Trumpai buvęs premjeru G.Paluckas neteko posto dėl dviejų nežinia kada pasibaigsiančių ikiteisminių tyrimų ir neaiškių iš praeities besivelkančių pažinčių. Be to, per pigiai nusipirko nekilnojamojo turto. Visa kritika susijusi su verslu ir pinigais.

Politikų praeitis vis dažniau prisimenama prieš rinkimus ar po jų tiek senose, tiek naujose demokratijose. Žinoma, ilgainiui kai kurie biografiniai niuansai vis mažiau kliūva. Pavyzdžiui, Lietuvoje pamažu blykšta KGB šešėlis. Naujos kartos politikams patiems reikia aiškinti, kokia tai buvo organizacija.

KGB pakeitė galimi politikų giminystės ryšiai su Rusija. Dešimt metų prieš Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe gimusiai paskirtajai premjerei I.Ruginienei tokie jos ryšiai buvo užtikti šeštadalį planetos vienos valstybės užimamoje teritorijoje.

Politikė tikina, kad jau metus ji turi galimybę susipažinti su valstybės paslaptimis. Diskusijų Seime metu būsima Vyriausybė vieno opozicijos nario buvo pavadinta prorusiška. Dar prieš penkerius metus dažniausias įžeidžiantis pavadinimas buvo prosovietiška. Laikai keičiasi.

[[ge:lrytas:lrytas:39264534]]

Būsima premjerė, kurią tautos išrinktieji pavadino ir chimera, ir kometa, į replikas Seime reagavo sklandžiu kalbėjimu ir net ironija. Kiek pamenu buvusių vyriausybių vadovus, ne visiems pavykdavo surasti tinkamą reagavimo būdą po klastingų klausimų. Naujoji politikų karta jau yra išmokusi kalbėti.

Esu liudytojas, kaip keitėsi ne viena buvusi Vyriausybė, – jos visada buvo kritikuojamos dėl konkretaus darbo ir rezultatų.

[[ge:lrytas:lrytas:39287169]][[ge:lrytas:lrytas:39275655]][[ge:lrytas:lrytas:39272004]][[ge:lrytas:lrytas:39281725]]

Kiek pažįstu pasaulį, visur taip buvo ir tebėra. Nesėkmės ar klaidos dalykiniuose sprendimuose dažniausiai nulemia ir premjero ateitį. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos premjerė Th.May turėjo palikti postą dėl konkrečių ekonominių sprendimų, susijusių ir su santykiais su ES. Faktiškai visur demokratiniame pasaulyje taip būna.

Lietuvoje premjero G.Palucko kritika visiškai nelietė konkretaus jo darbo ir rezultatų Vyriausybėje.

Neišgirdau dalykinių valstybės masto klausimų ir tvirtinant I.Ruginienę premjere. Kokios jos ekonominės pažiūros, kaip vertinamos dešimtmečių problemos (tiesa, naujos premjerės pranešimas, kad „Ignitis“ turi sugrįžti valstybei, jau šį tą konkrečiau apie ekonomines pažiūras pasako)?

Sena mūsų problema – kam patikima vadovauti valstybei. Balsuojama už „bačkinius“, akiplėšiškumą, išvaizdą, dar už kažką, tik ne už konkretų politinį ir ekonominį turinį.

Abipusis ryšys – rinkėjai nebeklausia, būsimi politikai nebesiūlo. Ant politinės scenos kandidatas į politikus kažką suvaidina, pašūkauja, ir gana.

Į šiais laikais visiškai nesaugią aukštą valdžios kėdę sėdančią „energingą, bet be patirties“, kaip Seime vis buvo primenama, I.Ruginienę palydėjo ne tik balsavusių už ją plojimai, bet ir nepatenkintų piliečių sudarytos koalicijos (taip buvo pristatyta) nemenkas socialinių tinklų mitingas.

Dėl kokių buvusios Vyriausybės konkrečių sprendimų mitinguotojai nepatenkinti, neaišku. Atrodo, jog nepatinka visi esantys naujoje koalicijoje, o „Nemuno aušra“ su jos pirmininku – ypač.

Nesunku įsivaizduoti, kas darysis, kai R.Žemaitaitį pasieks nepalankus jam teismo sprendimas.

Nėra jokių šansų, kad koalicija net metus galės jaustis ramiai. Ypač svarstant kitų metų biudžetą. Beje, ir kitose ES šalyse prognozuojamas politiškai įtemptas ruduo.

Dažnai, nujaučiant netolimoje ateityje išankstinius rinkimus, pradeda dygti naujos partijos (šios savaitės mitinge, panašu, kad naujos galimos politinės organizacijos dalis elektorato ir susirinko). Tradiciškai rinkimuose vyrauja vidaus politika. Užsienio politika – tik metiniuose pranešimuose.

Per likusius šių metų mėnesius galutinai paaiškės karo Ukrainoje likimas. Tai neišvengiamai palies visų regiono valstybių vidaus politiką. Pavyzdžiui, jau dabar kaupiasi negera energetika tarp Vengrijos ir Ukrainos.

Lenkijos prezidentas K.Nawrockis vetavo įstatymo dėl pagalbos Ukrainos piliečiams pataisas. Komentatorių manymu, dėl to Ukraina gali netekti interneto ryšio per „Starlink“. Gal ir nieko blogo Ukrainai neatsitiks, bet tendencija savotiška – pamažu daugėja vienaip ar kitaip konfliktuojančių su Ukraina ES narių.

Užtat netikėtai Ukrainos link pasisuko Azerbaidžanas. Atrodo, kad čia jau Turkijos interesas projektuojant karo pabaigą ir ką iš to galima laimėti.

Į karo pabaigą po Aliaskos susitikimo nenoriai pajudėjo (žinoma, kol kas) ir Ukraina, ir „norinčiųjų koalicija“. Svarstoma viena iš informacinėje erdvėje jau pusmetis mirguliuojančių schemų: de facto pripažinti esamą fronto liniją, paprasčiau tariant – įšaldyti ją, savaime suprantama, prieš tai užsitikrinant saugumo garantijas.

Vis sparčiau artėjančios ekonominės recesijos išvakarėse Rusija su tuo gali ir sutikti.

Yra ženklų, kad pakeliui pradedama Ukrainoje galvoti ir apie prezidento rinkimus. Pasitarimai šia ir kitomis temomis – užkulisiniai, o viešumoje – melagienų srautai. Kaip ir „oficialūs“ pranešimai apie situaciją fronte, nors reali padėtis paaiškėja jau po savaitės. Anksčiau – maždaug po mėnesio.

Po trejų karo metų taip ir neatsirado objektyvios informacijos apie praradimus karo lauke.

Toks pat visuomenės informavimo lygis kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Nesimato ir apibendrintų analitinių studijų nei apie Rusiją, nei apie ES perspektyvas, nei apie ekonominės, globalios ar regioninės raidos tendencijas, nors sugebančių tai daryti tyrinėtojų, net susibūrusių po kokio nors centro ar instituto vėliava, ir esama.

Gal naujai formuojama Lietuvos Vyriausybė atkreips į tai dėmesį.

Mečys Laurinkus. Sena mūsų problema – kam patikima vadovauti valstybei (2)