Kai viešumoje atidžiau įsižiūriu į žmones, jie panašūs į skarabėjus. Žinoma, tai ne fizinis panašumas. Galbūt funkcinis, vidinis? Priminsiu: skarabėjus yra vabalas, kuris ritena už save didesnį mėšlo kamuoliuką.

Tik čia įvykusi kažkokia trikdanti metamorfozė: mažas telefonas žmonių rankose panašus į spindintį vabalą, o žmogus panašus į mėšlo krūvą, kurią tas mažas spindintis vabaliukas ritena.

Skarabėjai mėšlo rutuliuką stumia ne dėl pramogos. Jie į tą mėšlą sudeda kiaušinėlius ir išsiritusios lervos minta tuo mėšlu, kol išsivysto. Kokius kiaušinius deda mažas spindintis vabalas į mėšlo krūvą, kuri anksčiau vadinosi homo sapiens? Tokiu klausimu paspringtų ir Charlesas Darwinas.

„Toksai jau mūsų amžius nelaimingas, pamišėliai akliesiems rodo kelią“, – taip kadaise „Karaliuje Lyre“ rašė Williamas Shakespeare’as.

[[ge:lrytas:lrytas:38881636]]

Labai puikiai nusakyta ir šių laikų situacija, vis daugiau pamišėlių – politikai, nuomonių formuotojai, bankininkai, koučeriai etc., kuriais pasitiki milijonai – mes.

Ši citata paradoksaliai tinka ir aukščiau išdėstytoms mintims apie telefoninę priklausomybę: tik čia kelią rodo ne pamišėlis, o labai gudri, racionali, matematiškai tiksliai veikianti mašina, kuri žino trumpiausią kelią į bedugnę.

[[ge:lrytas:lrytas:37201101]][[ge:lrytas:lrytas:37665110]][[ge:lrytas:lrytas:38160803]][[ge:lrytas:lrytas:38545796]]

Įdomus dalykas: žmonės mėgsta skųstis, kad neturi laiko, nes daug dirba ir pasinėrę į tūkstančius užsiėmimų. Kai juos matau viešumoje, visi daro tą patį: įkišę nosis į stačiakampes plokšteles, kurias viena ranka laiko, o kitos rankos pirštu vis ką nors stumdo ir baksnoja.

Ir visi stumdo tą patį: nuotraukos ir pyragai su gėlėmis arba trumpi vaizdo įrašai, skirti laikui prastumti. Keista išvada: neturiu laiko, nes naikinu jį priemonėmis, kurios skirtos laikui prastumti. Komiškas oksimoronas. Kaip galima užmušinėti laiką, kurio visiškai neturi?

Matyt, ekrano stiklo stumdymas ir baksnojimas šiuolaikinio žmogaus smegeninėje yra darbas, taigi savaime suprantama, kad laiko nėra, nes vyksta nuolatinis, beveik nepertraukiamas darbas: stumdymas ir baksnojimas.

Dabar labai populiarus žodis „burbulas“. Gal geriau tiktų „mėšlo rutulys“, nes visi tie socialinių medijų burbulai – mėšlo kamuoliai, kuriuose gyvename mes, išpažįstantys tokio pat mėšlo skonį.

Anądien nugirdau, esą Visagine norima pakeisti Tarybų gatvės pavadinimą, nes tarybos – sovietinė atgyvena ir panašiai. Viena vertus, taryba arba tarybos nėra savaime toksiškas žodis, ir dabar turime daug visokių tarybų.

Kita vertus, tarybos buvo iš pačios revoliucijos išaugusių politinių organų užuomazgos, kurios buvo greitai panaikintos ir pakeistos carinės Rusijos autokratine centralizacija (Algirdas Julius Greimas).

Taigi iš esmės tarybos kaip politinis organas yra geras dalykas (dėl to mes iki šiol jas naudojame), bet sovietinėje Rusijoje jos pačios tapo autokratijos auka. Vis dėlto žmonėms, kurie alergiški viskam, kas atėjo iš sovietinės praeities, norisi ištrinti tos praeities ženklus.

Kai dar buvau beveik jaunas poetas, Vakarai mus pradėjo adaptuoti Europos Sąjungai, vertė, tyrinėjo, kvietė atvykti, žiūrėjo, kaip elgiamės, ką sakome, ką galvojame, ko galima iš mūsų laukti.

Vokietis, perskaitęs mano eilėraštį, kuriame minimi pelenai, pasakė: mes stengiamės nevartoti tokių žodžių. Pasirodo, jie vengė visų žodžių, kurie buvo susiję su nacistine praeitimi, ypač su holokaustu.

Galvoju, kokie dar žodžiai galėtų būti toksiški, sovietinės praeities dirgintojai ir ligų sukėlėjai. Kolektyvinis, tautų draugystė, senelis šaltis, rusas, penkiakampė žvaigždė, raudona vėliava, kūjis ir pjautuvas (įdomu, atskirai jie erzina ar toksiška tik jų kombinacija?).

Iš esmės erzinantys žodžiai yra ir Sibiras, pionierius, partija, komitetas, organas, komuna arba draugas. Sąrašą būtų galima tęsti, tik naudos iš to nedaug, nes mūsų miestuose, ko gero, nėra nei Draugo, nei Organo, nei Pionieriaus gatvės. Na, jei yra, reikėtų pakeisti.

Beje, toks visiškai smulkus, niekingas pastebėjimas. Keista, kad mūsų sporto komentatoriai (pavyzdžiui, komentuojantys teniso varžybas) rusų žaidėjus vadina vardais. Saša, Maša, Kaša...

Tarsi kalbėtų apie labai artimus žmones. Jeigu negalima groti Čaikovskio, kuris mirė velniai žino kada, tai kodėl reikia taip intymiai mėgti rusą, dabar žaidžiantį televizoriuje? Jeigu kultūra yra politinis įrankis, tai sportas juo labiau.

Komentatoriai galėtų apskritai nesakyti ruso žaidėjo vardo ir pavardės, vadinti jį Tas. O dabar nuolat tik ir girdžiu: Saša, Maša, Kaša... Kažkoks Stokholmo sindromas, dievaži.

Pastaruoju metu vis apima toks jausmas, tarsi gyvenčiau Franzo Kafkos sukurtame pasaulyje... Anądien ėjau didelės ligoninės koridoriumi, platus, ilgas, šiek tiek prieblandoje skendintis koridorius, ir prisiminiau jo romaną „Procesas“, kuris prasideda maždaug taip: kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., kad nieko blogo nepadaręs vieną rytą buvo suimtas.

Cituoju iš atminties, nes vis dar tikiuosi, kad galiu ką nors atsiminti be telefono ir interneto. Einu, prieš mane nesibaigiantis koridorius, pilnas neįgalių, luošų, su ramentais, sugipsuotomis kojomis ir rankomis žmonių, kurie laukia nuosprendžio, laukia, kuo pasibaigs jų byla.

Nuolatinis, nesibaigiantis Procesas, nežinau, kas mane įskundė, greičiausiai mano kūnas, o tai reiškia, kad įskundžiau pats save, ir šis procesas arba procesija juda į tunelį, kuriame nėra jokios šviesos. Einu ir bijau atsigręžti, nes iš atminties staiga iššoka Arsenijaus Tarkovskio eilutės: o paskui mus ėjo Lemtis, kaip beprotis su skustuvu rankoje.

Kai prieš porą savaičių Lietuvoje apsilankė „YouTube“ pranašas, pamaniau: evoliucijos ratas apsisuko ir grįžta atgal, kitaip tariant, žmogus pamažu vėl virsta (atvirsta) į gyvūną. Dievo eksperimentas, kurį aprašė Ch.Darwinas (o gal atvirkščiai), nepasitvirtino. Beje, tai puikiai pavaizduota Michailo Bulgakovo kūrinyje „Šuns širdis“, nors ten reikšmė susiaurinta, iš esmės tai politinė satyra, kurioje pašiepiamas komunistų noras radikaliai perdaryti žmogaus prigimtį.

Sėdėjau ir baisėjausi šiuolaikiniais paaugliais – kokie nususę turėtų būti žmogaus poreikiai, jeigu jis žiūri, kaip kitas žmogus žaidžia kompiuterinius žaidimus, loja ar padega savo kambarį, kad atkreiptų į save dėmesį. Atrodytų, visiškas homo sapiens krachas.

Kita vertus, tas homo sapiens jau išrado giljotiną, dujų kameras ir atominę bombą... Viena ranka griežė Bachą, kita nuodijo ir smaugė. Tai mano puikybė ir prietarai neleidžia matyti didesnio vaizdo – juk paaugliai dievina tokį kaip jie patys, tik galintį daugiau – galintį surinkti milijonus vėplų, kurie žavisi, nes nori būti tokie patys kaip jis, bet neturi energijos, trūksta azarto, charizmos.

Jėzus Kristus, kaip nuomonės formuotojas, turi milijonus sekėjų, didžioji dauguma jų tamsūs mulkiai, kaip ir visų šiuolaikinių pranašų sekėjai. Mulkiai visada lūkuriuoja fone ir jų milijonai, milijardai.

Kadaise turėjau keletą grupės „Kiss“ nuotraukų. Jos buvo prastos, perfotografuotos iš žurnalų ar albumų, žinoma, nespalvotos, bet užburiančios. Jų kaukės žavėjo, paslaptis paauglius žavi. „Kiss“ dainavo apie dauginimąsi: „I was made for loving you, baby, you were made for loving me.“

Šiuolaikinės žvaigždės ėda mėšlą ir loja, ir aš jau nebežinau, kas geriau, vertybių hierarchija atšaukta, viskas plokščia.

Informacija išlaisvina, gaudami jos daugiau galime rinktis, analizuoti ir daryti išvadas, bet kartu informacija ir įkalina – begalinis srautas pripratina mus į kitus žiūrėti kaip į statistiką.

Raketa užmušė kelias dešimtis, potvynis nunešė kelis šimtus, dvigalvė karvė pagimdė rožę... Visur prikabinsime veidelių ir širdučių ir jausimės atidavę emocinę duoklę laikui, pasauliui ir tam Kažkam, kas giliai viduje.

Peteris Sloterdijkas dar prieš kompiuterių erą pranašavo: „... galime nueiti taip toli, kad moderniosioms žiniasklaidos priemonėms turėsime pripažinti funkciją, darančią jas labai artimas filosofijai: beribis žiniasklaidos empirizmas tam tikra prasme imituoja filosofiją savindamasis jos požiūrį į būties totalumą – žinoma, ne sąvokų, o epizodų prasme (...).

Viskas – kas yra pirmas planas ir kas antras, kas svarbu ir kas nesvarbu, kas yra tendencija ir kas epizodas – rikiuojasi į vieną eilę, kur vienodumas sukuria ir vienareikšmiškumą.“

Išmanusis telefonas nepadaro mūsų išmintingų, tik prikemša galvas informacijos mėšlo, kuris dėl kiekio tampa vienareikšmis ir beprasmis. Viskas plokščia. O gal ne viskas? Kas liko? Kūryba? Vaizduotės pasaulis – viena reikšmingiausių ir gražiausių laisvės formų?

Kineziterapeutė paprašo, kad uždėčiau delną ant angelo sėdmenų ir paspausčiau dešimt kartų, tik tai darydamas nekelkite peties, sako ji. Jausmas be galo keistas – angelo dugnas stangrus, bet kartu ir minkštas.... Baigęs užduotį atsimerkiu, angelas dingo, likęs tik tamsaus marmuro kamuolys.

Kas bus, kai atsimerksiu, o angelas nebus pradingęs? Taip ir stovėsiu amžinybėje uždėjęs delną ant marmurinių angelo sėdmenų.

Staiga angelas pažvelgia į mano būstą ir prabyla griausmingu balsu: aš ne angelas, aš dronas, Lietuvos žioplių tironas!

Sigitas Parulskis. Vis daugiau pamišėlių – politikai, nuomonių formuotojai, bankininkai, koučeriai