lietuvos Bučą – Rainius (naktis iš birželio 24-osios į 25-ąją), tiesiogiai susijusius su karo pradžia, o 1941 m. birželio 14-ąją, tremčių pradžią. Liūdime, bet ar visada pagalvojame, iš kur atsirado ešelonai trėmimams? Ir kaip šis klausimas susijęs su batais?

Viktoras Suvorovas impresijos knygoje „Diena M“ rašo apie Raudonosios armijos batus. Per 1968 m. sovietų kariuomenės invaziją į tuometę Čekoslovakiją sovietų batalionai miškeliuose persiavė kerzinius batus į odinius. Vienas valstietis pastebėjo: „Visai kaip keturiasdešimt pirmaisiais.“ Paliktus ruselių batų kalnus nuo Lvovo iki Gardino aptiko vokiečių kariuomenė per blitzkrygą 1941 m. birželį. Batų kalnai buvo mistiški: kam jie sovietinei kariuomenei, kuri ruošiasi tik gintis?

[[ge:lrytas:lrytas:38105391]]

TASS pranešime 1941 m. birželio 13 d. buvo sakoma, jog gandai, kad SSRS ketina pulti Vokietiją, yra be pagrindo. Esą SSRS laikosi taikos politikos. Bet milijonai karių pajudėjo sienos link, o jų batai jau buvo kraunami pasienio geležinkelio stotyse. Šį TASS pareiškimą V.Suvorovas laiko netiesioginiu įrodymu, kad SSRS ruošėsi pirma pulti Vokietiją, tačiau buvo „prigauta netinkamu momentu“. Anot V.Suvorovo, TASS pareiškimu siekta nuraminti Adolfą Hitlerį, kad jis nepultų pirmas, kol Raudonoji armija dar nesutelkusi jėgų puolimui.

Kiti istorikai teigė, kad TASS pareiškimas – gynybinis žingsnis siekiant išvengti karo. Bet V.Suvorovo šalininkai, tarp jų – Markas Soloninas, įsitikinę, kad TASS skleidė dūmų uždangą mėginant atitolinti vokiečių puolimą. Gabrielius Gorodetsky ir Davidas Glantzas manė, kad V.Suvorovo interpretacija – spekuliatyvi, pagrįsta iš dalies netiksliais duomenimis. Jų manymu, Raudonoji armija buvo blogai pasiruošusi puolimui.

[[ge:lrytas:lrytas:38324563]][[ge:lrytas:lrytas:38323941]][[ge:lrytas:lrytas:38345420]][[ge:lrytas:lrytas:38341192]]

Gal ir galima turėti galvoje šį skepsį, bet vis tiek batų kalnus reikėtų paaiškinti.

Ukrainos žydų sostinės Žmerynkos geležinkelio stotyje birželio pradžioje batai buvo kraunami iš vagonų. Jų krūva kilo iki dangaus tarsi Cheopso piramidė. Tokios batų kalvos krautos ir kitose pasienio vietose. Slavuta, Kovelis, Baranovičiai, Gardinas... Ir visa ši „amunicija“ atiteko vokiečiams. Vėliau buvo atgabenta ne tik milijonai porų batų, bet ir uniformų, atsarginių tankų dalių, tonos degalų, milijonai šaudmenų. Ir visa tai buvo palikta, kai vokiečiai smogė. 1941 m. gegužę Raudonosios armijos daliniams prie sienos buvo išdalinta milijonai naujų odinių aulinukų, o prie kiekvienos poros pridėta po trumpą „pokalbių knygelę“ rusų ir vokiečių kalbomis kariams okupantams.

Šiose instrukcijų knygelėse, anot V.Suvorovo, „nebuvo nė žodžio apie gynybą – viskas tik apie puolimą“. Tai rodė, kad sovietai rengėsi žygiuoti į užsienį, – frazės buvo skirtos bendravimui su vietos gyventojais Vokietijoje. Taigi 1941 m., prieš Vokietijos puolimą, Raudonoji armija pasienyje „pasipuošė“ odiniais batais. Ir ne tik Ukrainoje, bet ir Moldovoje, Baltarusijoje, Karelijoje, taip pat Lietuvoje.

V.Suvorovas padarė išvadą, kad tai vienas akivaizdžių įrodymų apie Josifo Stalino pasiruošimą invazijai „dieną M“ (rodos, liepos 6 d.) ir A.Hitlerio perlošimą į birželio 22-ąją. Šią išvadą pavirtino M.Soloninas, suradęs J.Stalino puolimo planus 1941 m. vasarą.

Tiesa, M.Soloninas pertarė: „Jei yra batų, ar būtinai bus puolimas?“ Bet kam batus persiauti puolimui? O gal iškart paradui? Bet, matyt, V.Suvorovas teisus – buvo ruošiamas armijos išvaduotojos scenarijus.

Atrodo, įvykiai Ukrainoje tai dar sykį patvirtina. Vladimiro Putino kariauna ruošėsi marširuoti po Kijevą. Gal batų reikalai buvo ne tokie svarbūs, bet paradinės uniformos buvo paruoštos. Jau įrodyta, kad įsiverždama į Ukrainą 2022 m. vasarį Rusijos kariuomenė buvo pasiruošusi greitam triumfui Kijeve. Okupantai net buvo atsivežę paradinių uniformų su medaliais tikėdamiesi žygiuoti pergalės parade Chreščatyko prospekte, o ne grumtis gatvių mūšiuose.

Anot analitikų, pradinė Kremliaus strategija rėmėsi „žaibo karu“: tikėtasi per 72 val. paralyžiuoti Ukrainos valdžią. Dar prieš invaziją JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybos duomenys rodė, kad Rusija planavo žaibišką smūgį Kijevui, o kai kuriems elitiniams daliniams net buvo duoti nurodymai per pusdienį pasiekti centrinį sostinės rajoną.

Prinstono universiteto istorikas Markas Beissingeris apibendrino: „Rusai buvo tokie užtikrinti pergale per tris dienas, kad iš anksto buvo surengę pergalės paradą Ukrainos sostinėje.“

Ukrainos gynybos viceministras Oleksandras Pavliukas atkreipė dėmesį, kad toks planas priminė ankstesnius sovietų veiksmus: 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. Čekoslovakijoje ar 1979 m. Afganistane Maskva tikėjosi žaibiškai nuversti vietinę valdžią ir įtvirtinti savo tvarką.

[[ge:lrytas:lrytas:38341192]]

Bet tikrovė 2022 m. parodė, kad tie lūkesčiai buvo žiauriai klaidingi. Rusų kariuomenė, susidūrusi su kur kas stipresniu ukrainiečių pasipriešinimu, turėjo panikuodama atsitraukti, palikdama tiek šarvuotą techniką, tiek pergalės paradui skirtas simbolines puošmenas.

Rastos paradinės uniformos tapo kone metafora. „Galime pasakyti, kad visiškai sugriovėme jų planus“, – konstatavo Ukrainos kariuomenės atstovai po Kijevo gynybos.

Tęsiant kalbą apie sovietinės ir rusų armijos karų išmanymą bei planavimą, vėl galima pasitelkti V.Suvorovo tyrinėjimus, jo „Ledlaužį“ apie A.Hitlerio tankų žieminius tepalus ir J.Stalino žvalgybą.

Pasirodo, tepalų problemos buvusios svarbesnės nei garsiojo žvalgo Richardo Sorge’s ir kiti dokumentais paremti pranešimai. Žvalgyba pranešė, kad vermachtas ir liuftvafė neturi žieminių tepalų ir degalų. Vokiečių kariai dėvėjo tik lengvus paltus, neturėjo žieminių drabužių. Visa tai gal ir galėjo tikti karui su Anglija, bet tikrai ne su Rusija.

Žinodamas tai J.Stalinas nesuvokė, kad A.Hitleris, pradėjęs karą beveik vasaros viduryje, galėjo rimtai tikėtis jį pabaigti iki žiemos pradžios. Kitaip tariant, remdamasi tokiais netiesioginiais įrodymais sovietų vadovybė padarė klaidingą prielaidą – vokiečių puolimas neįmanomas.

Kas čia kur suklydo ir ką pražiopsojo? Kodėl J.Stalinas netikėjo žvalgybos ir R.Sorge’s pranešimais, kurie tiksliai nurodė, kad A.Hitleris pradės invaziją? Tai būtų galima pavadinti J.Stalino klaida, bet ji labai talentinga. Rinkti palei geležinkelius skudurus su galimais tepalų pėdsakais? Tam reikia ne tik logikos, bet ir vaizduotės. A.Hitlerio klaida dar didesnė ir visai netalentinga. Po J.Stalino nesėkmės Suomijoje A.Hitleris padarė išvadą apie milžiną molinėmis kojomis, kurį galima nugalėti staigia invazija. Kaip žinoma, to nepavyko.

Bet prisiminkime ir savas impresijas – kaip buvo ruošiamasi „trenkti“. 1983 m. pavasarį buvo dalijamasi gandais, atėjusiais iš sovietų Lietuvos „aukštųjų institucijų“.

Taigi sklidęs gandas, kad prieš pat SSRS vado Leonido Brežnevo mirtį jam sovietų generolai pasiūlę: „Trenkim dabar, nes gali būti vėlu.“ Su kuo trenkti, turbūt aiškinti nereikia. Nepatikrinta žinia, bet niekas neabejoja, kad sovietų karinė žvalgyba buvo rimta institucija. Vis dėlto, atrodo, ir ją apžaidė Vakarų žvalgybos, demaskavusios sovietų technologinės žvalgybos tinklą būtent 1983 m., o tai kai kada laikoma tiesiogine „perestroikos“ paskata.

Dar viena impresija ir atsiminimas. Panašiu metu, rodos, 1982 m. gruodį, ką tik mirus L.Brežnevui, Vilniuje vyko atsargos karininkų kursai. Šių kursų pabaigos „aplaistymas“ buvo surengtas mokymams vadovavusio karininko bute prie Šiaurės miestelio.

Atsargiai paklausiau: „Ar gandas – tikras gandas, kad Šiaurės miestelio įgula be entuziazmo priima žinią, kad Vilniaus vykdomasis komitetas (šiandieninė savivaldybė, tik ne su Valdu Benkunsku, o su Algirdu Vileikiu priešakyje) ruošiasi pastatyti naują karinį miestelį? Į jį esą turėtų išsikelti miesto plėtrai trukdantis ir galbūt apdovanotajam Žirmūnų vaizdui trukdantis dabartinis miestelis.“ Karininkas kaip tostą pranešė: „Jūs galvojate, kad mes nenorime iš čia išsikelti? Norime, bet negalime, nes tankai ir kita technika nepajudės – viskas seniai išvogta.“ Bet juk 1991 m. sausio 13-ąją tankai Vilniuje pajudėjo. Ir būtent iš Šiaurės miestelio.

Tad atvažiuos V.Putino tankai ar ne? Jei nevažiuos, kas ir kokiu tikslu meluoja? Kiek batų turi V.Putinas? Jei turi pakankamai, ar jis ruošiasi paradams Berlyne ir Paryžiuje? Kuri žvalgyba atsakys? Izraelio „Mossad“, JAV CŽA ar anglų MI6? O gal Rusijos FST ar GRU?

Jei rosijanai labai dvasingi, kaip teigia V.Putino įkvėpėjas, Rosijos fašizmo kūrėjas Ivanas Iljinas, kam jums paradai? Kam apskritai naikinti Ukrainą, kurios atseit nėra, o yra tik viena Rosija? Jei nėra ukrainiečių tautos ir kalbos, kokia logika remiantis galimas jų nacionalizmas? Ar ir į šiuos klausimus turi atsakyti žvalgybos?

Alfredas Bumblauskas. Ar rusai vėl persiaus batus?