Po ketverius metus trukusių tyrimų paaiškėjo, kad netoli sostinės esančiuose Buivydžiuose (Vilniaus r.) saugoma išskirtinė šv.Florijono skulptūra. Tokių relikvijų visoje Lietuvoje – vos dvi.

Šv.Florijono relikvijoms, kurios 1794 metų gegužės 3 dieną buvo atgabentos iš Romos, Buivydžiuose buvo skirti bent keli renginiai.

Relikvijos, arba corpisanti (išvertus iš italų k. – šventieji kūnai), – šventųjų palaikai, jų dalys, įgiję svarbų viso kūno relikvijos statusą. Be Buivydžių, Valkininkų (Alytaus r.) bažnyčioje dar saugomos šv.Bonifaco relikvijos.

Iki šiol šv.Florijono relikvijos Buivydžiuose buvo mažai žinomos, jos gulėjo prie to paties vardo koplyčios šalia Šv.Jurgio bažnyčios. Tačiau kol kas relikvijos į koplyčią negrįš, kol ji nebus suremontuota. Iki tol jos ilsėsis maldos namuose.

[[ge:lrytas:lrytas:17906456]]

Ugnis pastato nesunaikino

„Koplyčią dar reikia būtinai atnaujinti, tik tada į ją sugrįš šv.Florijonas“, – sakė Buivydžių bendruomenės pirmininkė Danuta Korkus.

[[ge:lrytas:lrytas:37582613]][[ge:lrytas:lrytas:38908955]][[ge:lrytas:lrytas:39420533]][[ge:lrytas:lrytas:38710328]]

Buivydžių Šv.Jurgio bažnyčia ir šventoriuje esanti Šv.Florijono koplyčia vadinama Vilniaus krašto ugniagesių gelbėtojų šventove.

Beje, medinė Šv.Jurgio bažnyčia 1982-aisiais sudegė, o koplyčią, kurioje buvo relikvijos, ugnis tik aplaižė. Per penkerius metus bažnyčią pavyko atstatyti.

Aukas aukojo ne tik vietos gyventojai – lėšų skyrė net kolūkis.

Tai pirmoji Lietuvoje sovietmečiu atstatyta bažnyčia. Manoma, kad gaisro sunaikintos unikalios medinės šešiakampės bažnyčios autorius buvo architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Knyga išgarsino pasaulyje

Buivydžių ir Valkininkų relikvijas tyrė meno istorikės amerikietė Ruth Sargent-Noyes ir lietuvė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

Po ketverius metus trukusių tyrimų išleista knyga relikvijas išgarsino pasaulyje.

Vėliau restauruota šv.Florijono skulptūra buvo eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje.

Šv.Florijono relikvijas iš popiežiaus Pijaus VI buvo gavusi ir atvežusi į Buivydžius dvarininkė Liudvika Bžostauskytė-Radziševskienė.

Relikvijos buvo saugomos koplyčioje, pastatytoje kaip bažnyčios fundatoriaus Mykolo Radziševskio šeimos mauzoliejus.

Palaikai – iš katakombų

Relikvijų garbinimas prasidėjo 1578 metais, kai vynuogynuose netoli Romos buvo atkastos iki tol nežinomos senosios katakombos. Buvo manoma, kad katakombose palaidoti II–V a. krikščionys, persekioti ir nužudyti, nes neatsižadėjo tikėjimo net kankinami.

Naujų katakombų atradimas, anot S.Maslauskaitės-Mažylienės, buvo sutiktas kaip liudijimas, kad Romos bažnyčia stovi ant pirmųjų amžių kankinių kaulų. Palaikai pradėti kelti iš katakombų, kad viso pasaulio tikintieji galėtų juos gerbti kaip relikvijas.

XVI–XVII a. iš katakombų šventųjų relikvijos pasklido po visą pasaulį.

Viso skeleto relikvijos buvo laikomos itin reikšmingomis, nes, remiantis dar III amžiaus popiežiaus Felikso I įsaku, šventosios mišios turi būti aukojamos virš kankinių kapų.

Todėl iš katakombų iškelti palaikai gaudavo krikščioniškus vardus, relikvijų autentiškumą patvirtinančius dokumentus, būdavo guldomi į medines užantspauduojamas dėžes ir išsiuntinėjami po visą pasaulį.

Padirbėdavo ir dirbtuvėse

Vis dėlto šv.Florijono relikvijos – iš antrosios katakombų šventųjų relikvijų bangos, nusiritusios XVIII amžiaus viduryje.

Tada katakombose prie Romos viso kūno palaikų mažėjo. Todėl iš katakombų būdavo renkami palaikų fragmentai, dirbtuvėse sutvirtinami viela ir įvelkami į žmogaus pavidalo skulptūras iš vaško, popieriaus ir audinių.

Tokios relikvijos lyg trimis ketvirčiais pasisukę miegantieji antspauduotose dėžėse būdavo siunčiamos užsakovams su autentiškumo liudijimais.

Pasak parodų kuratorės Vaivos Vasiliauskaitės, kadangi relikvijų gamyba telkėsi viename centre – Romoje, bendrieji bruožai leidžia atpažinti skulptūras, gabentas į Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Vokietiją, Kanadą, Meksiką ar kitus kraštus.

Beje, į Buivydžius atkeliavusio šv.Florijono galva – su natūraliais žmogaus plaukais.

Puolė remontuoti po grafo kelionės

Šv.Florijono koplyčia buvo apleista ir 1857 metais, kai grafas Konstantinas Tiškevičius keliavo Nerimi.

Užrašuose jis pažymėjo: „Koplyčia visiškai apleista ir apgriuvusi, keturšonė piramidė smailėjanti į viršų. Ant tos smailumos vietoj kryžiaus, įprasto mūsų bažnyčioms ir koplyčioms, užkeltas didelis lizdas, o jame gyvena gužo šeima. Toks netinkamas Dievo namui stogo kraigas iš tiesų žeidžia kiekvieną.

Lubos sutrešusios, perdėm skylėtos, gali kas valandėlę tuojau pat įgriūti. Iš gargždo padarytas didysis altorius gerokai apniokotas. Koplyčia paversta paprasčiausiu liturgijos reikmenų ir kažkokio statybininkų šlamšto sandėliu. Tarp žibintų ir bažnyčios vėliavėlių, užtiesalų, neštuvų, be jokios tvarkos sumestų, yra ten nemaža malksnų, likusių nuo kažkokios statybos, krūva kalkių, kažkokios kopėčios. Rūsys buvo tamsus, be jokių grindų, dvokė pelėsiais. Smėlio tiek, kad kojoms ligi gurnelių, o asla tokia nelygi, kad ja net žingsnio žengti negalėjai. Tame smėlyje stovėjo trys dideli ir du maži grabai.“

Po K.Tiškevičiaus apsilankymo pradėtos rinkti lėšos koplyčios remontui. Ji buvo remontuojama XX amžiaus pradžioje, 1911 metais stogas uždengtas skarda.

Dengiant stogą skarda gandralizdis buvo pakeistas skardiniu arkangelu.

Šalia Vilniaus saugoma išskirtinė skulptūra: tokių relikvijų visoje Lietuvoje – vos dvi