Grupei socialdemokratų užsimojus panaikinti 2022 m. priimtame įstatyme numatytą instituciją, kuri žiniasklaidoje vadinama desovietizacijos komisija, ji pati atsistatydino.

Beje, pats Viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas nevisiškai teisingai pavadintas. Mat įstatyme minimi ne vien sovietinės, bet ir fašistinės okupacijos metai.

Fašistinė okupacija baigėsi su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o sovietinė – su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Buvo panaikinta buvusi okupacinė politinė, ekonominė ir ideologinė, dokumentuose įvardinta tarybine, sistema. Tai ir yra desovietizacijos pabaiga.

Nebeliko valdančiosios (vienintelės) partijos, ir ta pati uždrausta, pradingo hierarchiniai komitetai ir tarybos, planinę ekonomiką pakeitė rinka ir privati nuosavybė, į šiukšlių dėžę nukeliavo „Komunizmo statytojo kodeksas“.

[[ge:lrytas:lrytas:38428323]]

Iš viešųjų erdvių (bet ne iš visų galvų) greitai dingo sovietiniai simboliai aikštėse ir kai kuriose gatvėse. Paminklą V.Leninui Vilniuje vertė dalis tų pačių veikėjų (kai ką atpažįstu iš nuotraukų), kurie neseniai ėjo pro jį su gėlėmis ir plakatais per gegužės 1-osios demonstracijas.

Dalis tų „simbolių“, gelbėjant nuo akmenų skaldyklos, buvo sutelkti į Grūto parką. Bet okupacinius laikus primenančios kai kurios skulptūros, obeliskai užsiliko, o ką jau kalbėti apie gatvių pavadinimus.

[[ge:lrytas:lrytas:38280004]][[ge:lrytas:lrytas:38292805]][[ge:lrytas:lrytas:38431281]][[ge:lrytas:lrytas:38435600]]

Šiaip jau po revoliucijų (Lietuvoje tokia ir buvo, nors ir ne ginkluota), žvelgiant daug plačiau į 6000 metų pasaulio civilizacijų istoriją, pasikeitus valdžiai pirmiausia žiūrima, kas joje atsiduria, ar ten atsidūrę „iš praeities“ laikui bėgant nesurengs sukilimo ar perversmo.

Tradiciškai potencialiai pavojingiems asmenims nukertamos galvos, jie pakariami, suvaromi į lagerius, o kartais ištremiami.

Ryškus pavyzdys – 1922 m. garsus išvejamų iš Rusijos asmenų „filosofų garlaivis“ į Vakarus (iš jo kai kurie profesoriai vėliau atsidūrė net Lietuvoje).

Vis dėlto ne tik V.Leninas pripažino, kad ir naujais pagrindais kuriamoje valstybėje be senų specialistų sunku išsiversti.

Lietuvoje nebuvo nubrėžta tradicinė revoliucinė linija tarp senojo režimo ir jau nepriklausomos valstybės, nes tas režimas net penkiasdešimt procentų dalyvavo atkuriant valstybę, o du trečdaliai gyventojų buvo visiškai prisitaikę prie okupacinės valdžios politinės, ekonominės ir net ideologinės sistemos.

Galima tai pavadinti kolaboravimu, galima paprasčiausiai gyvenimu. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms Lietuva pradėjo ruoštis gyventi kitaip. Kaip dabar.

Desovietizacijos akiratyje liko tik apibrėžtas ratas žmonių, kokiais nors saitais susijusių su režimo represinėmis struktūromis.

Iš švietimo programų dingo ne tik „naujas tarybinis žmogus“, bet ir visi „režiminiai“ tekstai, priskiriant prie jų meno kūrinius bei jų autorius. Juos galima užtikti nebent „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“.

Su abiturientais važiavau P.Cvirkos gatve viename Lietuvos miestelyje ir buvau paklaustas, kas jis toksai. Taigi Lietuvos kultūros istorijoje sovietinis laikotarpis faktiškai jau nebeegzistuoja.

Desovietizacijos, apie kurią vis užsimenama jau daugiau kaip du dešimtmečius, klasikine prasme ir nebuvo, likę tik paminklai.

Nėra nė vieno skulptūrinio atminties ženklo nė vienam iš dvidešimties asmenų, 1940 m. važiavusių į Maskvą „parvežti saulės“, išskyrus S.Nėrį.

Jei šiuo metu aktualizuotas poetės vardu pavadintas skveras būtų „planine“ tvarka rekonstruotas, tikriausiai paminklo iškėlimas net nebūtų pastebėtas – daugelyje vietų taip daroma.

Bet ne tik šalia V.Vildžiūno kūrinio (kur priklijuota lentelė, kam jis skirtas) esančioje bažnyčioje Dievas yra – vos ne kasdien linksniuojamos komisijos sprendimas buvo visuomenėje pastebėtas. Kebli situacija.

[[ge:lrytas:lrytas:38460824]]

Objektyviai žiūrint išskirtinio talento poetė dalyvavo pargabenant „saulę“ ir, spėju, manė, kad tai gerai. Kiek žinau iš autentiškų liudijimų, vėliau ji manė priešingai ir labai išgyveno dėl ankstesnio savo žingsnio. Tai buvo stresas, nutiesęs kelią į mirtiną ligą.

Dabar reikia saliamoniško sprendimo dėl paminklo.

Dėl gatvių pavadinimų gali nuspręsti gyventojai ir savivaldybės. Juk nei šis, nei tas dėl keliolikos skardinių lentelių laužyti ietis valstybiniu lygiu.

Kiek girdėjau iš pačios komisijos narių, jų dispozicijoje faktiškai liko tik paminklai žuvusiems sovietų kariams atminti.

Savaime suprantama, mirusiųjų vieta kapinėse. Ir ten nieko nereikia vartyti – kitaip Dievas nubaus. Atminimo ženklų aikštėse ir skveruose likimą irgi tegu sprendžia vietos valdžia.

Kita vertus, kautynėse su fašistine Vokietija žuvę anglai, amerikiečiai, prancūzai, lenkai gerbiami, jų kapai prižiūrimi.

Pabaigus konkrečius darbus kokia prasmė vadinamajai desovietizacijos komisijai toliau ieškoti objektų? Manau, be sukelto triukšmo tą darbą reikėjo leisti ir užbaigti.

Vis dėlto yra viena tema, kuri keliauja iš sovietinės santvarkos ir gyva iki šiol, tai – biurokratija. Sovietinėje sistemoje ji buvo tiesiog suvešėjusi. Ji vadinosi paprastai – reikalingas popierius, pažyma, pažymėlė, rusiškai – „bumaga“. Be jo su žmogumi įstaigoje nėra apie ką ir kalbėti.

Konkretus pavyzdys. Sovietinėje kariuomenėje tarnavę Lietuvos gyventojai dabar, rūpindamiesi dėl darbo stažo, turi pateikti atitinkamus dokumentus.

Žmonės jų nebeturi, kai kas sako, kad Sausio 13-ąją karinį bilietą pasmeigė ant tvoros virbo. Pasmeigusiam kontoroje sakoma: tai eik ir pasiimk arba keliauk į Rusijos ambasadą ir prašyk, kad atsiųstų. Bet kuriuo atveju reikia „bumagos“. Grynakraujis sovietizmas.

Kažin ar ta desovietizacijos komisija įgali tai įveikti?

Mečys Laurinkus. Kas yra ir ką reiškia desovietizacijos komisija, dėl kurios kilo skandalas