Vytauto Didžiojo bei kitas istorines mįsles pasirengę įminti ir žymūs mokslininkai, kurie jau anksčiau siekė ištirti Vilniaus katedrą, bet susidūrė su kliūtimis. Jie atskleidė, kas tam sutrukdė.

Pirmąją tyrimo dalį: „Į mokslo šventovę – ieškoti atsakymo, kur yra Vytauto Didžiojo palaikai“ skaitykite čia.

Iš skandalo yra pasimokyta

„Skandalinga, kad iš Katedros požemių karalių insignijas išėmę Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai jų neperdavė valstybės institucijoms. O kaip bus su Vytauto palaikais, jeigu jie bus surasti? Ar kažkas vėl slapta nutars, kada juos galima parodyti visuomenei?“ – tokie skaitytojų laiškai pasiekė „Lietuvos rytą“ iš Lietuvos ir užsienio šalių.

[[ge:lrytas:lrytas:39742474]]

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti istorikė Violeta Rutkauskienė negailėjo kritikos: „Baisiausia, kad melavo lobį išėmę aukšti Bažnyčios hierarchai ir valstybės tarnautojai.“

Ilgametis paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas teigė, kad insignijų slaptavietė buvo unikalioje vietoje, todėl vertybių išėmimas turėjo būti filmuojamas, o iki tol – parengtas projektas, gautas leidimas.

[[ge:lrytas:lrytas:38906644]][[ge:lrytas:lrytas:39494092]][[ge:lrytas:lrytas:39504870]][[ge:lrytas:lrytas:39761207]]

V.Karčiauskas pabrėžė, kad ir Vilniaus arkivyskupijos, ir Valdovų rūmų atstovai turėjo žinoti, kokie yra reikalavimai.

„Gerai, kad iš kilusio skandalo yra pasimokyta, tai davė postūmį detaliems – istoriniams, archeologiniams, antropologiniams Katedros tyrimams“, – pripažino Istorijos instituto mokslininkas, buvęs jo vadovas Alvydas Nikžentaitis, kuris su kolegomis jau anksčiau siekė ištirti Katedrą, bet susidūrė su kliūtimis.

Žinomas istorikas neseniai grįžo iš Ukrainos, kur iš naujo atrandamos sąsajos su LDK, kurios sudėtyje praeityje buvo ir dalis Ukrainos, o lietuviai ir ukrainiečiai kartu kovėsi su priešais.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo (apie 1296–1377) sūnus Vladimiras Algirdaitis buvo Kijevo kunigaikštis, o anūkas Aleksandras Olelka – kilmingos Olelkaičių dinastijos pradininkas.

[[ge:lrytas:lrytas:35929953]]

Karas – ne kliūtis tyrimams

– Tai net ir karas nesutrukdė ukrainiečiams tęsti svarbių tyrinėjimų? – paklausiau 63 metų istoriko A.Nikžentaičio.

– Karas juos netgi paskatino naujai pažvelgti į istorines šaknis, tapatybę, rinktis vakarietišką kryptį.

[[ge:lrytas:lrytas:39774259]]

Nors Ukrainos likimas sprendžiasi fronte, jie daug dėmesio skiria istorinei atminčiai, švietimui, todėl dėstytojų nešaukia į kariuomenę.

Ukrainiečiai yra numatę išleisti dešimt knygų apie LDK. O viename iš jų universitetų nuo šio rudens studentams yra dėstomas LDK istorijos kursas. Prie to ir mes prisidedame, rengėme vasaros stovyklą.

Ukrainiečiai mums nėra svetimi, mūsų protėviai buvo vienos valstybės piliečiai.

– Ukrainiečiai yra suradę apie šimtą palaikų, tarp kurių gali būti ir LDK palikuonių, kilusių iš Algirdaičių. Ar jie sutiktų, kad būtų paimta genetinė medžiaga?

– Palaikų yra rasta Kijevo Pečorų lauroje (didžiausias pravoslavų vienuolynas Ukrainoje. – Aut.). Vietos istorikai turi duomenų, kad tai gali būti kunigaikščių Olelkaičių palaikai. Jie nori, kad būtų patvirtintos tapatybės, ir tikisi mūsų mokslininkų pagalbos.

Prie to prisidėjau – suvedžiau Ukrainos ir Lietuvos antropologus.

Jeigu ten nuvykę mūsų mokslininkai nustatytų rastų palaikų DNR, galbūt turėtume genetinę medžiagą, su kuria galėtume palyginti ir Vytauto kaulus, jeigu jie būtų rasti Vilniaus katedroje.

– Kiek šis atradimas būtų svarbus mūsų valstybės, tautos istorinei atminčiai?

– Vytautas nebuvo LDK kūrėjas, bet jis buvo iš tų valdovų, kurie gerokai ją sustiprino.

Jeigu būtų rasti jo palaikai, tai prisidėtų prie Lietuvos kaip valstybės tapatybės sustiprinimo. Mes esame kilę ne tik iš žemaičių, aukštaičių ar suvalkiečių, o turime gilias istorines šaknis.

Atradimą būtų galimą prilyginti Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimui (2017 m. jį Vokietijos archyve rado profesorius Liudas Mažylis. – Aut.), o gal jo reikšmė būtų dar svarbesnė.

Ištyrus Katedrą gali būti rastas ir dar vienas lobis, kuris yra dingęs. Jame turėtų būti Katedros šviestuvų ir kitų vertybių, kurios buvo paslėptos 1939 metais kaip ir valdovų insignijos.

Bažnyčia atsisakė padėti

– Istorijos instituto mokslininkai siekė jau anksčiau ištirti Katedrą. Kas tam sutrukdė?

– Kai į mūsų institutą atėjo žmogus (restauratorius Saulius Poderis. – Aut.), kuris papasakojo apie lobio slaptavietę, mes informaciją tikrinome ir ji pasirodė verta dėmesio. Nesusitelkėme vien į lobio suradimą, norėjome atlikti didesnės apimties mokslinius tyrimus. O tam reikėjo nuskenuoti Katedrą trimatėje erdvėje.

Tokie kultūros paveldo objektų tyrimai yra įprasti kitose šalyse. Skenavimas leidžia aptikti pastato anomalijas, ertmes, kuriose gali būti reikšmingų radinių, tarp jų ir lobių. Kartu tai yra palikimas ateities kartoms, jeigu objektui kas nors nutiktų.

Mūsų instituto tyrėjai tada susitarė su kolegomis, kurie turi skenavimo įrangą, tad tyrimo išlaidos nebūtų buvusios didelės. Istorijos institutas apsiėmė finansuoti didesnę dalį.

Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kuri yra objekto valdytojas, mes pasakėme, kad būtų svarbu ne tik gauti jų leidimą, o kad jie taip pat galėtų kiek nors prisidėti prie tyrimo finansavimo. Jeigu kurijos atstovai būtų pasakę, kad negali skirti tam lėšų, Istorijos institutas buvo pasiruošęs surasti visą reikiamą sumą.

Vėliau kurijos ekonomas pareiškė, neva tyrimams trūko lėšų. Bet iš tiesų pagrindinė priežastis buvo kita. Ekonomo tarnybos tikslas buvo surasti lobius. Ji mums iškėlė sąlygą, kad negalėsime kalbėti apie tai, iš ko gavome pirminę informaciją.

Pasitarę institute mes Ekonomo tarnybai atsakėme, kad galime neprileisti S.Poderio prie tyrimų, bet negalime meluoti, iš kur gavome pirminę informaciją. Tikrų istorikų kapitalas yra sąžinė. Nors pasiūlėme kompromisą, išgirdome kategorišką „ne“.

[[ge:lrytas:lrytas:39774274]]

Derybos su arkivyskupijos atstovais truko apie keturis mėnesius, o išsiskyrimas įvyko 2024 metų pavasarį.

Ar svarbiam projektui bus skirta lėšų?

Lietuvos nacionalinė biblioteka informavo, kad drauge su partneriais įgyvendina projektą „eKultūros platformos sukūrimas“, kurio metu 3D formatu bus suskaitmenintas 71 paminklo statusą turintis nekilnojamojo kultūros paveldo objektas (statiniai). Vilniaus katedra rugsėjį jau buvo nuskenuota.

Vyriausybėje yra baigtas kurti planas, pagal kurį Vilniaus katedra turėtų būti ištirta detaliai. Tam ketinta parūpinti lėšų iš biudžeto.

Tačiau buvęs buvusio premjero G. Palucko patarėjas kultūrai M. Drukteinis po to, kai neseniai buvo suformuota nauja Vyriausybė, turėjo palikti pareigas. Jo kolegė, kuri kuravo Katedros ištirtimo projektą, taip pat nebedirba.

Į rugsėjo 22 d. nusiųstą „Lietuvos ryto“ paklausimą, koks bus šio projekto likimas, iš Vyriausybės atsakymas iki spalio 2 d. nebuvo gautas.

Po susitikimo su arkivyskupu – atsiprašymas

Istorijos tyrinėtojas S. Poderis, kuris pirmas nustatė slėptuvės vietą, jos ieškojo ilgai, beldėsi ir į KPD, kuriam tada vadovavo Diana Varnaitė.

– Dar 2014 metais į KPD kreipėsi S. Poderis dėl galimai Katedroje paslėpto lobio. Ko imtasi, kad informacija būtų patikrinta? – paklausiau buvusios KPD direktorės D. Varnaitės, kuri dirba patarėja Vyriausybėje.

[[ge:lrytas:lrytas:39774276]]

– Atsižvelgdami į teisinį reglamentavimą vertinome, koks būtų tinkamiausias informacijos patikrinimo būdas. Konsultavomės ir su specialistais. Kadangi S. Poderis neturėjo paveldosauginio tyrimo atestato, jam buvo pasiūlyta bendradarbiauti su kvalifikuotais architektūros tyrėjais, kurie galėtų parengti tyrimo projektą.

– Ar prašėte arkivyskupo Gintaro Grušo leidimo ištirti Katedrą?

– Dalyvaujant S. Poderiui ir architektui, restauratoriui N. Kitkauskui įvyko susitikimas su arkivyskupu G. Grušu. Susitikimo tikslas buvo sudaryti S. Poderiui galimybę pristatyti informaciją apie karališkąsias insignijas. Su arkivyskupu kalbėjome, kad tęsime konsultacijas.

– Ar tiesa, kad po susitikimo atsiprašėte G. Grušo?

– S. Poderis nuslėpė nuo manęs tai, kad yra susijęs su Apuolės kuršių kapų plėšikų byla, ir tai pakirto pasitikėjimą. Iki 2014 metų aš jo nepažinojau.

Kad tuo pat metu jis buvo teisiamas baudžiamojoje byloje, paaiškėjo jau po susitikimo su arkivyskupu.

Tai, kad S. Poderis nuslėpė savo vaidmenį byloje, ir jos kontekstas buvo pagrindinė priežastis, kodėl atsiprašiau arkivyskupo dėl susitikimo su S. Poderiu.

Visą tyrimą skaitykite laikraštyje „Lietuvos rytas“.

Karalių lobio skandalas palietė ir istorikus: „Negalėjome meluoti“ (5)