Politikos veteranė Irena Degutienė sako pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo matanti tokį chaosą formuojant koaliciją ir naujos Vyriausybės darbo pradžią.

Galiu pritarti, kad pirmą, ir pridurti, jog ne paskutinį. Jeigu įvyktų pirmalaikiai rinkimai (nesakyčiau, kad tai nerealu), Seime atsidurtų ne vien „Nemuno aušra“. Lietuvos visuomenė vis labiau susiskaldžiusi, o ir balsuojama „pagal įspūdį“, ką jau kalbėti apie kitus patikimo kriterijus, tarp kurių populizmas dažniausias. Taigi bet kuriam ateities prezidentui visada bus sunku.

Vienintelė išeitis – dvipartinė sistema arba ne parlamentinė, o prezidentinė valstybė. Nei viena, nei kita Lietuvoje nebeįmanoma.

Ar galimi išankstiniai rinkimai? Galimi. Stebint, kaip Vyriausybei dar nepradėjus dirbti kimbama į kandidatą vadovauti kultūros politikai, aiškinamasi, ar glūdi jame, ar ne „kultūros genas“, nesunku prognozuoti, kas bus ministrų kabinetui pradėjus dirbti.

[[ge:lrytas:lrytas:39681855]]

Prezidentas net pasufleravo kandidatui į kultūros ministrus, apie ką šis turėtų pagalvoti prieš eidamas į lemiamą pokalbį, – kultūrinė tapatybė, rusų kalba Vilniuje. Šiam nuotoliniam susitikimui dar neįvykus jau iškart sukilo kultūrininkai su šūkiu „Nemuno aušra“ mūsų nenugalės“.

Kritikos strėlės bent kartą per savaitę lekia į Krašto apsaugos ministerijos vadovę. Vyriausybė arba ministrai bus priversti nuolat aiškintis arba teisintis, kol pagaliau teks keliauti į Seimą tikrintis, pasitikima ja ar ne. Žinoma, pirmalaikių rinkimų idėją gali sustabdyti vienas stebimas pasikartojimas – kas juos inicijuoja, tas ir pralaimi.

[[ge:lrytas:lrytas:39661084]][[ge:lrytas:lrytas:39679903]][[ge:lrytas:lrytas:39680587]][[ge:lrytas:lrytas:39681726]]

Kad ir kas atsitiktų, valstybei ilgai teks siūbuoti ant koalicijų plausto. Galima tik nusistatyti taisykles, kad plaustas mažiau siūbuotų. Partijas ir asmenis į Seimą renka visuomenė. Kas išrinkta – tai ir šventa. Nesvarbu, kad kai kam gali atrodyti katastrofa.

Nei prezidentas, nei dar kas nors negali viešai vertinti, gera ar bloga koalicija. Privalu skirti ministrais tuos, kurie pagal nustatytas taisykles pasiūlomi valdančiosios koalicijos. Jei pagal tas taisykles nenumatytas kandidatų į ministrus kvalifikacijos egzaminas, jo ir neturi būti. Tie, kam Vyriausybė ar atskiri ministrai nepatinka, gali protestuoti, mitinguoti, rengti referendumus. Jeigu nepajėgia, tada tegu laukia kitų rinkimų. Visais kitais reagavimo atvejais – chaosas.

Žinomas posakis, kad demokratija – ne geriausias valdymo būdas, bet geresnio niekas nesugalvojo. Visa atsakomybė tenka rinkėjams. Jie turi ne žiopsoti į rinkimų fejerverkus, o galvoti apie tai, ką mato ir girdi. Beje, R.Žemaitaičio skaičiuotę, už kurią jis teisiamas, rinkėjai girdėjo ir vis tiek už jį balsavo.

Tik laikydamasi taisyklių žmonija gali gyventi ir išgyventi. Ką reiškia „be taisyklių“, matome aplink visą Žemės rutulį. Šalys, tarp jų ir didelės, būriais pradėjo pripažinti Palestinos valstybę. Jei suteikiant tinkamą statusą JTO tai urmu būtų buvę padaryta prieš daug metų, dabartinės situacijos Gazos Ruože nebūtų, kaip ir daugybės su tuo susijusių tragedijų.

Grupinė pripažinimo akcija dabartinės problemos neišspręs, viskas priklauso nuo JAV, bet, kaip sakoma (Lietuvoje buitiniams reikalams net naujas žodis sugalvotas), judumas yra. Lietuva, atrodo, Palestinos pripažinimo procedūrą nukels iki JAV sprendimo. D.Trumpas išties nebuvo patenkintas masine Palestinos pripažinimo akcija.

[[ge:lrytas:lrytas:39682012]]

E.Macronas, paskelbęs apie tokį Prancūzijos sprendimą iš JTO tribūnos, gatvėje sutrikęs turėjo pirma praleisti D.Trumpo kortežą ir pėsčias keliauti iki savo palydos (techninis nesusipratimas, bet žiniasklaidos greitai pasigautas).

Iš tos pačios D.Trumpo kritikuojamos organizacijos tribūnos išgirdome ne tik JAV vadovo nepasitenkinimą pozicija dėl Palestinos ateities, bet ir vaizdingą Europos (riedančios velniop) kritiką – Europą, ES pražudysianti imigracijos politika ir „žalieji“ projektai.

Savaime suprantama, beveik visi laukė karo Ukrainoje temos. Šiai temai ir D.Trumpo atsakymui visą savaitę prieš prasidedant JTO sesijai buvo skirtos Rusijos dronų atakos Lenkijoje, Rumunijoje, paskutinę minutę – ir Danijoje, tiek pavojingi lėktuvų skrydžiai netoli Talino.

Kodėl D.Trumpas, duodamas interviu kažkur tarpduryje, tik trypčioja ir nesiima mirtinų sankcijų prieš agresorę Rusiją? Akivaizdžiai ruošęsis šiai temai D.Trumpas galutinai įformino savo sprendimą – Rusija, kuri jau dabar apimta ekonominės karštligės, esą bus pribaigta tik tada, kai pati Europa nebepirks iš jos naftos ir dujų. Tai reiškia, kad faktiškai niekada. Kaip būtų vertinami kai kurių Europos valstybių ketinimai kada nors ateityje nebesinaudoti Rusijos ištekliais, D.Trumpas neatsakė.

[[ge:lrytas:lrytas:39682011]]

Siekdamas, kad Ukrainos rėmėjai nenusimintų, JAV vadovas, patvirtindamas neprognozuojamo pravardę, pareiškė keičiąs savo požiūrį į visus jau nukamavusį taikos (paliaubų) procesą. Su ES ir NATO pagalba Ukraina galinti ne tik atkovoti Rusijos okupuotas teritorijas (ir Krymą), bet ir žengti toliau. O kiek toliau, nepatikslino. Ukraina už „norinčiųjų koalicijos“ ir NATO valstybių pinigus galės įsigyti reikalingos pergalei ginkluotės. Kaip bus su fronte kovojančių karių stoka, neaišku.

Realiai tai reiškia, kad grįžtama į situaciją, kurią apibūdino buvęs ES užsienio reikalų strategas J.Borrellis, – viskas spręsis mūšio lauke. Ne derybos, o kapituliacija. Arba Rusijos, arba Ukrainos.

Vakarų politologai D.Trumpo kalbas įvertino kaip nusišalinimą nuo taikos proceso, Rusijos žiniasklaida – kaip galimybę JAV netrukdant užbaigti nusibraižytų teritorijų okupaciją.

Teikiama ar planuojama teikti Ukrainai ginkluotė Maskvai yra „neegzistencinė“, o Kijevo kapituliacija ir yra tai, ko siekiama.

Mečys Laurinkus. Nesunku prognozuoti, kas bus Vyriausybei pradėjus dirbti