Vilniuje jau per daug rusų kalbos? Pastaruoju metų į tokį vis dažniau pateikiamą klausimą daugelis vilniečių atsako, kad tai abejonių nekeliantis faktas.

Rusų kalbos itin pagausėjo po 2020 m., kai po Baltarusijos diktatoriaus A.Lukašenkos susidorojimo su protestuotojais pas mus atvyko daugiau kaip 50 tūkst. baltarusių, taip pat po 2022 m., kai nuo Rusijos agresijos Ukrainoje į Lietuvą pabėgo per 80 tūkst. ukrainiečių.

Dalis ukrainiečių išvyko į kitas šalis ar grįžo į tėvynę, statistiniai duomenys nuolat kinta, bet Lietuvoje dar gyvena apie 50–60 tūkst. Ukrainos piliečių. Turinčių leidimus gyventi Lietuvoje baltarusių yra per 50 tūkst., dauguma jų telkiasi Vilniuje.

Žinoma, ne vien dėl šių atvykėlių Vilniuje taip dažnai skamba rusų kalba. Neseniai LRT rodė reportažą iš Vilnijos ir į akis krito, kad visi asmenys savo bėdas dėstė rusiškai, o viena moteris pasakojo, jog jau 40 metų gyvena šiame krašte ir nėra regėjusi tokios lietingos vasaros.

[[ge:lrytas:lrytas:39057905]]

Natūraliai kyla klausimas, kodėl per keturis dešimtmečius Lietuvos pilietė neįstengė pramokti lietuviškai kalbėti bent tiek, kad jos žodžių nereikėtų versti iš rusų į valstybinę kalbą? Kitaip kaip nenoru kalbėti lietuviškai šio reiškinio neįmanoma paaiškinti.

Aišku, visi vidurines mokyklas jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo baigę rusai ar lenkai neblogai kalba lietuviškai, dalis netgi visiškai laisvai.

[[ge:lrytas:lrytas:38595415]][[ge:lrytas:lrytas:38820559]][[ge:lrytas:lrytas:38872845]][[ge:lrytas:lrytas:38986875]]

Dar geresnis valstybinės kalbos mokymas pirmiausia reikalingas pačiam tautinių mažumų jaunimui, sukuriant jam lygias sąlygas su lietuviais siekti aukštojo mokslo, konkuruoti darbo rinkoje.

Vis dėlto pavojinga skelbti tautines mažumas spaudžiančias idėjas, kaip nutiko Valstybinės kalbos inspekcijos vadovui A.Valotkai, pasiūliusiam uždaryti lenkiškas ir rusiškas mokyklas, po to priverstam atsiprašinėti, kai Lenkijos diplomatas priminė, kad tai pažeistų mūsų šalių susitarimus. O taikyti įstatymą tik rusams irgi gali būti laikoma diskriminacija.

Vienaip ar kitaip, lietuviai dažniausiai susiduria su nemokančiais lietuvių kalbos aptarnavimo sferos darbuotojais, kurie pas mus atvyko per keletą pastarųjų metų. Kurį laiką ypač į ukrainiečius buvo žvelgiama labai palankiai, suvokiama, kad išmokti kalbėti lietuviškai nėra lengva, bet dabar pakantumas ir jiems pamažu senka.

Konservatorių lyderis L.Kasčiūnas pasiūlė, kad leidimas gyventi Lietuvoje užsieniečiams turėtų būti pratęsiamas tiktai jiems išlaikius lietuvių kalbos egzaminą, ir svarstė, kad tai galėtų būti A2 ar net B1 lygis.

Valstybinės kalbos reikalavimai – ne vienintelė šio politiko įstatymo projektu užsieniečiams keliama sąlyga. Akivaizdžiai siekiama išvis mažinti emigraciją į Lietuvą. Tarkime, emigrantų šeimų nariai galėtų atvykti tik jau mokėdami lietuvių kalbą, būtų apribota mūsų šalyje studijuojančių užsieniečių teisė dirbti.

Tiesa, atsižvelgdamas į verslo nuogąstavimus L.Kasčiūnas numato ir išimtis aukštos kvalifikacijos darbuotojams, įmonės vidaus struktūrose perkeliamiems asmenims, kitų ES valstybių ilgalaikiams gyventojams, taip pat vaikams, pensinio amžiaus žmonėms.

Negalima nesutikti su konservatoriaus argumentais, kad atvykėliai turi gerbti mūsų valstybę, tradicijas, kalbą, teisę ir tvarką, todėl nepakenktų ir jo siūlomas nuolatinio gyventojo statuso siekiantiems asmenims privalomas Konstitucijos egzaminas. Vis dėlto šių sąlygų visuma gali ne tik priverti, bet ir kone visai užtrenkti duris imigracijai.

[[ge:lrytas:lrytas:39065741]]

Statistiniai duomenys rodo, kad 2024 m. pradžioje mūsų šalyje gyveno maždaug 222 tūkst. užsieniečių, o šiais metais – jau 4 tūkst. mažiau. Pastaruoju metu Lietuvoje ėmė mažėti migrantų iš Ukrainos ir Baltarusijos, bet daugėja atvykstančiųjų iš Vidurinės Azijos buvusių sovietinių respublikų.

Vargu ar tokie migracijos srautų pokyčiai palankūs Lietuvai. Juk pas mus jau apsistoję ukrainiečiai, iš dalies ir baltarusiai, gali lengviau persikelti į kitą ES šalį. Bet Vidurinės Azijos gyventojai vis viena stengsis žūtbūt pakliūti į Lietuvą, o juos dėl didesnių kultūrinių skirtumų integruoti gali būti gerokai sunkiau.

Verslas gerokai sunerimęs, kad erzinantis rusiškumo plitimas Lietuvoje neišprovokuotų bet kokios migracijos užkardymo užmojų. Kai kalbama apie jos ekonominę naudą, daugiausia remiamasi aukštos kvalifikacijos specialistų poreikiu, bet realiai labiausiai pasigendama statybininkų, vairuotojų, aptarnavimo sferos darbuotojų.

Nors verslo atstovai dievagojasi, kad ir jie skatina migrantus pramokti lietuvių kalbos, realiai tai sunkiai įmanoma pasiekti per metus, o į užsieniečių dabar užimtas darbo vietas lietuviai esą anaiptol nesiveržia. Atleidus neišmokusius lietuvių kalbos susidarytų didžiulis darbuotojų trūkumas.

Todėl verslas pritaria valdžios planams vėlinti pernai priimto įstatymo reikalavimą, kad nuo kitų metų visos viešosios paslaugos būtų teikiamos valstybine kalba, ir dar siūlo apsiriboti vien sąlyga migrantams kalbėti lietuviškai buitiniu lygiu, nereikalaujant geresnio mokėjimo.

Neabejotina, kad negalima leisti rusų kalbai užgožti lietuvių kalbos, bet numatant įstatymų saugiklius, matyt, nereikėtų suplakti kalbinių ir politinių motyvų, pažeisti ES teisės, kurti priešiškumo kitakalbiams atmosferos.

Rusų kalbos dilema Vilniuje: kokiu keliu žengti?