Bejėgiškumo jausmas, kurį sunku nusakyti, apibrėžti. Sako, rašytojai kalba per vaizdinius, ne aiškina, o rodo, kad išvengtų didaktikos, sukurtų potekstę ir t.t. Galime pasitelkti vaizdinius.

Štai toks ryškus prisiminimas: gaisrininkai ir varnos. Prisimenu varniukus, kurie krisdavo iš Pšezdzeckių dvaro sode augančių medžių, paukštukai būdavo ką tik išsiritę, koks tai mėnuo, galbūt kovas ar balandis, atvažiuodavo gaisrininkai, vyrai sunkiais guminiais batais ir šiurkščiais drabužiais, raudoni gaisrininkų automobiliai siurbdavo vandenį čia pat, iš sode iškastų tvenkinių ir nukreipdavo galingos srovės čiurkšles į lizdus.

Suaugusios varnos pakildavo į orą ir baisiai klykdamos sukdavo ratus danguje, o varniukai krisdavo iš medžių viršūnių kartu su lizdais ir žūdavo ant žemės. Nuogi, neapsiplunksnavę, ilgais kaklais ir trumpais, neišsivysčiusiais sparnais. Jeigu būtų turėję plunksnų, būtų nuskridę – taip galėjau galvoti žiūrėdamas į jų lavonus, bet gal ir nieko negalvojau, gal tiesiog apimtas smalsaus siaubo žiūrėjau ir patyriau tai, ką dabar apkiautęs psichoterapeutas pavadintų trauma. O gal tai buvo net ne varnos, o kuosos, bet varnos man gražiau, nes kažkodėl primena Kristijoną Donelaitį ir jo „ glūpus“ būrus iš „Metų“.

Tuos paukščius naikino kaip parazitus. Dabar viskas kitaip, dabar pasaulis pilnas begalinio humanizmo, atjautos ir tolerancijos, dabar paršeliai kastruojami be skausmo, o žudomi su iškilmingomis apeigomis, koncertais ir vyskupų maldomis. Kliedesys, nesibaigianti veidmainystė, nuolatinis saviapgaulės teatras.

[[ge:lrytas:lrytas:26640487]][[ge:lrytas:lrytas:26909510]][[ge:lrytas:lrytas:27576929]][[ge:lrytas:lrytas:27870899]]

Anksčiau žurnalistai (bent jau tie, kurie neturi vaizduotės) nuolat klausdavo respondentų „kaip jaučiatės?“

Dabar, ko gero, dažniausiai atsakymas į tokį klausimą būtų: nemalonus bejėgiškumo jausmas, o neapsiplunksnavę paukštukai ir gaisrininkai su savo galingomis čiurkšlėmis tebeegzistuoja, nelygu tik, kur ir kokius pavadinimus prie šių įvaizdžių prisegsi: „Hamas“ teroristai, puolantys ir žudantys šventės dalyvius, Izraelio kareiviai, bombarduojantys beginklius Palestinos vaikus, Rusijos kareiviai, niokojantys ir prievartaujantys ukrainiečių gyvenimus.

Sąrašą galima tęsti. Užtenka vienai grupei žmonių (gal tai partija, grupuotė, sluoksnis, burbulas, galbūt tai visa tauta) nuspręsti, kad jiems kažkas nepatinka, kuri nors kita žmonių grupė (partija, grupuotė, tauta), užtenka vieniems nuspręsti, kad kiti parazitai, ir kraujo praliejimas tampa pateisinamas. Žinoma, paukščiai ne visada bejėgiai (prisiminkime Alfredo Hitchcocko „Paukščius“).

Užėjau į Šv.Rapolo bažnyčią, stovi pastoliai su dideliais, nuo lubų iki žemės nutįsusiais apsauginiais užtiesalais, tarsi bažnyčia būtų Kristaus laivas, ilgai plaukęs per šio sekuliaraus, lėkšto gyvenimo vandenis, pavargęs Kristaus laivas, prarijęs savo bures... Tai kas ten mano prisiminimų ir patirties dėžėje dabar. Man bažnyčia visada buvo... Kad ir kaip keista, bažnyčia (pastatas, erdvė) visada buvo meno ir kultūros, o ne tikėjimo ir baimės (teologijos) tvirtovė, ne Dievo, o meno namai.

Gal dėl to, kad mažo miestelio bažnyčia, iš kurios lydėjau į amžinybę artimuosius ir kaimynus, buvo pirmoji meno galerija, iki šio prisimenu stotis, romėnų kareivius su ietimis ir kalavijais, paveikslą kairiosios navos gale, ten Šv.Jurgis ietimi duria drakoną.

Iki šiol žiūrėdamas į šventuosius galvoju ne apie aprašytus jų didvyriškus poelgius ir kančias dėl tikėjimo, bet žmogiškas savybes – jie kovojo ar kentėjo ir mirė ne dėl Dievo debesyse, tik dėl savo orumo, dėl teisės tikėti, dėl to, kad tikėjo artimo meile, užuojauta ir t.t. Jų kančia ir mirtis buvo jų protesto akcija, jų plakatai ir vėliavos.

Užėjęs į remontuojamą bažnyčia grįžtu į literatūros ir meno pasaulį, prisimenu Philipą Larkiną, jo eilėraštį „Church going“, lyrinis subjektas apsilanko apleistoje, griūvančioje bažnyčioje, prisimenu Josefą Sudeką, jo nuotraukas iš remontuojamos garsiosios, didingos Šv.Vito katedros Prahoje, mane šiame pasaulyje gelbsti kultūra ir menas, neleidžia nuskęsti, nors jau seniai prarijau tikėjimo bures.

Remontuojamos bažnyčios gražu, net ir tas disonansas, desakralizacija dėl remonto purvo ir pastolių, katalikų bažnyčios praranda savo pasipūtimą, nesaikingą paauksuotą makiažą pakeičia dulkės ir grubūs įrankiai, bažnyčia įgauna žmogiškumo, tampa panaši ne į gipso baltymais išpuoštą tortą, o į vietą, kurioje kitokia erdvė, ne buitinė, ne kasdienė – kišenė, kurioje žmogus slepiasi nuo žeidžiančios tikrovės.

Nežinau, kodėl ta bažnyčia iššoko iš atminties. Bejėgiškumo jausmas, malda bejėgė už kūno ribų, ji nestabdo nei lietaus, nei maro, nei bado, o Bažnyčia, gražus kaip povas išsipustęs Vatikanas, neturi jokios galios pakelti milijonus, kurie pasakytų – užteks žudyti, užteks neteisybės, užteks... Ak, vargšai humanitarai, įtikėję žodžio galia.

[[ge:lrytas:lrytas:38548629]]

Su odontologėmis aptarinėjame dantis, jūsų dantis pasmerktas, sako odontologės, gydyti neverta, reikia šalinti, mes visi pasmerkti, sakau, gydyti neverta, mus reikia šalinti, ypač senukus, kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau skausmo, tokia išvada, mėginu pasirodyti be galo išmintingas, gali nueiti pas psichoterapeutą ir nusipirkti iliuziją, bet savo kūno ar praeities nepakeisi, tai bus tik iškreiptas požiūris į save, odontologės pritariamai linkčioja, nors, ko gero, net nesiklauso, ką ten vapu nuo vaistų tirpstančiomis lūpomis, jūsų dantis turi kišenę, sako jos, ir toje kišenėje jūsų dantis nešiojasi skausmą, tuomet moterys baltais chalatais įsibrauna į mano gležną burnos kišenę su buldozeriais ir ekskavatoriais ir siautėja taip, kad, regis, keršija man, vyrų giminės atstovui, už visą istorinį smurtą moterų atžvilgiu, o aš tuo metu, klausydamasis griaudėjimo burnoje ir galvoje, prisimenu sovietų armiją, kareiviai kepdavo siaubingą juodą duoną, kurios skonis buvo kaip molio (Gabrielio Garcios Marquezo knygoje „Šimtas metų vienatvės“ yra personažas, mergaitė, ryjanti žemę), prasikaltusiems kareiviams, kurie slapčia iš valgyklos tos duonos parsinešdavo į kareivines, užsiūdavo ją kišenėse, duona suragėdavo ir vaikštant, bėgant trindamasi į šlaunis keldavo skausmą.

Mes negalime išgyventi kito skausmo ir negalime patys pasidalyti savo skausmu, o dar juokingiau, kai vienas žmogus kitam žmogui pasakoja apie trečio žmogaus skausmą (minėjimai ir atminimo šventės).

Tai paprasčiausiai skirtingos realybės, skausmą patiriantis žmogus gyvena savo pasaulyje, jam nereikia prisiminti ar įsivaizduoti skausmo, jis jį augina savyje.

Žmogus, kuriam pasakoji apie savo skausmą, įtaria, kad dėl kažkokių neaiškių tikslų per daug skundiesi, nes jis to skausmo neišgyvena, jo viduje nėra skausmo, jis net prisiminęs asmeninį atvejį negali patirti skausmo (pavyzdžiui, sukelti sau danties, inkstų ar dar kokio nors skausmo), o prisiminimai migloti ir daugiau mažiau susilieję su visokiu kasdienybės šlamštu, informaciniu srautu, smulkiomis ir didesnėmis problemomis.

Net pats išgyvenęs skausmą kada nors, prieš keletą metų, negali pasiruošti naujam skausmui, esą štai jau turiu patirties, dabar žinau, kaip bus, žinau, ką reikės daryti, – nieko panašaus, viskas iš pradžių, viskas kaip pirmą kartą, lipi sienomis ir bėgi pas gydytojus.

Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau skausmo. Ne išminties, ne ramybės, tik skausmo.

Kartais jau mėginu pamilti senatvę savyje, juk nuolat visi liepia mylėti save, netgi jeigu esi sukriošęs ir paliegęs, bet štai anądien mačiau parduotuvėje senį, ne benamis, bet dvokia myžalais, taip dvokia, kad akis graužia, ir jis čiupinėja visus vaisius iš eilės ir dar vogčiomis kemša vynuoges į burną. Ar tai mano ateitis? Ko gero. Nežinau. Tokių senų kūnų aplinkui daug ir jie vis artėja, ratas pamažu veržiasi.

[[ge:lrytas:lrytas:38548628]]

Kita vertus, o kas dabar valdo pasaulį ir kas kelia tam pasauliui daugiausia rūpesčių – apipuvę seniai, Trumpas, Putinas, barzdylos su chalatais iš Irano, Netanyahu, Xi Jinpingas, jie visi perkopę septyniasdešimt.

Kas dar be galo keista. Tai, ką jaunystėje skaitėme, tarkim, Franzo Kafkos „Procesas“ ir šiurpūs apsakymai, Albert’o Camus „Maras“, George’o Orwelo „1984“, „Gyvulių ūkis“ – visa tai atrodė apie praeitį, atrodė, kad tas nuožmus, piktas, agresyvus gyvūnas jau praeityje, mes jau kitokie, mes ten negrįšime. Dabar visa tai sugrįžo, net ir mūsų mažoje, dulkėtoje demokratijoje – nesibaigiantis gyvulių ūkis.

Menas dažnai perspėja apie pavojų, kuris slypi po šiuo plonu luobu, kurį vadiname žmogiškumu, išsiauklėjimu, kultūringumu, civilizacija, bet neklausome, negirdime, meną ir kultūrą paverčiame tik antraeilės pramogos, pasilinksminimo įrankiu, nes mes, žmonės, tokie – kai tik mums negresia mirtis ir badas, iš karto norime juoktis ir šokti.

Kita vertus, kiekvienam skausmui sava kišenė.

Sigitas Parulskis. Pasaulį valdo apipuvę seniai (1)