Liudas Mažylis. Arkties regionas – nebe ledynai, o geopolitinių interesų ugnikalnis

Regiono ištekliai – nafta, dujos, retosios žemės medžiagos – tampa globalių galių taikiniu. Šioje kovoje ryškiausiai išsiskiria Rusija ir Kinija.

Maskva čia mato savo energetinės ir karinės galios šaltinį, nuosekliai militarizuodama šiaurę. Pekinas, deklaruodamas „Poliarinį šilko kelią“, investuoja milijardus į energetiką, mokslą ir telekomunikacijas. Abu autoritariniai režimai siekia paversti Arktį savo geopolitiniu įrankiu, tad iššūkiai Europos Sąjungai tik auga.

Maskva Arktį traktuoja kaip savo „užpakalinį kiemą“. Pastaraisiais metais čia nuosekliai plėtojama karinė infrastruktūra: kuriamos naujos bazės, modernizuojami aerodromai, o branduolinių ledlaužių flotilė leidžia Rusijai kontroliuoti šiaurinius jūrų kelius. Ypač svarbus Šiaurės jūrų kelias, galintis tapti alternatyva Sueco kanalui, – trumpesnis maršrutas iš Azijos į Europą, suteikiantis Rusijai didžiulius ekonominius ir politinius svertus.

Ekonominiu lygmeniu Rusijai Arktis yra neatsiejama nuo energetikos eksporto. Arkties naftos ir dujų telkiniai, ypač Jamalo pusiasalyje, jau šiandien sudaro reikšmingą Rusijos eksporto dalį.

Yamalo SGD projektas, kuriame dalyvauja ir Kinijos kapitalas, kainavo apie 27 mlrd. JAV dolerių. Be to, vykdoma „Arkties SGD-2“ programa, kurios vertė viršija 21 mlrd. dolerių. Šių projektų eksploatacija leidžia Rusijai išlaikyti svarbų vaidmenį pasaulinėje dujų rinkoje ir finansuoti karą prieš Ukrainą.

Tačiau Rusijos strategija nėra vien ekonominė. Kremlius siekia įtvirtinti kontrolę Šiaurės jūrų kelyje – uždaryti jį kaip „vidinį maršrutą“, už kurį būtų imami mokesčiai ir taikomi apribojimai kitoms valstybėms. Per pastarąjį dešimtmetį Rusija iš esmės atnaujino savo Arkties karinį potencialą: sukūrė Arkties karo štabą, dislokavo priešlėktuvinės gynybos sistemas, modernizavo sovietmečiu apleistas bazes ir padidino karinių pratybų mastą.

Maskva pabrėžtinai traktuoja Arktį kaip savo „užpakalinį kiemą“, ignoruodama tarptautinės teisės (UNCLOS) reikalavimus. Todėl akivaizdu, kad tokia politika kertasi su tarptautinės teisės principais ir didina įtampą su ES/EEE bei NATO.

Pekinas taip pat neslepia ambicijų. Kinijos „Poliarinio šilko kelio“ vizija – sujungti Arktį su platesne „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, kuri leistų Pekinui turėti įtaką pasaulinėje logistikos sistemoje. Šiandien Kinija dalyvauja bendruose su Rusija energetikos projektuose, investuoja į uostus, telekomunikacijų tinklus ir netgi steigia mokslinių tyrimų stotis už poliarinio rato. Tačiau tokios investicijos kelia nemažai klausimų: ar jos nėra dvejopo – civilinio ir karinio – naudojimo? Kinijos pastangos įsitvirtinti šiaurėje interpretuojamos kaip ilgalaikė strategija įgyti prieigą prie gamtos išteklių ir sustiprinti savo geopolitinį svorį pasaulyje. Kinija Arkties regione elgiasi kitaip nei Rusija – jos strategija labiau orientuota į ekonominę naudą, bet ne mažiau pavojinga. Pavyzdžiui, Kinijos valstybinė CNPC (angl. „China National Petroleum Corporation“) kompanija į „Yamalo SGD“ projektą investavo apie 12 mlrd. JAV dolerių.

Pekinas dalyvauja ir „Arkties SGD-2“ projekte – įsigijo reikšmingą akcijų paketą, taip užsitikrindamas ilgalaikę prieigą prie energijos išteklių. Pekinas aktyviai investuoja ir į mokslą, pavyzdžiui, finansuodamas mokslinių tyrimų stotis Islandijoje ir Norvegijoje, kurios gali turėti dvejopą – civilinį ir karinį – naudojimą.

Dar vienas Kinijos žingsnis – strateginės telekomunikacijų ir duomenų perdavimo linijos. Pekinas siekia prisidėti prie povandeninių kabelių tiesimo projekte „Polar Connect“, jungiančiame Grenlandiją, Islandiją ir Europą.

Tai kelia rimtą riziką, nes duomenų infrastruktūra yra jautriausias taikinys kibernetinėms ir elektroninio karo atakoms. Kinijos investicijos dažnai pateikiamos kaip moksliniai ar komerciniai projektai, tačiau jų potencialas karinėje srityje – akivaizdus. „Arkties stebėtojo“ statusas Kinijai suteikė prieigą prie tarptautinių forumų, bet Pekinas nuolat plečia savo realų įsitraukimą bandydamas tapti de facto sprendimų priėmėju.

Europos Sąjunga ir Europos ekonominės erdvės šalys į Arktį žvelgia kaip į saugumo, energetikos ir klimato politikos erdvę. Žinoma, didžiausias prioritetas šiuo metu yra skiriamas mokslui. Per „Horizon Europe“ programas skiriamas finansavimas klimato kaitos, navigacijos saugumo ir technologijų projektams. ES finansuojamos „Copernicus“ palydovų paslaugos suteikia nepakeičiamus duomenis apie ledo dangą, jūrų maršrutus ir aplinkosaugą. Projektai „Polar Connect“ ir „Vision 2030“ numato povandeninius kabelius, kurie iki 2030 m. turėtų sujungti Grenlandiją ir Islandiją su Europa. Tai ir telekomunikacijų šuolis telekomunikacijų srityje, bet ir strateginis ryšys, saugantis nuo autoritarinių valstybių įtakos. Grenlandijos ir Islandijos atsinaujinančiosios energijos potencialas, taip pat Norvegijos SGD yra esminiai elementai siekiant Europos energetinės nepriklausomybės.

Prie Europos Sąjungos interesų Arkties regione svariai prisideda ir artimos demokratinės partnerės – Japonija bei Pietų Korėja. Abi šalys yra oficialios Arkties tarybos stebėtojos, aktyviai plėtoja savo veiklą šiaurėje ir užtikrina, kad regionas būtų valdomas ne siaurais geopolitiniais, bet tarptautinės teisės principais.

Japonija jau daugelį metų investuoja į poliarinius tyrimus, klimatologijos projektus ir jūrų technologijų plėtrą. Ši šalis pasižymi aukščiausio lygio laivybos ir ledo laužimo technologijomis, kurios tiesiogiai dera su ES interesu plėtoti saugią, tvarią ir aplinkai draugišką navigaciją šiaurės keliuose. Be to, Japonija, kaip viena didžiausių pasaulio ekonomikų, suinteresuota globalių prekybos maršrutų saugumu, todėl jos interesai Arkties regione sutampa su ES siekiu apsaugoti laisvą laivybą ir užkirsti kelią galimiems Rusijos ar Kinijos bandymams monopolizuoti šiaurinius kelius.

Pietų Korėja savo ruožtu yra pažangi aukštųjų technologijų valstybė, aktyviai investuojanti į tvarias energijos sistemas ir jūrų inžineriją. Korėjos bendrovės jau šiandien dalyvauja bendruose su ES projektuose, susijusiuose su žaliųjų technologijų kūrimu ir atsinaujinančiosios energetikos sprendimais. Ypač svarbi Korėjos patirtis kuriant ekologiškus laivybos modelius bei elektroninių sistemų saugumo technologijas, kurios gali tapti atsaku į augančias hibridines grėsmes Arkties infrastruktūrai.

Mes Europos Parlamente ne kartą pabrėžėme, kad bendradarbiavimas su tokiomis partnerėmis kaip Japonija ir Pietų Korėja stiprina ES bei EEE strateginį atsparumą, skatina inovacijų diegimą ir užtikrina, kad Arktis nebūtų palikta autoritarinių valstybių įtakos zonai. Atsižvelgdami į hibridines grėsmes – nuo kibernetinių atakų iki povandeninių kabelių pažeidimo – Europos Parlamente ne kartą raginome kurti bendrą ES ir NATO stebėsenos bei atsako mechanizmą.

Svarbu pabrėžti, kad Arkties klausimu ES mato ir politinės plėtros horizontus. Islandija planuoja referendumą dėl narystės ES 2027 m., o apklausos rodo, kad apie 60 proc. Grenlandijos gyventojų palankiai žiūri į glaudesnę integraciją su Bendrija. Tokie signalai reiškia, kad ES gali dar labiau įsitvirtinti Arkties valdyme. O ir apskritai Arktis šiandien yra daugiau nei tik nykstančių ledynų regionas. Jis tampa globalios konkurencijos epicentru, kur susikerta Rusijos kariniai interesai, Kinijos ekonominės ambicijos ir Europos bei EEE atsakomybė už tarptautinę teisę bei saugumą.

Europos Sąjunga kartu su EEE partneriais siekia ne tik saugoti aplinką ar užtikrinti energijos tiekimą, bet ir parodyti, kad Arktis gali likti bendradarbiavimo, o ne konfrontacijos erdve. Ar taip bus, priklausys nuo to, kiek vieningai Vakarai atsakys į Rusijos ir Kinijos bandymus Arktį paversti savo geopolitiniu poligonu. Arkties ateitis turi būti grindžiama taisyklėmis, o ne jėga.