Sėdant prie savaitinių įvykių krašte ir pasaulyje apžvalgos suskambo telefonas. Įspėjimas: dronas. Pamačius – paskambinti, kur – nurodyta, užtikus – neliesti. Pirma mintis – šaunu, įspėjama iš anksto.

Netrukus paaiškėja, kad iš anksto – tai po dviejų su puse valandos nuo nekviesto svečio pasirodymo. Po keliolikos valandų informacinio srauto „matė, nematė“, „girdėjo, bet neaišku ką“ – abejonės, ar išvis buvo.

Bet atkaklios pradingusio aparato paieškos tęsėsi. Per tą laiką – aštrios žinovų diskusijos apie laisvą dronų judėjimą Lietuvos teritorijoje.

Antra mintis – premjeras G.Paluckas gali laikinai atsikvėpti, pirmosios žinios jau ne apie jį.

[[ge:lrytas:lrytas:38853380]]

Kadangi orai permainingi, lietingi, tenka klausytis išgyvenimų dėl kiauro dangaus (ne dėl lietaus) Lietuvoje ir įvairių tarnybų skėsčiojimo rankomis, nes nėra to, ką tokiai išmaniai gynybai reikėtų turėti.

Neabejoju, kad pasipiktinimų, pasiaiškinimų, apgailestavimų klausomasi ir Baltarusijoje, ir Rusijoje, kuri dronus į Ukrainą siunčia spiečiais. Tiesa, gali būti ir atvirkščiai. Ir nežinosi, kuriam dronui pakeliui į tikslą „susisuks protelis“.

[[ge:lrytas:lrytas:38877107]][[ge:lrytas:lrytas:38879079]][[ge:lrytas:lrytas:38883225]][[ge:lrytas:lrytas:38902248]]

Rimtose saugumo struktūrose nuo seno yra praktikuojama žvalgyba iš viešų šaltinių. Šaltojo karo metu Vakarų žvalgybų analitikai net itin uždaroje SSRS informacinėje erdvėje įžvelgdavo naudingų dalykų. O dabartinė Lietuvos žiniasklaida tik prie kompiuterio sėdinčiam priešo šnipui – tikras lobynas.

Nereikia nei šnipų į teritoriją siųsti, nei pinigų už informaciją mėtyti. Iš žinių ir diskusijų apie jas srauto netgi be specialaus pasiruošimo nesunku sudėlioti artimą tikrovei Lietuvos pasiruošimo gynybai vaizdą.

O norint sužinoti daugiau nesunku organizuoti papildomų priemonių. Pavyzdžiui, pakelti vieną kitą droną iš Lietuvos teritorijos virš kurio nors strateginio objekto.

Beje, liepos 29 d. Baltarusija paskelbė virš Minsko numušusi neatpažintą skraidantį objektą ir nurodė, ties kuriuo konkrečiu namu gynybos priemonių paveiktas objektas nukrito. Ir viskas, nieko daugiau.

Ar numuštas daiktas vietinis, ar pakeleivis? Jeigu pastarasis, iš kur ir kur skrido? Ar pastebėtas kirtęs Baltarusijos sieną, ar tiesiog laukta, kol atskris?

Lietuva perspausdino pranešimą, bet kol kas plačiau nekomentavo, tik priminė, kad Baltarusijoje tai dažnas įvykis.

Jeigu Lietuva rengiasi Baltarusijai teikti notą, tai dėl ko – kad nespėjo, nesugebėjo (nenorėjo) numušti į mūsų pusę skridusio?

Ar tik todėl, kad iš Baltarusijos teritorijos? Tačiau pradinė drono teritorija, kai jis prarado „protą“, galėjo būti ir Ukraina.

Lietuva savo gynybos sistemoje nori pasitelkti priešpėstines minas. Drauge su Lenkija, Latvija, Estija, Suomija pasitraukia iš Otavos konvencijos.

Dėl tokio visuomenei pavojingo veiksmo JT siunčia susirūpinimo signalus. Pastarasis – dėl tokio pat sprendimo – Ukrainai. Žiniasklaida Lietuvoje apie tai nutylėjo.

Užtat parengė reportažus apie priešpėstinių minų gamybos proveržį pačioje Lietuvoje.

Prieš porą savaičių įsiplieskė dar vienas šimtmečio konfliktas tarp Tailando ir Kambodžos.

Jau klasikinė situacija – abi pusės kaltina viena kitą naujo konflikto pradžia. Trumpuose mūšiuose naudojama įprasta lengva ir sunki ginkluotė. Ir vieni, ir kiti jos turi (dronų, atrodo, kol kas stokoja), prasideda paliaubos, čia jau ir JAV prezidentas. Lyg ir susitariama, bet vėl pažeidžiama.

Atkreipiau dėmesį į konflikto pradžią. Tailando kariūnas užlipo ant Kambodžos minos, senos, dar nuo Pol Poto laikų. Pilna ten tų minų – savo akimis mačiau. Rankioja, bet neišrankioja.

Neseniai Šveicarijoje buvo svarstoma dėl tarptautinės pagalbos Ukrainai po karo. Viena opiausių problemų – išminavimas. Ukrainoje didžiuliuose plotuose minas po žeme kiša abi kariaujančios pusės.

Taip kada nors bus ir Lietuvoje. Net jei karo nebus, minos liks dideliuose pasienio plotuose.

Politikai ir minų entuziastai leis dienas pensijoje kur nors Ispanijoje, o vaikai ir grybautojai sprogdinsis.

Nustebino pastarosiomis savaitėmis pasikeitęs Lietuvos požiūris į baltarusių opoziciją.

Visi prisimename 2020 m. Baltarusijos spalvotąją revoliuciją. Jos palaikymas Lietuvoje buvo ne mažiau įspūdingas nei kasdienės jaunimo protesto eitynės Minske.

Mano anūkės su solidarumo vėliavėlėmis mojavo sukilėliams prie Medininkų grandinėje, nusidriekusioje nuo Katedros.

Nuo režimo represijų besigelbėjantys sukilėliai buvo išskėstomis rankomis sutinkami Lietuvoje.

Sukilimo įkvėpėjo, režimo į kalėjimo pasodinto S.Cichanouskio žmona Sviatlana paskelbta laimėjusi prezidento rinkimus, jai Lietuvoje išreikšta išskirtinė pagarba, įsteigtas specialus biuras.

Ir staiga – milžiniškas kontrastas. Mūsiškės žiniasklaidos forumuose tik ir girdėti – kam čia tas biuras, kam gi jis reikalingas, kiek kainuoja?

Iš kalėjimo paleistas S.Cichanouskis (vos atpažįstamas) užsiminė apie baltarusių salas Lietuvoje, turėdamas omenyje savo tautiečių bendruomenę, panašią į tokią lietuvišką JAV.

Lietuvos politikai pastatė ausis: aha, litvinizmas, invazija.

Kartu susijaudinta dėl Vilniuje plintančios rusų kalbos. Iš esmės gerai, kad susijaudinta, bet susieta tik su žmonėmis iš Baltarusijos, nors objektyviai rusų kalba dominuoja tarp atvykusių iš Ukrainos.

Jau susidūriau su daug atvejų, kai nuo represijų bėgę baltarusiai tiesiog biurokratiškai deportuojami atgal į režimo tėvynę, faktiškai – į kalėjimą.

Baltarusijos KGB tokiam deportuotajam pasiūlo: jei nenori pakliūti į buvusią S.Cichanouskio vietą, pasakyk viešai, kokia „svetinga“ Lietuva ir kad Baltarusijoje viskas gerai ir gera gyventi.

Mečys Laurinkus. Nežinosi, kuriam dronui pakeliui į tikslą „susisuks protelis“