Galiu pritarti, kad pirmą, ir pridurti, jog ne paskutinį. Jeigu įvyktų pirmalaikiai rinkimai (nesakyčiau, kad tai nerealu), Seime atsidurtų ne vien „Nemuno aušra“. Lietuvos visuomenė vis labiau susiskaldžiusi, o ir balsuojama „pagal įspūdį“, ką jau kalbėti apie kitus patikimo kriterijus, tarp kurių populizmas dažniausias. Taigi bet kuriam ateities prezidentui visada bus sunku.
Vienintelė išeitis – dvipartinė sistema arba ne parlamentinė, o prezidentinė valstybė. Nei viena, nei kita Lietuvoje nebeįmanoma.
Ar galimi išankstiniai rinkimai? Galimi. Stebint, kaip Vyriausybei dar nepradėjus dirbti kimbama į kandidatą vadovauti kultūros politikai, aiškinamasi, ar glūdi jame, ar ne „kultūros genas“, nesunku prognozuoti, kas bus ministrų kabinetui pradėjus dirbti.
Prezidentas net pasufleravo kandidatui į kultūros ministrus, apie ką šis turėtų pagalvoti prieš eidamas į lemiamą pokalbį, – kultūrinė tapatybė, rusų kalba Vilniuje. Šiam nuotoliniam susitikimui dar neįvykus jau iškart sukilo kultūrininkai su šūkiu „Nemuno aušra“ mūsų nenugalės“.
Kritikos strėlės bent kartą per savaitę lekia į Krašto apsaugos ministerijos vadovę. Vyriausybė arba ministrai bus priversti nuolat aiškintis arba teisintis, kol pagaliau teks keliauti į Seimą tikrintis, pasitikima ja ar ne. Žinoma, pirmalaikių rinkimų idėją gali sustabdyti vienas stebimas pasikartojimas – kas juos inicijuoja, tas ir pralaimi.

