Rugpjūčio 23-ioji. Paprastai rugpjūtį istorija prisimenama šios dienos visu Molotovo-Ribbentropo pakto atminties bloku: su 1987 m. Laisvės lygos akcija prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1988 m. Sąjūdžio mitingu Vingio parke, 1989 m. Baltijos keliu, pagaliau Lenino paminklo nuvertimu 1991 m. Lukiškių aikštėje.

Nors ir šiandien tebesu įsitikinęs, kad mokykla per mažai išnaudoja tokias atminties technikas, palengvinančias ir solidžiausias istorijos temas, užgriebiančius kalendoriaus lapelius. Bet dabar pakalbėkime apie kitą atminties technikos reikalaujančią problemą.

Rugpjūčio 15-oji. Žolinė – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Bet vien Lietuvoje sunkiai mokinio proteliui apimamų datų sąrašas su Švč.Mergele yra didokas.

[[ge:lrytas:lrytas:39057905]]

Žvilgtelėkime į oficialų Katalikų bažnyčios liturginį kalendorių Lietuvoje: sausio 1 d. – Švč.Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, kovo 25 d. – Viešpaties Apreiškimas Švč.Mergelei Marijai, rugpjūčio 15 d. – Švč.Mergelės Marijos ėmimas į dangų, rugsėjo 8 d. – Švč.Mergelės Marijos gimimas, lapkričio 16 d. – Švč.Mergelė Marija, gailestingumo Motina.

Dar būtų gerai žinoti ir dogminį Marijos gerbimo kontekstą. Jei kalbame apie pagrindines Švenčiausiosios Mergelės Marijos dogmas, kurios yra oficialiai priimtos Romos katalikų bažnyčios mokyme, tai jų yra keturios ir jos buvo skelbtos skirtingais laikotarpiais – kaip dvasinės istorijos kertiniai akmenys.

[[ge:lrytas:lrytas:37414656]][[ge:lrytas:lrytas:37858289]][[ge:lrytas:lrytas:38358756]][[ge:lrytas:lrytas:38710339]]

Marija – Dievo Motina (Theotokos). Patvirtinta Efeso susirinkime 431 m. Esmė: Marija yra tikroji Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Motina, nes ji pagimdė tą, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje.

Tai nėra tiktai sentimentali frazė. Dogma buvo skirta apginti Kristaus dievystę nuo Nestoriaus mokymo, kuris siūlė vadinti Mariją tiktai „Kristaus Motina“. Bažnyčia pasakė: ne, ji yra Theotokos – „Dievą gimdžiusi“.

Amžinasis mergystės skaistumas. Patvirtinta II Konstantinopolio susirinkime 553 m. Esmė: Marija buvo mergelė prieš gimdymą, gimdymo metu ir po gimdymo. Tai teologinis teiginys, kad Marijos motinystė buvo stebuklinga ir nesunaikino jos mergystės – ji visą laiką išliko „užantspauduotas sodas“.

Nekaltas Prasidėjimas. Patvirtinta popiežiaus Pijaus IX bule „Ineffabilis Deus“ 1854 m. Esmė: Marija nuo pat savo prasidėjimo akimirkos dėl būsimos Kristaus aukos malonės buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Tai reiškia, kad ji gimė „šviesos lauke“ – visiškai švari nuo nuodėmės, kad galėtų būti tobulu „indu“, kuriame įsikūnys Dievas.

Ėmimas į Dangų. Patvirtinta popiežiaus Pijaus XII bule „Munificentissimus Deus“ 1950 m. Esmė: Marija, pasibaigus žemiškam gyvenimui, su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę. Tai pabrėžia jos ypatingą vietą išganymo istorijoje ir tapimą pirmuoju žmogaus kūno perkeitimo pavyzdžiu.

Įdomu tai, kad visos keturios dogmos formuoja tam tikrą „Marijos teologinę simfoniją“: pradžia – ji yra Dievo Motina (431 m.), būvis – ji amžinai mergelė, prigimtis – ji gimė be nuodėmės, pabaiga – ji jau įžengė į dangišką pilnatvę.

Bet ir tai ne svarbiausia. Kaip žinoma, Žolinė – valstybinė šventė, laisvadienis. Nesiūlau keisti jos statuso, nors pastaruoju metu kilo taupymo vajus dėl Sausio 13-osios. Svarbesnis klausimas: jei Lietuva neturi valstybinės religijos, ką per Žolinę turi veikti nekrikščionys žydai, karaimai ar totoriai, turintys tradicinių religinių bendruomenių statusą? Jiems Marija – buvus nebuvus? Bet ar taip sureaguos Martyno Liuterio ar Jono Kalvino sekėjai? Pirmuosius nuraminsime teiginiu, kad Lietuva – Marijos žemė nuo Vytauto?

Žalgirio kova vyko dėl Švč.Mergelės Marijos su jos vardu pavadintu ordinu. Vokiečių ordino pagrindinio kariuomenės pleišto vėliava buvo dedikuota Švč.Mergelei Marijai. Po ja žygiuodavo gausiausios kariuomenės pajėgos – Vokiečių ordino svečiai. Taigi Žalgirio mūšyje lietuvių sparnas turėjo susidurti su svečių pleištu po Marijos vėliava. Švč.Mergelės Marijos vėliava kaip trofėjus turėjo atitekti Lietuvai ir turėjo kabėti Vilniaus katedroje, kuri XVI a. sudegė.

Tai turėtų būti vienas įrodymų apie lietuvių kariuomenės garbingą dalyvavimą Žalgirio mūšyje – ne pabėgimą, bet atsilaikymą iki pat pabaigos, kai buvo dalijamasi trofėjinėmis vėliavomis.

Vokiečių ordinas oficialiai vadinosi Švenčiausiosios Mergelės Marijos namų Jeruzalėje vokiečių ordinas. Švenčiausioji Mergelė buvo ne tik dvasinė globėja, bet ir tarsi suverenė – ordino valdžios legitimumas buvo įvilktas į Marijos globą. Visa Prūsijos žemė buvo Terra Mariana. Prūsijos ordinas turėjo tą patį teologinį modelį – žemė priklauso Dievo Motinai, ordinas ją tik administruoja.

Žolinė minėtina ir Prūsijos 500-mečio kontekste. Ką tik Klaipėdoje buvo iškilmingai paminėtas Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-metis.

Jubiliejaus formali data – 2025 m. balandžio 10 d. Mat Prūsijos kunigaikštystė (Hertzogthum Preußen) oficialiai susiformavo 1525 m. balandžio 10 d., kai paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis po vadinamojo Krokuvos taikos akto tapo pasaulietiniu valdovu ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo vasalu. Šis momentas vadinamas Prūsijos sekuliarizacija. Mergelės Marijos atsisakyta. Bet kartu atsiverta dinamiškajai protestantiškai Europai.

Lietuvos jūrų muziejaus suorganizuota paroda apie olandų pirklius Klaipėdoje įkvepia – esame ne tik su barokiniu Romos pasauliu, bet ir šliejamės prie tiesiogiai į moderniuosius laikus nusitaikiusio Amsterdamo ir NiuAmsterdamo (Niujorko) pasaulio.

Čia mums svarbūs keli neapmąstyti momentai: vis tiek nemylime Prūsijos paveldo, dažniausiai matydami tik senuosius jos karo vado Herkaus Manto prūsus. Tai akivaizdus Stalino pypkės dūmų šleifas. Juk buvo siekta sunaikinti „prūsų dvasią“ raudonų plytų pavidalu. Tai labai patiko echtlietuviams jau ir prezidento Antano Smetonos laikais, nežinant, ką daryti su liuteroniškuoju paveldu.

Ignoruojame Prūsijos istoriją. Užmirštame skirtingus imperinius pavidalus – Rosijos trėmimų kontekste lietuviškąją knygnešystę nuo Tilžės. Mums Jekaterina yra svarbesnė nei Prūsijos karalius Frydrichas Didysis, nors Rosijos imperatorės parama lėmė Targovicos konfederaciją, o prie Frydricho Didžiojo atsirado mūsų literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis.

Bet ar iš tikrųjų jūrinio virsmo ilgesys yra be Marijos? Vis dėlto pamažu atrandame geografą ir keliautoją Kazį Pakštą ir Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, kūrimo patosą.

„Bažnyčios altoriais į jūrą“ – metafora, kuri jungia dvasinį horizontą su geografiniu. Altoriai – mūsų tikėjimas ir vertybės, o jūra – atvirumas, svajonės ir rizika. Atsarginė Lietuva (Dausuva) – utopinis projektas, kaip civilizacinis draudimas, kad tauta neišnyktų net katastrofos atveju. O Klaipėda – kaip atsarginė Lietuvos sostinė.

Štai tada gimsta idėja – jau turime atsarginę Lietuvą, tai – Klaipėda. Ji tapo ne tik uostu, bet ir atsargine Lietuvos civilizacine vieta. Klaipėda nėra „antroji Lietuva“ už Atlanto, bet koncentruota strateginė teritorija čia pat, kur įmanoma būtų išlaikyti šalį gyvą net tada, kai likusi dalis patiria smūgius.

Todėl galima būtų konstruoti kelis šios idėjos sluoksnius: istorinis – Klaipėda kaip prieštaringa Lietuvos civilizacinė dovana ir našta, vokiečių-prūsų paveldas, 1923 m. prijungimas prie Lietuvos, 1939 m. – praradimas, vėliau – sovietinis uostas. Turi Klaipėda ir simbolinę reikšmę – altoriai į jūrą gali reikšti ir kultūros, ir politikos orientaciją, kur mūsų uostamiestis taptų centru.

Geopolitinė Klaipėdos reikšmė – jeigu visa Lietuva uždarytų savo sausumos sienas, liktų vartai į pasaulį. Metafizinė inversija – K.Pakštas ieškojo atsarginės Lietuvos užsienyje, bet mes galime atrasti ją čia perorientuodami savo žvilgsnį.

Įdomiausia, kad ši idėja įveda vietos, kaip atsarginės valstybės sampratą. Tai skiriasi nuo emigracijos utopijos ir artima Venecijos modelio vizijai – kai miestas uostas tampa tautos gyvybės šerdimi.

Vis dėlto kyla moraliniai klausimai: reikia mums Marijos ar nereikia, jos per daug ar per mažai? Atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Bet gal įmanoma ir protestantų tikėjime, ypač anglikonų, atrasti Valdovės ant Bangų ar Stella Maris idėjų?

Atsirastų galimybė Marijai sugrįžti kaip „Jūrų žvaigždei“ – pasaulinei globėjai, valdovei, kurios karūna atsispindėtų bangose.

Globalus Lietuvos atsivėrimas jūrai taptų ne tik ekonomine, bet ir sakraline misija – Marija vėl didžiosiomis raidėmis švytėtų pasauliniame horizonte.

Alfredas Bumblauskas. Būtų gerai žinoti ir dogminį Marijos gerbimo kontekstą