Pro kokius akinius skaitome liepos kalendorių – pro prolenkiškus ar pro prorosijaniškus?

O gal pro lietuviškus? Bet koks sąmokslas juos kažkur nukišo? Pirmasis atsakymas daugiau nei aiškus – paprastai visos klastos Lietuvos istorijoje prasideda dėl lenkų. „Tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“, – deklamuojame nuo praėjusio amžiaus pradžios.

Lietuvos atmintyje nėra, o turėtų būti ir liepos 1-oji – Liublino unijos diena. Net jei daliai visuomenės nepatinka, turėtume pripažinti, kad po jos be karo su Lenkija Lietuva gyveno 300 metų, iki pat 1863 m. sukilimo.

Bet apie Liublino uniją lietuviai nenori girdėti, kaip ir apie 1919 m. Tuo metu Juzefas Pilsudskis naiviai vylėsi, kad unijos 350-metis padės susitarti su Kaunu ir dėl bolševikų pavojaus.

[[ge:lrytas:lrytas:38691427]]

Žlugus šiai idėjai Mykolas Romeris greičiausiai norėjo viską užmiršti, o Stanislovas Narutavičius turbūt puolė į absoliučią depresiją. Ar iš tikrųjų ši tema mums neaktuali?

Bet lietuviai vengia prisiminti ir „auksinės“ Jogailaičių dinastijos esminės grandies Kazimiero Jogailaičio mirtį 1492 m. liepos 20 d., taip pat 1400 m. liepos 26 d. Krokuvos universiteto atnaujinimo Jogailos privilegiją.

[[ge:lrytas:lrytas:36996083]][[ge:lrytas:lrytas:37414656]][[ge:lrytas:lrytas:37858289]][[ge:lrytas:lrytas:38358756]]

Kaltiname Jogailą už Lietuvos sulenkinimą. Apie lenkiškumo nelaimę kartoja daugelis – nuo kiemsargio iki akademiko. Bet kaip tada atsakyti į klausimą, kaip buvo pasiekta Žalgirio mūšio pergalė 1410 m. liepos 15-ąją?

Antilenkiška lietuvių opinija siekia beveik Žalgirio laikus. Lietuvos metraštis sako, kad mūšio lauke lenkai nieko nedarė, tik meldėsi.

Tada jau lietuviškai opinijai ginčytis dar ir su maskvėnais, pasisavinusiais Smolenską, nebelieka minčių. Juolab kad Žalgirio atmintis, iščiūčiuota Stalino laikais, leido Žalgirio vardui gyvuoti kolchozų ir net raudonųjų partizanų būrių pavadinimuose.

Tačiau šiandien aišku, kad švedų istoriko Sveno Ekdahlio įvestas lietuvių manevro Žalgiryje siužetas, lygios trofėjų ir valdų dalybos tarp Jogailos ir Vytauto gelbėja lietuvių garbę. Bet ar būtų ji išlikusi, jei Krokuvos pleištas nebūtų atlaikęs vokiečių smūgių ir palikęs mūšio lauką? Kur tada manevruotų lietuviai? Žemaičiai dėl meilės Vytautui mirti niekada nežadėjo, dėl to Žalgirio atminčiai priešpastato 1260 m. Durbės mūšį liepos 13 d., nes, anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, jame nedalyvavo žemaičių nemylimas Mindaugas.

Lemtingoji kontroversija – 1792 m. liepos 23 d. prie Stanislovo Augusto Poniatovskio buvo priimta Jekaterinos nota. O tai labai primena 1940 m. birželio 15-ąją, kai Antano Merkio šalininkai balsavo prieš oponentus – prezidentą Antaną Smetoną, generolą Kazį Musteikį, visuomenės veikėją Kazimierą Jokantą, švietimo ministrą Konstantiną Šakenį, švietimo viceministrą Kazimierą Masiliūną.

Iš 1940 m. birželio 15 d. eina tiesi linija į Antano Sniečkaus – Justo Paleckio – Vladimiro Dekanozovo valdžią, kuri 1940 m. liepos 21 d. įformino Sovietų Lietuvos Seimo sprendimą vykti į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti.

Taigi ar liepos 12-oji – gelbėjimosi ratas „lenkiškame“ liūne?

Beržūnos-Nemuno riba rytuose vadinama šventa. 1920 m. Maskvos sutartimi Lietuva gavo rytuose labai užganėdinančias ribas, kurias pagrindė diplomatas Petras Klimas. Bolševikai su Leninu priešakyje tada buvo dosnūs. Tiesa, Rygos sutartimi 1921 m. lenkams leido nusibrėžti ribas pagal karinį status quo dar ryčiau. Su P.Klimo sienomis nesutiko ne tik J.Pilsudskis su Lucjanu Želigowskiu, bet ir Stalinas, iš pradžių (1939 m. spalio 10 d.) davęs tik Varšuvos-Peterburgo geležinkelio ruožą, o su savo „saule“ 1940 m. rugpjūtį pridūręs Druskininkus, Šalčininkus su Dieveniškėmis ir Švenčionis su Adutiškiu.

Šiandien dalis lietuvių norėtų daugiau Lenino nei Stalino sienų. Pastarosios yra kvailiausia Europos Sąjungos išorinė siena: Lietuvos ir Baltarusijos pasienis – 680 km, o nuo Druskininkų iki Visagino tiesiu taikymu – tris kartus mažiau. Tik 240 km! Bet ne viskas paaiškinama vadinamąja Stalino pypkės linija (turimas galvoje Dieveniškių apendiksas). Ši linija dirbtinai perskrodžia ne tik Vilniją, kurios taip nori dalis lietuvių apeliuodami į P.Klimą ir Leniną, bet net į pirminę Mindaugo Lietuvą.

Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvai atrado lenkų istorikas Juliuszas Bardachas, pasakęs, kad be 1791 m. spalio 20-osios Tarpusavio Įžado su Lietuvos savarankiškumo idėja nebūtų 1918 m. Vasario 16-osios nepriklausomybės. Kitas iškilus lenkų istorikas Jerzy Ochmanskis nubrėžė etninės Lietuvos ribas rytuose nuo gentinės epochos iki XVI a. Tai ribos, kurios iš esmės atitinka P.Klimo nubrėžtas sienas.

Tačiau nei P.Klimo, nei J.Ochmanskio nevertina ne tik litvinizmo šalininkai, bet ir priešininkai. Pirmiesiems jis visai neparankus, o antrieji tik šūkauja, bet nežino, ko nori. Tad jei norima Lietuvos iki Nemuno aukštupio ir Beržūnos, tai kur dėti ten gyvenančius žmones ir kaip su jais elgtis? Taip, kaip su mūsų Vilnija jau 30 metų, – apsimetinėti, kad jos nėra?

Tik ką tada daryti su dar vienu Lenkijos istoriografijos grandu Henryku Lowmianskiu, Stepono Batoro universiteto auklėtiniu? Jo gimtieji Daugudžiai prie Želvos, tarp Ukmergės ir Molėtų, kol kas mažai rūpi Lietuvos kultūrinei ir paveldosauginei sistemai.

Liepos 6-oji. Kaip žinoma, visos minėtos į lenkus su įtarumu žvelgiančios variacijos atsirado prie A.Smetonos ir J.Pilsudskio. Kaip tik tada ir J.Pilsudskis, ir Jogaila buvo nugrūsti į pragarus, o danguje atsirado vietos tik Vytautui. Tiesa, su abejonėmis dėl jo nepakankamų nuopelnų lietuvybei, pagonybei, lietuvių kalbai, raštijai, švietimui, universitetui. Visos viltys sudėtos į neįvykusią istoriją – į žlugusią Vytauto karūnaciją 1430 m. rugsėjo 8 d. Tada niekam abejonių nekėlė klausimas „kas būtų, jeigu būtų?“

Taigi Liepos 6-osios A.Smetonos valdytoje Lietuvoje nebuvo. Vytauto idėja buvo užgožusi Mindaugą. Juolab kad istorikai neatleisdavo Jogailai dėdės Kęstučio mirties. Šiais laikais reikėjo rupaus E.Gudavičiaus žvilgsnio, be sentimentų žiūrinčio į perėjimą nuo barbarybės prie civilizacijos, nuo sausumos vikingų kariaunų prie valstybės idėjos.

Suradus istorijoje vietą Mindaugui, liko padaryti labai nedaug – rasti jo karūnacijos datą ir vietą.

Pirmasis klausimas beveik išsisprendė, nes jau pirmosios mokslinės Mindaugo biografijos autorius lenkų istorikas Juliuszas Latkowskis buvo įrodęs, kad karūnacija įvyko 1253 m. liepą. Teliko surasti liepos sekmadienius ir priderinti prie rugpjūčio 21-osios popiežiaus Inocento IV dokumento, patvirtinančio Mindaugo užrašymus karūnacijos dieną. Įvertinus Mindaugo pasiuntinių pas popiežių kelionės iš Rygos į Milaną trukmę ir žinant, kad karūnacijos galėjo vykti tik sekmadieniais, gauta liepos 6-osios data.

Blogiau dėl karūnavimo vietos. Viską gadina baltarusiai. Mat Dieveniškių linija ne tik eina šalia Mindaugo tėvonijos, ką liudytų Stakai – gyvenvietė su giria, ąžuolu ir gražaus pavadinimo viensėdžiu Stakų Ūta, potencialaus Mindaugo tėvo Stakio arba Steksės tėvonija.

Kai abejojama Lietuvos siaurąja prasme lokalizavimu Dzūkijoje ir netikima jų grybų ir uogų galia valstybės kūrimui, reikia prisiminti, kad, pagal E.Gudavičių, Mindaugo Lietuva kūrėsi keliais etapais. Jau antrame etape po Dausprungaičių išvijimo ji lokalizuojama palei Neries pietinį krantą. Bet svarbiau, kad su minėtomis H.Lowmianskio ir J.Ochmanskio ribomis net Mindaugo Dzūkiją reikėtų matyti ne tik Varėnoje, bet ir ten, kur po šimtmečio matome Vytauto elito valdas, – Eišiškėse, Šalčininkuose, Dieveniškėse, šalia jų esančiuose Ašmenoje, Geranainyse, Ivijoje, Žirmūnuose prie Lydos.

Dar po šimtmečio prie Eišiškių ieškojome ir lietuvių raštijos pradininkų Stanislovo Rapolionio bei Jurgio Zablockio tėviškių. Bet į Mindaugo Lietuvą šiandien pretenduoja ir agresyvieji baltarusių litvinistai, pretenduojantys į Mindaugo karūnacijos vietą Naugarduke.

Tai nebūtų sunku atmesti žinant Mindaugo ir jo žmonos Mortos ryšius su Ryga, jų karūnų kilmę.

O dar pridurkime apie neįvertintą feodalinėje visuomenėje vasaliteto vaidmenį – Naugardukas, kaip pirmasis Mindaugo aneksas, priklauso jo sūnui Vaišvilkui. Atmetus visas abejones dėl Lietuvos žemės lokalizacijos pagal H.Lowmianskį ir juo sekusį E.Gudavičių, pridūrus Lietuvos etninių ribų rytuose klausimą išsprendusio J.Ochmanskio koncepciją nebus baugu ieškoti pirminio Mindaugo Lietuvos branduolio Eišiškių, Dieveniškių, Lydos kryptimi. Bet čia tik pirminis etapas. E.Gudavičius toje vietoje nesustojo, kalbėjo apie Mindaugo brolio Dausprungo ir šio išvytų sūnų Tautvilo bei Gedvydo Lietuvą pietiniame Neries krante tarp Vilniaus ir Kauno.

Turėtų būti ir trečiasis etapas, kuriame reikėtų prisiminti kunigaikštį Živinbudą, 1219 m. sudariusį taikos sutartį su Haliču-Voluine. Jo valdų lokalizavimu šiauriniame Neries krante, ten, kur Kernavė, Maišiagala ir Nemenčinė, neabejojo ir pats E.Gudavičius, tik negalėjo pagrįsti savo onomastine-toponimine metodika. Jei tai būtų dar siauroji Lietuva (be Nalšios, Deltuvos, Upytės), tai ji būtų Mindaugo užvaldyta tik trečiuoju judesiu, o tai savo ruožtu leistų čia ieškoti Mindaugo karūnacijos vietos.

Palinkėkime Kernavės tyrinėtojams sėkmės.

Alfredas Bumblauskas. Kokių akinių reikia liepą: prolenkiškų, prorosijaniškų ar prolietuviškų?