Permirkusių bulvių fone socialdemokratų deleguotai kandidatei į premjerus Ingai Ruginienei stovint prie valdžios „kasos“ vyniojama jos 44 gyvenimo metų išklotinė.

Iki tol formuojant aštuoniolika vyriausybių (iki Gintauto Palucko) tokios atidos kandidatams nebuvo. Nesidomėta, nei ką iki tol veikė, nei kas jie buvo.

Dar I.Ruginienei nenuėjus nuo „kasos“ surastas papildomų klausimų keliantis jos sutuoktinio verslas. Kadangi tai prekyba su Ukraina, lyg ir nebenorima tyrimo plėsti. Tačiau yra kitų greta kandidatės ar už jos nugaros stovinčių asmenų. Jei ne šiandien, tai ryt poryt tarnybos viską patikrins.

Nežinau, ar žurnalistai, ar visuomenininkai visa tai pavadino „tapinofobija“. Įdomus procesas, mano spėjimu, apimsiantis ir kitas ateities vyriausybes, o netrukus ir dabartinę opoziciją.

[[ge:lrytas:lrytas:39057905]]

Atkreipiau dėmesį į vieną I.Ruginienės kontekste net kelis kartus paviešintą detalę. Pasirodo, I.Ruginienė su nugirstu kalbos akcentu dar turi giminių Rusijoje.

Anksčiau, išskyrus V.Uspaskicho atvejį, tokie giminystės ryšiai nei su Rusija, nei su Baltarusija, nei su Kinija, nei su Šiaurės Korėja, nei su Iranu nieko nedomino. Laikai keičiasi. Jiems keičiantis prisimenamos buvusios epochos, imperijos.

[[ge:lrytas:lrytas:39063538]][[ge:lrytas:lrytas:39064478]][[ge:lrytas:lrytas:39063834]][[ge:lrytas:lrytas:39067225]]

Giminių tema, ypač su tautiečiais JAV, buvo ypač aktuali Sovietų Sąjungoje, įsidarbinant net į pusiau ideologinę įstaigą, jau nekalbant apie vadinamąsias pašto dėžutes, kuriose numeriai slėpė karinius užsakymus. Dabar rastas giminystės ryšys su rusais tampa svarbus ir Lietuvoje.

Tiesa, šios detalės komentatoriai yra linkę nesureikšminti. G.Paluckas irgi buvo linkęs daug ko nesureikšminti, o kuo viskas baigėsi?

SSRS kadrų skyriuose klientas buvo raminamas – tai nesą lemiamai svarbu, bet vis dėlto reikia žinoti, kas yra kas.

Žinoma, tokia praktika būdinga ne tik praeities SSRS. Antai JAV karinėje įmonėje dirbantis žmogus, susiradęs gyvenimo partnerę SSRS teritorijoje, turėjo keisti darbo vietą. Taip yra visose ne tik kariaujančiose, bet ir priešiškose valstybėse.

Lietuvai Rusija yra hibridinė priešė. Ir ne tik Lietuvai – visai Europos Sąjungai ir NATO narėms. Faktiškai grįžtama į Šaltojo karo laikus, nors dabar ir kitokia valstybių konfigūracija. Grįžtama į laikus su politinėmis, karinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis, informacinėmis, ideologinėmis ir komunikacinėmis sienomis.

[[ge:lrytas:lrytas:38972039]]

Šaltasis karas turi savo dinamiką. Mano kartos akyse jis tęsėsi iki išsivadavimo iš okupacijos. Šiuo metu įvykiai pasaulyje iš galimų dešimtmečių susispaudžia į kelerius metus. Per juos galima patirti ir katastrofinių santykių laikotarpį, ir atlydį.

Manau, kad Rusija santykiuose su JAV, Vakarais karo Ukrainoje kontekste visai neseniai buvo priartėjusi prie branduolinio konflikto, kurio politologai nesiryžo adekvačiai įvertinti.

Maskvos pareiškimas dėl vidutinio ir mažojo nuotolio raketų su šiuolaikiniu turiniu, mano suvokimu, visiškai atspindi branduolinio konflikto kontekstą. Kaip ir D.Trumpo bei V.Putino numatomas susitikimas Aliaskoje.

Ne vien Ukrainos „konflikto“ (taip dabar pasaulio žiniasklaidoje vadinama) problemų spręsti vykstama į žurnalistams vargiai pasiekiamą kraštą.

[[ge:lrytas:lrytas:39008272]]

Šventadieninis Ukrainą remiančių valstybių susijaudinimas skubiai rengiant savo poziciją rodo, kad JAV iš anksto nesidalija savo ketinimais su ES. Žinoma, galima klausti, ar tokių, kokius matome, ketinimų būta iš anksto, ar numatyta Kremliaus legitimacija atsirado ekspromtu.

Atvirai sakant, D.Trumpo pasiuntiniui S.Witkoffui vykstant į Maskvą neįtikinamai girdėjosi, kad neva norima priminti V.Putinui vadinamojo ultimatumo turinį. Yra spėjančių (ir man taip atrodo), kad tarp JAV ir Rusijos dabar nuolat vyksta užkulisiniai pokalbiai. Beje, teko ir skaityti, ir matyti įtikinamas istorikų studijas apie slaptą JAV ir Rusijos abipusę kontaktų veiklą Karibų krizės (1962 m.) metu.

Tikėtina, kad susitikime Aliaskoje dominuos dvi temos: bendro saugumo (nebūtinai detaliau paviešinta) ir Rusijos derybų su Ukraina. Dar gali būti užsiminta apie JAV ir Rusijos dvišalius ekonominius santykius (šiaip ar taip, visai greta Arktis).

Ar susitikime dalyvaus V.Zelenskis, savaitės pradžioje dar buvo neaišku. Aišku tik tai, jog visiškai netinkamas Ukrainos vadovo pasakymas, esą kad tik V.Putinas neapgautų D.Trumpo. Šiaip jau tai JAV prezidento pažeminimas.

Jeigu susitikime nebus V.Zelenskio, konkretaus susitarimo dėl ugnies nutraukimo negali būti, nes tam reikalinga ir kita pusė. Tačiau principinis susitarimas tęsti derybas jau anksčiau vykusiu formatu tarp grupių konkrečiais esminiais klausimais (ne apsikeitimu belaisviais) bus paviešintas, nes kam tada susitikimas tokiu lygiu, virš kurio tik Dievas.

[[ge:lrytas:lrytas:39080685]]

Plačiai aptarinėjami teritoriniai mainai gali būti paminėti abstrakčiai, nors kategoriškus pasakymus dėl teritorijų Ukraina jau keičia į pasiūlymus.

Bendrame įstrigusių derybų kontekste tai reikš, kad pereinama į antrąjį derybų etapą, kai kalbamasi ne apie orų prognozę, o jau konkrečiomis temomis su pasiūlymais, nesutikimais, kol galiausiai pasirodys iš esmės nebeginčijamo dokumento projektas.

Tokia procedūra gali tęstis net iki vėlyvo šių metų rudens. Visiškai žlugti susitikimas Aliaskoje negali, nes tada – karas. O jo ir norima išvengti.

Girdėjau įžvalgų, kad D.Trumpas intensyviai siekia Nobelio taikos premijos.

Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai, tarpininkaujant JAV prezidentui, pasirašę „taiką“, net sutartinai choru pasiūlė tokio pat pavadinimo premiją suteikti ir tarpininkui. Neatmestina, kad taip ir įvyks.

Mečys Laurinkus. Ingos Ruginienės giminės Rusijoje ir ko dėl JAV nesiryžo vertinti politologai